Nesvarbu, kaip keliaujama – vaizdais, žodžiais ar daiktais. Ši „Vilniaus Pokerio“ paroda – ne apie Gavelio „...pokerį“, o apie Vilniaus menininkus, o tiksliau, apie juos, glūdinčius mūsų atmintyje.
Pokalbį apie festivalio „Naujasis Baltijos šokis ´23“ užsienio spektaklių programą tęsia teatrologės, scenos menų kritikės Ugnė Kačkauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė.
Apie festivalio „Naujasis Baltijos šokis ´23“ užsienio spektaklių programą kalbasi teatrologės, scenos menų kritikės Ugnė Kačkauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė.
Kas visuose festivalyje matytuose spektakliuose buvo šalia objekto, lėlės? Visur - žmogus. Kartais tas žmogus tik kužda lėlei į ausį iš proto varančias idėjas, kartais jis tampa istorija, o kartais ir pasaulio kūrėju.
Sudėlioti personažams teksto gabalus, sudurstyti atkarpas – ypač inscenizacijų - tai ne tas pat, kas parašyti pjesę, nes tie tekstai, nesumegzti į dramaturginį mazgą, nelaiko dėmesio.
Birželio 1-ąją, Vilniaus teatras „Lėlė“ kviečia švęsti kartu: vyks lėlių spektakliai „Apie pasaulį“ bei „Kiškių sukilimas“ ir edukacija „Veltas teatras“.
Naudojantis spektaklio „Fossilia“ metafora – atsiminimuose užfiksuotas gyvenimas užlieja dabarties žmones kaip banga, už kurios tęsinį atsakingi jie patys.
Šokio filosofijos kryptimi pastaruoju metu ir suka Vytis Jankauskas, bent antrą spektaklį iš eilės kuriantis veikiau kaip mąstymo erdvę, o ne žiūrovišką scenos kūrinį.
Pjesė kalba ne apie šiandieninį karą, tačiau skamba taip, lyg būtų parašyta ką tik. „Šeimyninės scenos“ rodo karo paveiktą visuomenę. Arba: visuomenę, kuri pateisina karą.
Naujausias „Teatrono“ spektaklis „Make Love“ muzikos pagalba aiškiai kalba apie daugeliui žiūrovų aktualius klausimus, nesprausdamas jų į nejaukos būseną.
Spektaklis neatkuria praeities, jis parodo šiuolaikinio žmogaus nuostabą ir negalėjimą suvokti siaubingų savo artimųjų ir lietuvių tautos patirčių, taip pat baimę, kad jis pats nebūtų to ištvėręs.
Kas yra šokėjo „aš“, kai nebėra nei šokio, nei šokėjo? Garsas, atmosfera, bendrystė? Galbūt atsakymas yra tas, kad norint žmogų nuasmeninti, pirmiausia reikia pasiryžti priartėti ne teorijos ar knygos atstumu.
Jei sceniniams veikėjams tenka įstrigti su sau nemaloniais žmonėmis, tai didžiajai daugumai žiūrovų – šiame spektaklyje, lyg pranašui Jonai banginio pilve.
Spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“ kolektyvo, kuriam Sigizmundo keliamas klausimas „Kas aš esu?“ šiandien yra ypač artimas, jėga slypi ištikimybėje Calderóno minčiai.
Prašmatnus vaizdas ne atspindi tikrovę, o ją slepia. Paviršutiniškas žodis – ne išsako žmogų, o jį maskuoja. Pažįstama iš visuomeninės realybės? Todėl ir įdomu.
Vienišumas ir vienatvė persipina ir ima rodytis, kad spektaklio autorė vis dėlto neapsisprendė, apie kurį iš jų nori kalbėti: kviečia nebijoti nardyti vienatvės vandenyse ar perspėja apie vienišumo pavojus.
Tikrai verta. Kartu džiugu, kad „didieji vardai“, nors ir labai retai, bet neaplenkia Lietuvos lėlių teatro scenų ir nebėra būtina važiuoti skersai Europos vien tam, kad pamatytume išties stiprių kūrinių.
„Marija pasakė tai, ką pasakė“ - tai dviejų teatro pasaulio žvaigždžių ir dviejų skirtingų estetikos metodų susitikimas, scenoje virtęs nepažabota kova vieno su kitu.
K. Warlikowskio „Hamletas“ pasižymi stipria vaizdinių dramaturgija, reflektuojančia ne šiandienos socialinę erdvę, bet praeitį. Aštrus operos atlikimas leidžia atsiskleisti stiprioms žmogiškosioms aistroms.
Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ ir audioteatro „Bilietų nėra“ sukurtas audioturas „Rezonansas“ įtrauktas į dviejų tarptautinių radijo teatro festivalių programas.
Ką daugybę metų girdėjome kalbant vokiečių politikus, tą pamatome „Ivanovo“ visuomenėje. Apie spektaklį rašę vokiečių kritikai tokios savo tautos refleksijos nesureikšmino.
Šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ programą papildys gausi edukacinė programa: nuo kūrėjų diskusijų su publika iki cirko kritikams skirtų dirbtuvių.
„Teatro prodiusavimo specialybės studentas gaus tai, ko reikia būsimam teatro vadovui“, - teigia LMTA Meno vadybos skyriaus vedėja Nomeda Sindaravičienė.
Pokalbis su režisieriumi Oliveriu Frljićiumi: „Kafkos „Metamorfozė“, be kita ko, yra pasakojimas apie žmogaus nesugebėjimą mąstyti apie už jį patį svarbesnius dalykus“.
Pokalbis su teatro dailininke Renata Valčik: „Didžiausias komplimentas scenografei ir kostiumų dailininkei, kai aktorius džiaugiasi, kad drabužis jam padeda kurti vaidmenį.“
Pokalbis su choreografu Vyčiu Jankausku apie kūrybos sąmoningumo bei etinių aspektų svarbą rengiantis performatyvaus šokio vyksmo „Dekreacija“ premjerai.
Pokalbis su Mariumi Paplausku: „Net nežinau, ar „Atsinešiau su savimi“ galima vadinti šokio filmu. Jis neatskleidžia šokio, judesio filosofijos. Jis per šokį parodo traumą. Bet ne per traumą šokį.“
Pokalbis su aktoriumi Donatu Želviu: „Vaidindamas pirmuosius „Kontraboso“ spektaklius jaučiausi ramus, nes Valentinas Masalskis padėjo užsiauginti „raumenis“, leidusius jaustis saugiai“.
Pokalbis su literatūrologe Luba Jurgenson apie Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“, pagal kurį Sergejus Loznica sukūrė spektaklį „Erinijos“.
„Dėl polinkio viską racionalizuoti mūsuose egzistuoja ir baimė nesuprasti, tad dalis žiūrovų neateina žiūrėti šokio spektaklių būtent todėl, kad šokio bijo“, - teigia šokėjas, choreografas Marius Pinigis.
„Akivaizdi ir prodiuserio įtaka meno krypties formavimui. Juk tokia profesijos specifika – būti prie idėjų ištakų, sprendimų, krypčių posūkių kartu su kitais proceso dalyviais“, - teigia Ana Ablamonova.
„Prieš kiekvieną premjerą stengiuosi mąstyti ne apie savo, o apie spektaklio būsenas – ir apie jo visumą, ir apie dramaturgijos audinį, už kurį esu atsakingas“, - teigia dramaturgas Mindaugas Nastaravičius.
Publikacijoje atveriamos sistemos, su kuriomis susidūrė Europos teatro kūrėjai, meninėmis priemonėmis atkakliai su režimu kovojantys ar kovojusieji savo tėvynėje ir už jos ribų.
