„Tam tikra prasme mazochistiškai mėgstu pasirinkti ką nors, kas tuo metu atrodo ne mano jėgoms. Manau, tai kur kas geriau ir įdomiau, nei kurti saugiai, apskaičiuotai“, - teigia režisierė Laura Kutkaitė.
„Anksčiau sukurtus rusų meno kūrinius reikia sverti pagal tai, kiek juose yra didžiarusiško šovinizmo. Lygiai taip pat juk neišmetėme visos vokiečių literatūros ir kompozitorių. Bet atsirinkti reikėtų atidžiai.“
Pokalbis su urbanistinio šokio teatro ir mokyklos „Low Air“ įkūrėjais Airida Gudaite-Žakevičiene ir Laurynu Žakevičiumi: „Šokis - galingas įrankis, galintis atverti, išjudinti ir įgalinti žmones“.
„Paskutinis spektaklis“ pirmą kartą su žiūrovais pasisveikins Kauno miesto kameriniame teatre birželio 2 d., o birželio 9 d. jį išvys ir Vilniaus žiūrovai.
Keista sakyti „herojus“, kai tai labiau žmogus be savybių, be išgyvenimų, be tikslo ir be paties gyvenimo. <...> Žmogus, kuris stengėsi, – anot Gavelio. Arba žmogus, kuris norėjo, – anot Čechovo.
Kūno reikšmės tema šiuolaikiniame šokyje skamba lyg sviestuotas sviestas. <...> Tad šokio spektaklis, atsispiriantis nuo kūno vaidmens sparčiai tobulėjančių technologijų pasaulyje, galima sakyti, apskritai neturi temos.
Pirmojo spektaklio [„Graži ir ta galinga“] dainos stebino tekstų išmone, o antrojo [„Mimozos ir sirenos“], be kelių dėmesio vertų pasirodymų, susiliejo į garsinį kasdienybės vargų šokį.
Stebint Žilvino Beniušio režisuotą spektaklį „Adomas 2.0“ kyla klausimas: kodėl, kai atsisakome stereotipiško Barbės įvaizdžio, vis dar svajojame apie idealų robotą Keną?
Gytis Padegimas akcentavo operoje užkoduotas amžinąsias būties, meilės, kančios prasmes, kartu aktualizuodamas gamtos ir žmogaus santykį, pragaištingus gamtos niokojimo padarinius.
„Belaukiant Godo“ nuo blankaus įspūdžio neišgelbsti ir aktualios paralelės su karo Ukrainoje situacija – vis dėlto šis spektaklis yra duoklė vaidybos studentams.
Optimistė Eun-Me Ahn iš baimės išsivaduoti siūlo šokant, tuomet kalbėti nereikia. Juk, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, daug kas priklauso nuo požiūrio.
Būti Nauberto Jasinsko „Vegetacinėje būklėje“ – tai pavargti nuo gulėjimo ant medinės dėžės; tai ilgėtis teatro su visomis pridėtinėmis jo vertėmis – gyvais aktoriais, veiksmu, dinamika, erdve emocijoms.
Veikėjos dvilypumą ir skirtingų jausmų išraišką puikiai atspindėjo išmintingas režisierės Loretos Vaskovos sprendimas padalinti solistės partiją dviem atlikėjoms – sopranui ir aktorei.
LMTA atstovai gegužės 11–15 d. Berlyne dalyvavo projekto, skirto permąstyti teatro režisieriaus vaidmenį ir jo ugdymo strategijas, uždarymo simpoziume.
J. Miltinio dramos teatre režisierius Augustas Gornatkevičius pristatys premjerą pagal Haroldo Pinterio pjesę „Aliaska“. Spektaklyje analizuojama žmogaus ir laiko tema.
Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ birželio 4-19 d. kviečia į cirko duetų programą, kurią pristatys ne tik Kaune, bet ir Prienuose, Ukmergėje bei Šventojoje.
