Aktorius Arnoldas Eisimantas: vaidinti reikia scenoje

Ieva Liškevičiūtė 2017 02 05 kauno.diena.lt, 2017 02 04
Arnoldas Eisimantas. Vytauto Petriko (klaipeda.diena.lt) nuotrauka
Arnoldas Eisimantas. Vytauto Petriko (klaipeda.diena.lt) nuotrauka

aA

Aktorių Arnoldą Eisimantą žiūrovai vis dažniau sutinka ne tik Klaipėdos dramos teatro scenoje, bet ir televizijos ekranuose. Kelią į gerbėjų širdis lengvai besiskinantis vyras vaidybą lietuviškuose serialuose laiko gera mokykla. Esą išmoktos pamokos praverčia ir teatre. „Aktorius yra nuolatiniame brendimo procese“, - įsitikinęs pašnekovas.

Apie teatrą nesvajojo

Kodėl mokytis aktorystės patraukėte būtent į Klaipėdą?

Teatras mano gyvenime atsirado labai netikėtai. Nebuvau pirmūnas, tačiau su savo pažymiais galėjau rinktis kurią nors kitą specialybę. Mama - mokytoja, todėl natūralu, kad mokykloje neleido per daug tinginiauti. Dvyliktoje klasėje visai atsitiktinai sužinojau apie stojamuosius į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dramos studijas. Nutariau pamėginti. Kad būtų drąsiau, važiavome kartu su dabartine kolege Toma Gailiute. Po trijų turų paaiškėjo, kad įstojau. Priėmiau tai kaip savotišką ženklą - nuėjus tokį kelią, nebuvo kur trauktis. Tačiau drąsiai galiu teigti, kad nė karto nepasigailėjau.

Tėvai nebandė perkalbėti rinktis rimtesnę specialybę?

Dramatiškų reakcijų iš namiškių nesulaukiau. Tačiau tėvai, ko gero, jautė nerimą, kad sūnus patraukė į menus. Esu jiems dėkingas už palaikymą. Ko gero, esame nykstanti rūšis, nes nė vienas iš trijų vaikų šeimoje neemigravome. Jaunesnioji sesuo - kineziterapeutė, šiuo metu dirba su krepšinio komanda. Vidurinioji sesuo taip pat atrado save Lietuvoje, pastaruosius keletą metų buvo panirusi į šeimos reikalus.

Kada supratote, kad vaidyba - didžioji jūsų aistra?

Vaikystėje apie teatrą tikrai nesvajojau. Tiesiog buvau gana aktyvus vaikas ir, ieškodamas savęs, išbandžiau daugybę veiklų. Šeštoje klasėje pradėjau lankyti Šilalės meno mokyklą, teatro skyrių, kurio vienintelio iš visų savo užsiėmimų nemečiau. Matyt, labai sudomino. O teatru susirgau ir tikrąją aistrą jam pajutau tik įstojęs į Klaipėdos universitetą. Kai supratau, jog esu ten, kur ir noriu būti. Anksčiau maniau, kad į teatrą mane atvedė atsitiktinumų virtinė. Dabar pradedu galvoti, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna. Kartais esi bejėgis pasipriešinti kažkam stipresniam už tave.

P.Gaidys - beveik tėtis

Ar Povilas Gaidys ir Elena Savukynaitė buvo griežti kurso vadovai? Gal atsimenate savo pirmąjį vaidmenį teatre?

