Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ ir audioteatro „Bilietų nėra“ sukurtas audioturas „Rezonansas“ įtrauktas į dviejų tarptautinių radijo teatro festivalių programas.

Žiuri vertins ir Lietuvos paviljoną, kuriame bus pristatyta scenografių - Sigitos Šimkūnaitės, Julijos Skuratovos, Neringos Keršulytės, Birutės Ukrinaitės, Barboros Šulniūtės ir Lauros Luišaitytės - kūryba.

Ką daugybę metų girdėjome kalbant vokiečių politikus, tą pamatome „Ivanovo“ visuomenėje. Apie spektaklį rašę vokiečių kritikai tokios savo tautos refleksijos nesureikšmino.

Berlyno „Ivanovas“ yra bene santūriausias Yanos Ross spektaklis: kančia jame yra labiausiai suvaldyta, jame mažiausia atvirų sceninių skausmo vaizdinių.

„The Guardian“ apžvalgininkas Steve’as Dowas pavadino „Saulę ir jūrą“ komentaru apie privilegijas ir ode šiuolaikiniam išsekimo darbe persmelktam gyvenimui.

Pietų Korėjos teatro asociacijos prezidentas Jeungas Woo Sonas: „Spektaklis „Faust is Dead“ subtiliai atskleidžia šiuolaikinių žmonių beprotybę“.

200 Europos operos teatrų vienijančios organizacijos „Opera Europa“ susitikime akcentuota, kad meno kūrėjai – jau ne tik ekologiškų projektų dalyviai ar vykdytojai, bet ir labai svarbūs iniciatoriai.

Iš Latvijoje matytų spektaklių paveikiausi – „Nepažįstamieji traukinyje“ ir „Post Scriptum“, pastarasis žadina sąžinę ir klausia apie atsakomybę už nusikaltimus.

Naujasis Rygos teatras, pakvietęs žiūrovus į Alvio Hermanio „Post Scriptum“, iš esmės pakvietė paklausyti apie tai, kaip didžiai kenčia ir kokią siaubingą valdžios priespaudą patiria rusų tauta.

Pokalbis su aktoriumi Donatu Želviu: „Vaidindamas pirmuosius „Kontraboso“ spektaklius jaučiausi ramus, nes Valentinas Masalskis padėjo užsiauginti „raumenis“, leidusius jaustis saugiai“.

Pokalbis su prancūzų literatūrologe Luba Jurgenson apie daug diskusijų sukėlusį Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“, pagal kurį Sergejus Loznica sukūrė spektaklį „Erinijos“.

„Dėl polinkio viską racionalizuoti mūsuose egzistuoja ir baimė nesuprasti, tad dalis žiūrovų neateina žiūrėti šokio spektaklių būtent todėl, kad šokio bijo“, - teigia šokėjas, choreografas Marius Pinigis.

„Jei žiūrovas mato, kaip sunku aktoriui – tai yra blogai, ne apie tai jis turi galvoti žiūrėdamas spektaklį“, - įsitikinęs aktorius R. Pelakauskas.

„Akivaizdi ir prodiuserio įtaka meno krypties formavimui. Juk tokia profesijos specifika – būti prie idėjų ištakų, sprendimų, krypčių posūkių kartu su kitais proceso dalyviais“, - teigia Ana Ablamonova.

„Prieš kiekvieną premjerą stengiuosi mąstyti ne apie savo, o apie spektaklio būsenas – ir apie jo visumą, ir apie dramaturgijos audinį, už kurį esu atsakingas“, - teigia dramaturgas Mindaugas Nastaravičius.

„Džiaugiuosi, kad taip pat, kaip veikėjai gyvena savo gyvenimus pjesėse, pjesės gyvena savo gyvenimus teatruose, kitose šalyse ir kultūrose“, - teigia dramaturgė Birutė Kapustinskaitė.

Teatras kaip pabėgimas su choreografu ir režisieriumi Jo Strømgrenu: „Tai, ką anksčiau scenoje perteikti buvo taip paprasta, dabar reikia geriau apmąstyti ir perteikti elegantiškiau“.

Pokalbis su menininku, sociologu Tadu Šarūnu: „Padaryti tokį performansą, kuris sklistų per medijas, yra didelis darbas. Tai labai vertinga. Čia ir yra grynojo solidarumo su ukrainiečiais pavyzdžiai“.