„Nuo scenos aktorius turi transliuoti ne grožį, bet pjesės temą, personažo charakterį ir mintį“, - teigia „Padėkos kauke“ apdovanotas ir Klaipėdos metų aktoriumi tituluotas V. Jočys.
Gegužės 19-21 dienomis Taline Lietuvos šokio profesionalai dalyvauja „Baltijos šokio platformoje“. Antrą kartą vykstančioje „Baltijos šokio platformoje“ susitiks daugiau nei 200 šokio atstovų.
Belgų choreografui ir režisieriui Janui Fabre´ui penktadienį buvo skirta lygtinė pusantrų metų įkalinimo bausmė, pripažinus jo kaltę dėl lytinio priekabiavimo prie trupės šokėjų ir lytinio smurto.
Barrie Kosky kalba apie grėsmes, šiandien griaudinčias visu orkestro tutti. Laiminga pabaiga – tik Mekiui. Visiems likusiems – būsima tragedija. Scenoje ir už jos ribų, nes Mekis išplėtė siužeto ribas iki ložių ir parterio.
„Kai Zelenskis kandidatavo į prezidentus, visi šaipėsi: komikas, komikas. Per rinkimų agitaciją jis kartojo vieną frazę – kiekvienas Ukrainos pilietis turi tapti prezidentu savo sąmonėje“, - pastebi A. Hermanis.
Schaubühne rengiamas festivalis F.I.N.D. ieško naujos dramos raiškos, tikrina jos likimą postdraminiame sintetinio meno pasaulyje, kartu teigdamas, kad niekur ji nedingo, tik formos keičiasi, grįžta, vėl mutuoja.
Lenkų teatras atsisveikino su viena aktyviausių, ištikimiausių jo gyvenimo dalyvių – režisiere ir dviejų tarptautinių festivalių steigėja Krystyna Meissner.
Estų kritikai patvirtino, kad ši tendencija [popkultūros raiška] festivalyje nėra atsitiktinė – vis daugiau atsiranda meinstryminių spektaklių, tai gerokai didina ir teatrų lankomumą.
Kymantaitės kvietimas bendradarbiauti nulėmė esminius pasikeitimus Jutos gyvenime: ji liko gyventi Vilniuje, tapo žinoma teatralų ratui, jau įrašyta į Akademinio dramos teatro afišas, o netrukus buvo pakviesta į Lietuvos kino studiją.
Spektaklis „Robotų pasakos“ tampa ypač aktualus šiandien grėsmingo karo akivaizdoje, kai visas pasaulis yra atsidūręs ant branduolinės katastrofos slenksčio.
Ar tas privalomas viešas pozicijos reiškimas – kai užsakovai nurodo, kas turi būti pareikšta, kaip ką vertinti – šiandien nieko neprimena? Kas uždavė tokį karingą teisybės ieškojimą ir teisingos pozicijos deklaravimą?
Visuose kūriniuose pasakota apie gyvenimo nuskriaustus vyrus, kurie dėl kintančių aplinkybių ir nepakankamo tėvų dėmesio vaikystėje tapo nevykėliais arba nusikaltėliais.
„Tiek kine, tiek teatre garsas prisideda prie filme ar spektaklyje gvildenamų temų gilinimo, antrųjų „dugnų“ kūrimo ir žiūrovų nukėlimo į fikcinį pasaulį“, - sako garsų kūrėja Dominyka Adomaitytė.
„Saša, išnešk šiukšles“ patvirtino, kad kol kas karą Ukrainoje integruojančius kūrinius gebame matyti tik kaip teisingosios pusės ekspoziciją, o ne kaip atvirą, kvestionuoti kviečiantį meną.
Suprantu, kurso draugai šiek tiek chuliganauja, prikuria tiek garso ir tylos, kad išeina nesakysiu – kiek, tikiuosi, sumažės. Bet dirigentas derina, išdiriguoja, prikelia kūrinį.