Režisierių P.Gaidį vadinu antruoju tėčiu. Esu gana sudėtingo charakterio ir galimybių nuslysti į šalį turėjau nemažai, todėl neslėpsiu, jog atsistoti į teisingas gyvenimo vėžes man labai padėjo kurso vadovai. Ir iki šiol gana artimai bendraujame. P.Gaidžio režisuotoje pjesėje „Oskaras ir ponia Rožė“ vaidinau tėvą, taip pat policininką spektaklyje „Aršenikas ir seni nėriniai“. Didelio pasitikėjimo mano jėgomis sulaukiau gaudamas pagrindinį vaidmenį spektaklyje „4000 mylių“, toliau kartu dirbome ir naujausioje režisieriaus statytoje komedijoje „Kalėdos Kupjelų namuose“. Puikiai atsimenu savo pirmąjį vaidmenį teatre. Buvau trečiame kurse, kai į Klaipėdą statyti spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ atvažiavo Vytautas V.Landsbergis. Su kitais trimis kurso draugais vaidinome Eglės vaikus. Taigi, debiutavau kaip medis, o baigęs universitetą buvau pakviestas dirbti Klaipėdos dramos teatre, tačiau po kelerių metų prasidėjo rekonstrukcijos etapas, klajonės po kitas kultūros įstaigas. Teatrui ir aktoriams tai buvo sudėtingas periodas - neturėjome tokių gerų sąlygų, kokias turime dabar.

Teatro aktoriaus profesija - labai lanksti, tačiau ne pati pelningiausia. Turbūt užsiimate ir kitomis veiklomis?

Na taip, jeigu vienintelis motyvuojantis faktorius gyvenime būtų pinigai, reikėtų tuoj pat keisti profesiją. Valstybinis teatras nėra ta vieta, kurioje pralobstama. Bet aš jaučiu savo pašaukimą, esu savo vietoje ir nors, be vaidybos, tenka imtis ir kitos veiklos - renginių, projektų, tai vis dėlto nėra nutolę nuo mano tiesioginės profesijos. Be to, vis tiek tvirtai tikiu - jei viską darysi maksimaliai ir iš širdies, pinigai ateis patys.

Juodosios našlės vyras

Neseniai baigėte filmuotis lietuviškame televizijos seriale Juodosios našlės. Apie ką jis? Ar labai skiriasi darbas televizijoje ir teatre?

Tai istorija apie tris geriausias drauges Viktoriją, Jolantą ir Kristiną, kurios yra įtakingų ir pasiturinčių vyrų žmonos. Kartą moterys nutaria atsikratyti savo vyrų. Aš savo ruožtu esu vienintelis, kuris išgyvena. Mano nuomone, skirtumas tarp teatro ir kino - labai didelis. Tai visiškai skirtingi dalykai. Teatre daugiau laiko atiduodi medžiagos ir savo vaidmens analizei, išnarstai jį po kaulelį. O televizijoje kūryba vyksta „čia ir dabar“. Perskaitai scenarijų, susipažįsti su personažais, tačiau neturi daug laiko jų aptarinėti ar ilgai repetuoti. Net ir struktūriniu požiūriu serialas ar filmas nėra filmuojami nuosekliai. Darbas vyksta fragmentiškai, suskirstant į tam tikrus epizodus. Kartais ir pats tarp jų susipainioji, pamiršti įvykių seką. Kaip ten bebūtų, šiuolaikinis aktorius turi būti universalus. Pati televizija ar kinas menininkui nėra nuodingi, viskas priklauso nuo požiūrio, su kuriuo jis ateina į darbą. Kuo požiūris platesnis, tuo geriau. Lygiai taip pat neskirstau muzikos į popsą, roką, džiazą ar klasikinę. Yra puikių kūrinių, nepriklausomai nuo muzikos stiliaus.

Kuris vaidmuo teatre ar kine labiausiai įsiminė?

Jų buvo įvairių: charakterinių, psichologinių, istorinių personažų. Turbūt didžiausias ir sykiu įdomiausias iššūkis įsijausti į tą vaidmenį, kuris neatitinka tavo, kaip aktoriaus, tipažo. Mano galva, mažų vaidmenų nėra. Kad ir paskutinis Oskaro Koršunovo spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“. Epizodas su Vadybininku yra neilgas. Bet į jį įdėta labai daug darbo; ir tas trumpas sprintas scenoje reikalauja maksimalių fizinių jėgų bei koncentracijos. Kartais tai padaryti sunkiau nei suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Savo personažų dydį vertinu ne scenoje išbūtomis minutėmis ar išsakytų žodžių kiekiu. Man svarbus bendras rezultatas.

