Paryžius Panevėžy: Juozo Miltinio fenomenas

Šarūnė Trinkūnaitė 2022 03 20 „Teatro žurnalas“, 2022, Nr. 23
Juozas Miltinis. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Juozas Miltinis. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

aA

Per vieną iš savo lietuvių teatro istorijos paskaitų nuostabioji profesorė Irena Aleksaitė yra pasakojusi - o, tiksliau sakant, talentingai suvaidinusi - gan smagią istoriją apie nedidelį incidentą, įvykusį tarp jos ir režisieriaus Juozo Miltinio. Štai ji: „Kartą, viešint Panevėžio dramos teatre, J. Miltinis pasikvietė mane į svečius. Jaučiausi labai pamaloninta ir, žinoma, sutikau. Nors nesvietiškai bijojau - J. Miltinis, visi žinojom, nebuvo lengvas... Tad užėjau į J. Miltinio butą, viduj visa drebėdama... Jis mane sutiko draugiškai, pasodino, nuėjo virti kavos. Netrukus grįžo su dviem tokiais tiesiog neįmanomai mažais kavos puodeliais: vieną padėjo man, kitą - sau. Atsisėdo priešais mane ir pradėjo kažką kalbėti, filosofuoti - apie teatrą, apie gyvenimą, apie pasaulį... Sėdėjau sutrikusi ir žiūrėjau į tą savo puodelį; absoliučiai nežinojau, kaip su juo elgtis - tokio mažo dar nebuvau mačiusi... Aišku, nieko negirdėjau, ką J. Miltinis kalbėjo - nors atėjau pasiklausyti būtent tų jo monologų, kuriais jis garsėjo tiek pat, kiek ir spektakliais... Po ilgų vidinių diskusijų paėmiau savo puodelį ir išgėriau. J. Miltinis staiga nutilo ir nebyliai žiūrėjo į mane kažkokiu pašaipiai priekaištingu žvilgsniu. Nuleidusi akis sėdėjau ir tylėjau: supratau, kad kažką padariau ne taip... Po ilgos nejaukios pauzės J. Miltinis prabilo: „Drauge kritike, o Jūs gi net kavos gerti žmoniškai nemokate. Nežinote štai, kad kavą reikia ne maukti, o gurkšnoti - pasigardžiuojant, iš lėto, kokią valandą... o... Jūs gi, ko gero, net Paryžiuj nebuvot...“[1].

Ši istorija neabejotinai yra iš 7-ojo dešimtmečio, iš laikų, kai J. Miltinis galėjo sau leisti kur kas daugiau nei kuris nors kitas - kai galėjo daugmaž drąsiai minėti Paryžių, demonstruoti savo pranašumą, savo klausytojus ar klausytojas versti jaustis nejaukiai, nepatogiai etc. Tam tikra prasme visiškai suprantama: tuo laiku J. Miltinis buvo savo šlovės zenite - reikšmingiausia, įtakingiausia, autoritetingiausia lietuvių teatro - tiesą sakant, ir visos lietuvių kultūros - figūra - žmogus, tik savo ir savo išaugintų aktorių trupės jėgomis sukūręs Panevėžio dramos teatro fenomeną ir atkampų Panevėžį pavertęs ne tik Lietuvos, bet ir viena iš visos Sovietų Sąjungos teatro sostinių.

Tai, kad J. Miltinis sugebėjo užimti tokią poziciją, - šitai, tiesą sakant, buvo nuostabu, beveik neįtikėtina. Juk iki tol net du kartus jis buvo be jokių ceremonijų išmestas už teatro durų - išstumtas, atstumtas...

Pirmą kartą tai įvyko 1937 m., kai, grįžęs į Kauną po studijų Paryžiuje pas Charlie´į Dulliną, J. Miltinis pasisiūlė Valstybės teatrui, bet tas jo neįsileido - turbūt bijojo (prieš išvykdamas į Paryžių, jis jau buvo spėjęs pagarsėti savo nenuolankumu: turėjo skandalisto šlovę). J. Miltinis, aišku, atsikeršijo: pasitraukė į kritiką ir, reikia pasakyti, buvo toks kritikas, kokio teatras (o vėliau, beje, ir jis pats) labiau už viską nenorėjo, - bebaimis, priekabus, jokių autoritetų nepaisantis ir nepaprastai stropus. Štai, pavyzdžiui, 1939 m. ruošdamasis recenzuoti, tiksliau iškoneveikti Boriso Dauguviečio, pirmojo savo teatro mokytojo, „Makbetą“, jį pažiūrėjo du kartus, antrąjį kartą - su Williamo Shakespeare´o tragedijos originalu rankose; rašė: „sėdėjau partery ir antrojo spektaklio metu, su mažyte elektros lempute apsišviesdamas, lyginau [Felikso Breimerio] vertimą su originalu, nes po premjeros man kilo įtarimas; man atrodė kitas Makbetas. Ir iš tikrųjų, veikalas ne išverstas, o tik atpasakotas vertėjo, be to, per daug išpjaustytas (iškupiūruotas) ir dėl to nukenčia jo originali forma bei stiliaus ekspresija“[2]... Tokio ir panašaus stropumo neapsikentęs, Valstybės teatras netgi kuriam laikui buvo sustabdęs „Naujosios Romuvos“, su kuria daugiausia bendradarbiavo J. Miltinis, teatro abonementą...

