„Geras kritikas yra profesionalus ir sąžiningas, nevizginantis uodegos, nenorintis visiems įtikti, nebijantis sulaukti nemalonių reakcijų. Sunku. Todėl ir neturime gerų kritikų gausos.“

Nevengiama ir nebijoma pristatyti įvairios seksualinės bei lytinės orientacijos veikėjų. Čia jie - viena iš daugybės identiteto dalių, o ne sureikšmintas ir viso žiūrovų dėmesio reikalaujantis tabu.

Spektaklis, nupintas iš subtilių kūno judesio, muzikinio garso, šviesų ir kūnų-objektų formų jungčių scenos erdvėje, daro gerai apgalvoto, preciziškai atliekamo, švaraus ir estetiško kūrinio įspūdį.

„Nedavė ramybės klausimas, ką patyręs profesionalas gali duoti jaunam. Bet pradėjusi tyrimą supratau, kad ir jaunas gali duoti vyresniam“, - teigia B. Mikalauskaitė, atlikusi kartų̃ teatre tyrimą.

Apie Kanovičiaus romanus sakoma, kad tai žydų gyvenimo Lietuvoje epas – spalvinga miestelių gyventojų kasdienybė iki Antrojo pasaulinio karo; jo romanais grįstas ryškus spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“.

Negaliu nepagalvoti, kad yra brangūs ir kokybiški kūriniai, geri mažo biudžeto spektakliai, blogesni ar geresni vidutiniai pastatymai, ir jų turi būti, nes be jų neišryškėtų šedevrai, bei brangios nesėkmės.

Spektaklio turinys ir forma neturi nieko bendra su realiais pokyčiais pasaulyje, kuriame moterys prisiima vis daugiau galių veikti.

Robertas Wilsonas visokiais būdais skatina jautrumą grožiui, kviečia pamatyti, pastebėti, pajausti. Kas visa tai vienija? Individualybės, kuriančio, išgyvenančio žmogaus aistra. Šaltomis rankomis šito nepadarysi.

Julijos Skuratovos koliažai neskirti provokuoti žiūrovo atmintį ieškoti pirminio šaltinio, aktualizuoti jo meninę patirtį. Jie patys yra patirtis, savotiškas rezultatas, kuris radosi Skuratovai suvokiant praeitį.

„The Guardian“ apžvalgininkas Steve’as Dowas pavadino „Saulę ir jūrą“ komentaru apie privilegijas ir ode šiuolaikiniam išsekimo darbe persmelktam gyvenimui.

Pietų Korėjos teatro asociacijos prezidentas Jeungas Woo Sonas: „Spektaklis „Faust is Dead“ subtiliai atskleidžia šiuolaikinių žmonių beprotybę“.

200 Europos operos teatrų vienijančios organizacijos „Opera Europa“ susitikime akcentuota, kad meno kūrėjai – jau ne tik ekologiškų projektų dalyviai ar vykdytojai, bet ir labai svarbūs iniciatoriai.

Iš Latvijoje matytų spektaklių paveikiausi – „Nepažįstamieji traukinyje“ ir „Post Scriptum“, pastarasis emociškai ir intelektualiai paliečia stipriau. Jis žadina sąžinę ir klausia apie atsakomybę už nusikaltimus.

Naujasis Rygos teatras, pakvietęs žiūrovus į Alvio Hermanio „Post Scriptum“, iš esmės pakvietė paklausyti apie tai, kaip didžiai kenčia ir kokią siaubingą valdžios priespaudą patiria rusų tauta.

Japonų komentaruose Asmik Grigorian įvardijama kaip „naujoji operos pasaulio herojė, pasirodžiusi lyg kometa“, „ideali Salomėja“, „bene geriausia Salomėjos vaidmens atlikėja pasaulyje“.

Festivalio „Fast Forward“ komisija teigė: „Spektaklis „Sirenų tyla“ įtikina dėl savo drąsos ir galios kalbėti apie hierarchines struktūras, pasitelkiant klasikinį kūrinį ir asmeniškas istorijas“.

„Pavyko sukurti ne tik stiprią ir paveikią istoriją, bet ir parodyti, kaip silpnai civilizuotos priemonės padeda išvengti konfliktų ir sutramdyti netekties bei sielvarto sukeltas emocijas“ (nachkritik.de).

Spektaklis „Room with a view“ parodo, kad trūkinėjančių jauno žmogaus sąmonės jungčių ritmas yra jo gyvybės įrodymas. Pulsas ir impulsas pabrėžia jo norą gyventi be skausmo.