„Spektaklis užkodavo bendrą šių metų programos kryptį ir žvilgsnį į ją: cirkas kaip gyvenimo būdas. Matėme kūrėjų gyvenimą su cirku, o ne pribloškiančių triukų vitriną.“
Spektaklyje nemažai vaidybinių užduočių, kartais jos įgyvendinamos pasitelkiant groteskiškas detales, kurios užima svarbią vietą iki smulkmenų apgalvotoje Cholinos kūrybinėje strategijoje.
16 Vilniaus erdvių, 18 performansų: kaip menininkams pavyko atskleisti gvildenamas temas ir sukurti santykį su konkrečiomis Vilniaus vietomis bei ryšį su žiūrovu?
Pastaraisiais metais mūsų teatre muzika veržiasi iš šešėlių, „iš fonų“, katalizuoja ir intriguoja. Vyresnė teatro gerbėjų karta to galbūt išsiilgusi, jaunesnė – tikėtina, kad mato kaip naują formą.
Per tris savaites bus pristatyta 15 spektaklių; festivalio programoje - ir pokalbiai, filmai, kūrybinės dirbtuvės, paroda, koncertas, audioturas bei apdovanojimai.
Jurijus Butusovas pasiūlė ano amžiaus režisūrines viliones, pompastiškas ir išsikvėpusias. <...> Senojo teatro prisirišimas prie anos „seno gero teatro“ kultūros stebina, nes kontekstai seniai pakitę.
„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ liko kaip teatrinė regykla be pagrindinio elemento – išgyvenimo; kelių meninių stilių samplaika, bandančia pataikyti į šiandienos gyvenimo pasąmonę.
Nors visuomenės veidas kuriamas pasitelkiant atpažįstamus intertekstus ir kontekstus, jis atrodo tolimas. Jį atspindintys personažai nėra unikalūs, tarsi atkeliavę iš ankstesnių Jankevičiaus spektaklių.
„Vakarų krantine“ Adomas Juška ir jo komanda rodo puikų progresą ir įkvepia laukti tolesnių atradimų. Ypač tuos, kurie ilgisi gero klasikinio metaforų teatro.
„Ruletės“ pasakojimas iš ironiško ir siurrealistine patirtimi pripildyto pasirodymo tapo panašesnis į aštuntojo-devintojo dešimtmečių situacijų komediją ar šou.
Kantatoje „Carmina Burana“ akistatą su tikrove, pilną žmogiškų ir globalių veiksnių, išgyveno pustrečio tūkstančio žiūrovų, ir kiekvienas galėjo garsuose bei vaizduose atpažinti savąją realybę.
Tada tikrai išgyvens vien tarakonai – jie yra atsparūs radiacijai. Tai, kas liks iš Homo sapiens sapiens turbūt ras vietą įdomybių kambariuose arba žmonių muziejuose. Nykstančios rūšies vieta yra narve.
Dulkės yra skirstomos į toksiškas, buitines ir degias. Tačiau kokiai kategorijai priskirti jomis virtusias Holokausto aukas, nugulusias istorijos puslapiuose bei artimųjų prisiminimuose?
Keista ir įdomi Jono Kuprevičiaus pozicija. Jis tarsi per sprindį pakilęs nuo aktualių temų, populiarių klausimų, jo darbe nerasi didaktikos ar moralizavimo. <...> Jauti ir aistrą, ir azartą.
Katalonijos trupės „Agrupación Señor Serrano“ spektaklio „Kalnas“ centre – tiesos koncepcija, kuri kvestionuojama ir filosofiškai, ir atvirai demonstruojant manipuliacijų mechanizmus.
Buvusiai Vilniaus senojo teatro vadovei Olgai Polevikovai apskundus konkurso, kurį ir laimėjo Audronis Imbrasas, rezultatus, jis paskirtas laikinuoju teatro vadovu.
Neformalus scenos meno festivalis, skirtas Vilniaus geto likvidavimo 80-mečiui, pristatys parodą ir devynis skirtingų žanrų spektaklius - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje.
Pokalbis su estų režisieriumi Peeteriu Jalakasu: „Nepamirškime, tikslas vis tiek yra toks, kad kartu susirinkę žmonės išgyventų šią akimirką čia ir dabar“.
„Tai 25-eri metai kūrybos, drąsos, rizikos, išradingumo, alinančio darbo ir nepasidavimo. Kartais repetuodavome net tris spektaklius vienu metu“, - sako Oskaras Koršunovas.
„Kad gerai vaidintum, reikia repetuoti kūrybiškai. <...> Kai kūryba negimsta, vaidyba tampa rutina ir tave kankina šitas pseudobuvimas“, - teigia aktorė Nelė Savičenko.
„Negalvoti apie žiūrovus man atrodo šiek tiek nusikalstama, nes teatras yra socialus menas“, - įsitikinusi Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovė, teatrologė Nomeda Šatkauskienė.
Liza Baliasnaja – šokio kūrėja, atlikėja ir dėstytoja, tiesianti savo darbų gijas tarp Belgijos, Lietuvos, o dabar ir Vokietijos. Kaipgi ji viską suspėja?
„Kristof rašo, kad karo metais įvyksta visiškas nužmogėjimas, bet iš tiesų visa tai visada buvo mums už nugaros. Tiesiog išdrįsdavome tą pamiršti“, - teigia režisierius Jokūbas Brazys.
Spektaklio kūrėjai įsitikinę, kad nors pasirodymas skirtas Neringos kraštui, rodomas naujose vietose jis skleidžia istoriją ir įgyja dar didesnę prasmę.
Kas nutiko? Atsakymą sudaro trys elementai – konkursas, direktorius ir meno vadovas. Nors ir vienas su kitu stipriai persipynę, tai vis dėlto yra skirtingi skandalo aspektai.
Buvo galima išvysti, kuo lėlių teatras alsuoja šiandien, kad jis gali kalbėti apie aktualias ir realias problemas, svarbias ir šiandieniam (suaugusiam!) žmogui.
Birželio mėnesį tarptautiniai ir edukaciniai projektai iš Lietuvos pasieks Suomijos, Čekijos, Portugalijos ir mūsų šalies žiūrovus bei šokio profesionalus.
„O. Festival“ buvo vienas stipriausių kultūrinės pasaulėvokos „supurtymų“. Įspūdžiai zujo tarp raudonai tvinksinčios, kategoriškos limbinės zonos ir toleranciją vertinančių smegenų centrų.
Tikrai verta. Kartu džiugu, kad „didieji vardai“, nors ir labai retai, bet neaplenkia Lietuvos lėlių teatro scenų ir nebėra būtina važiuoti skersai Europos vien tam, kad pamatytume išties stiprių kūrinių.
„Marija pasakė tai, ką pasakė“ - tai dviejų teatro pasaulio žvaigždžių ir dviejų skirtingų estetikos metodų susitikimas, scenoje virtęs nepažabota kova vieno su kitu.
Klaipėdos gyvybingumas didžiausias gegužės–spalio mėnesiais, kai vyksta dauguma svarbiausių aukštosios ir populiariosios kultūros renginių. O žiemą kultūros uostas, regis, užšąla.
Po kažkurio karto ir labai skirtingų pažiūrų žmonių pakartojimų neatlaikė giliai užspausta teatrologės gysla, tad nusprendžiau išsiaiškinti, ar tikrai VISI jie – Jono Vaitkaus mokiniai, kas tie „visi“ ir kas iš to.