Kita vertus, turbūt pirmiausia kritiką J. Miltinis suvokė kaip būsimo savo teatro treniruotę ar repeticiją - kaip puikią galimybę teoriškai išsigryninti ir susidėlioti režisūrines savo nuostatas. Būtent to jis norėjo - savo teatro. Todėl 1938 m. pabaigoje gauto pasiūlymo vadovauti Darbo rūmų Kauno kultūros klubo scenos mėgėjų kuopelei, iš kurios buvo planuojama išauginti naują Darbininkų teatrą, nepriėmė kaip pažeminimo. Išdidusis Ch. Dullino auklėtinis - tas, kuriam ranką, kaip pats anuomet mėgo girtis, „du kartus buvo spaudęs Pablo Picasso“[3], - ne tik neatsisakė dirbti su žaliais jaunuoliais, atėjusiais pas jį iš Kauno amatų mokyklų, įmonių ar fabrikų, bet ir nėrė į tą darbą su neįtikėtinu užsidegimu bei atkaklumu - matyt, suvokdamas, kad pradėti nuo visiško nulio yra geriausia, kas jam galėjo nutikti.

Netrukus J. Miltinio reikalai įgavo naują kryptį. 1940 m. jis buvo paskirtas kuriamo Panevėžio dramos teatro režisieriumi ir su savo Darbo rūmų scenos mėgėjų trupe persikėlė į Panevėžį - miestą, kuris 5-ojo dešimtmečio pradžioje, sakoma, buvo garsus tik savo spirito fabriku... Iš pradžių ten viskas ėjosi gana neblogai. J. Miltinis toliau stropiai dirbo: ugdė, brandino savo aktorius, statė spektaklius, o juos pastebėjo ir palankiai įvertino kritika. J. Miltinis sulaukė ir oficialaus pripažinimo: 1948 m. jam buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto vardas...

Tačiau visai netrukus vėjai kardinaliai pasikeitė. J. Miltinį darsyk buvo pabandyta sutramdyti - išstumti iš teatro. Ir šis antras kartas buvo gerokai pavojingesnis... Viskas prasidėjo, reikia pasakyti, ne be kritikų - tiksliau sakant, kritikų-valdžios pakalikų - pagalbos. O būtent: po 1953 m. Vilniuje įvykusių Panevėžio dramos teatro gastrolių jie, matyt, gavę nurodymą iš aukščiau, be jokių skrupulų užsipuolė J. Miltinį (plačiausiai siautėjo toks Nikiforas Sykčinas - iš Maskvos į Vilnių atsiųstas teatrologas). „Formalizmas“, „formalizmo atgyvenos“, - rėkė jie, - J. Miltinis „paviršutiniškai supranta pjeses“, savo spektakliuose naudoja „nereikalingas“ ir „pasenusias teatralizacijos ir išorinio suįdominimo priemones“ - tokias, kaip „šviesos efektai“ ir visokie kiti „pagalbiniai spektaklio elementai“[4], t. y. nedovanotinai prasilenkia su socrealizmo estetika... Grįžęs į Panevėžį, J. Miltinis kaip niekur nieko ėmėsi Antono Čechovo „Žuvėdros“... Bet premjeros, aišku, nebesulaukė: 1954 m. vasario 16 d. LTSR kultūros ministro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus įsakymu „už netinkamą vadovavimą“ jis buvo atleistas iš Panevėžio dramos teatro „direktoriaus ir vyr. režisieriaus pareigų“ ir „ištremtas“ į Vilnių - perkeltas į Lietuvos kino studiją, „į Lietuvos TSR kino dubliažo režisieriaus pareigas“[5].