Pagal Gintaro Grajausko pjesę Pašaliniams draudžiama pastatytas spektaklis Klaipėdoje sulaukė itin didelio pasisekimo. Kaip manote, kodėl?

Galbūt todėl, kad tai ypač Klaipėdą liečianti medžiaga. Manau, prisidėjo ir režisieriaus garsi pavardė. Visiems įdomu pažiūrėti, ką naujo O.Koršunovas sukūrė šįkart. Galiausiai gandas, sklindantis iš lūpų į lūpas. Matyt, ne be reikalo bilietai išperkami kelis mėnesius į priekį. Man pačiam buvo gera stebėti kolegas, iš visų jėgų susikoncentravusius į darbą. Iki šiol nebuvau matęs tokios darbu gerąja prasme užsikrėtusios kūrybinės komandos: nuo scenos darbininkų iki aktorių. Galbūt kai kuriems tai buvo gera proga atsiskleisti naujomis spalvomis. Matyt, tą gerą aurą pajautė ir žiūrovai. Juk aktoriaus sėkmė priklauso ne vien tik nuo įdedamo darbo. Labai svarbu tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje.

Vienas malonumų - skaniai pavalgyti

Ar dukra jau ateina pažiūrėti, kaip vaidinate?

Nors dukrai tik ketveri, tačiau jau spėjo susirgti teatru, jaučiasi jame kaip namie. Turbūt visų aktorių vaikai yra pasmerkti bent truputį prisiliesti prie teatro. Į spektaklius kaip į šventę ji eina nuo tada, kai išmoko vaikščioti. Vaikas net dreba, kaip nori. Kartu žiūrime ir krepšinio varžybas. Man patinka „Neptūnas“, jai - linksmasis komandos personažas.

Esate savo miesto patriotas? Niekada nekirbėjo mintis lėkti į sostinę, kur kultūrinis gyvenimas verda?

Lietuva yra per maža, kad kiltų būtinybė apsiriboti tik vienu miestu. Juk viskas čia pasiekiama viena ranka, daugiausia per tris valandas. Tai, jog esu neabejingas Klaipėdai, man netrukdo dirbti Vilniuje, Kaune ir kitur. Kažkodėl nekyla kojos palikti Klaipėdos, kuri man atrodo ideali dydžiu, jūra, visais savo privalumais ir trūkumais. Net mano draugų ratas yra iš skirtingų miestų, bet tai netampa kliūtimi mums susitikti. Juos irgi traukia Klaipėda, čia ypatingi žmonės, mažiau įtampos, o tai veikia kaip magnetas.

Dažnai poilsiaujate pajūryje? Esate romantikas?

Jūros, skirtingai nei kiti, aš netapatinu su vasara, maudynėmis. Veikiau su pasivaikščiojimais ar pasivažinėjimais dviračiu Kuršių nerijoje, apmąstymais, pabuvimu vienam su savimi. Sportas, krepšinio treniruotės, puikus maistas, vynas, bendravimas, kinas, knygos, muzika, menas - visa tai gyvenimo malonumai, tarp kurių romantika yra viską jungiantis fonas. Kadangi nesu iš tų menininkų, apsivyniojusių šalikais ir paskendusių amžinoje dramoje, tai ir buitį suvaldau. Kaip poilsio priemonę. O vaidinti reikia scenoje.


Vizitinė kortelė

Gimė 1985 m. balandžio 4 d. Šilalėje.

1991-2003 m. mokėsi Šilalės S.Dariaus ir S.Girėno vidurinėje mokykloje.

2003 m. baigė Šilalės meno mokyklą, teatro skyrių.

2003-2007 m. Klaipėdos universitete studijavo vaidybą.

Nuo 2007 m. - Klaipėdos dramos teatro aktorius.

Lietuviško kino, televizijos aktorius.

Salonas