Vis dėlto susidoroti su J. Miltiniu nepavyko ir šįkart. Veikiau priešingai: ištrėmus J. Miltinį, prasidėjo, ko gero, gražiausias, pakiliausias bei romantiškiausias Panevėžio dramos teatro, o turbūt ir viso lietuvių teatro istorijos etapas. Mat J. Miltinio išvarymas ne tik neišgąsdino ir nesuskaidė, bet - neįtikėtina - sutelkė, suvienijo jo trupę ir jo aktoriuose išjudino nežabotos drąsos resursus. Panevėžiečiai vieningai pakilo į maištą: rašė laiškus į Kultūros ministeriją, varstė visų įmanomų įstaigų duris, ignoravo visus iš eilės buvusio režisieriaus vieton valdžios sodinamus vyrus ir, nepaisydami jokių valdžios grasinimų, repetavo su J. Miltiniu - slapčia, naktimis. Žinoma, anuomet šitaip niekas nesielgdavo. Štai keleriais metais anksčiau, 1946-aisiais, iš Vilniaus dramos teatro nusprendus išvaryti jo vadovą Romualdą Juknevičių, aktoriai nuolankiai pritarė tokiam nuosprendžiui ir jam įteisinti sukviestame trupės susirinkime dėkojo partijai už šį „principingą žingsnį“[6]...

Už bebaimį, veik beprotišką, panevėžiečių atkaklumą galiausiai buvo atlyginta: 1959 m. J. Miltinis oficialiai sugrįžo namo - į Panevėžio dramos teatrą. Nors viskas tikriausiai baigėsi būtent šitaip ne tik dėl pavydėtino J. Miltinio aktorių nenuolankumo, bet ir dėl laimingo atsitiktinumo - laimingai iškritusios kortos. I. Aleksaitė, anuo metu dirbusi LTSR Kultūros ministerijos repertuarinėje-redakcinėje kolegijoje, apie J. Miltinio sugrąžinimą į Panevėžį pasakoja taip: „1958 m. pirmą sykį į SSSR atvyko įžymaus prancūzų teatro TNP trupė, dirbanti Avinjone, ir jos vadovas Jeanas Vilaras [J. Miltinio teatro studijų pas Ch. Dulliną draugas]. [Anuometis Lietuvos TSR kultūros ministras] Juozas Banaitis [viename privačiame pokalbyje] pasakojo, kad po gastrolių Maskvoje J. Vilarą priėmė tuometė SSSR kultūros ministrė Jekaterina Furceva. J. Vilaras pasiteiravo ministrės, ar nebūtų galima pasimatyti su lietuvių režisieriumi (...) J. Miltiniu. Tuo laikotarpiu užsienio svečiai negalėjo laisvai važinėti po SSSR. Ministrė šį pageidavimą žaibiškai įvykdė: J. Furcevos nurodymu, J. Banaitis J. Miltinį skubiai komandiravo į Maskvą. Tuomet ministrė ir pasakiusi J. Banaičiui, kad nuo šiol visi J. Miltinio [reikalai, taip pat ir] repertuaro klausimai bus tvarkomi tiesiogiai per ją. J. Miltiniui buvo plačiai atidaryti vartai [ne tik į Panevėžio dramos teatrą, bet ir] į uždraustųjų užsienio kūrinių repertuarą“[7]...

Kitaip sakant, į Panevėžį J. Miltinis sugrįžo visiškai reabilituotas ir triumfuodamas: įtakingas, su stipriu užnugariu, o, svarbiausia, - bent jau šiek tiek laisvom rankom. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo: jam sugrįžus, prasidėjo tai, ką jau netrukus buvo galima garsiai vadinti Panevėžio dramos teatro šlovės epocha. Ją savaip pranašavo dar oficialaus J. Miltinio sugrįžimo „išvakarėse“ rampos šviesą išvydę ir teatrinės visuomenės dėmesį atkreipę du (oficialiai Vaclovo Blėdžio, bet iš tikrųjų - visi žinojo - J. Miltinio naktimis režisuoti) spektakliai - Henriko Ibseno „Heda Gabler“ (1957) ir ypač - Arthuro Millerio „Komivojažerio mirtis“ (1958). Gana greitai paaiškėjo, kad ši pranašystė buvo visiškai teisinga: 7-ajame dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo pradžioje pasirodę J. Miltinio didieji - visų pirma, A. Čechovo „Ivanovas“ (1960), W. Shakespeare´o „Makbetas“ (1961), Wolfgango Borcherto „Lauke, už durų“ (1966), Friedricho Dürrenmatto „Fizikai“ (1967) bei „Frankas V“ (1969) ir Augusto Strindbergo „Mirties šokis“ (1973) - ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje įtvirtino nepaabejojamą Panevėžio dramos teatro, kaip išskirtinio - elitinės literatūros, intelektualios režisūros ir ypatingo aktorinio meno - teatro renomée.

Žinoma, Panevėžys tapo galingu traukos centru. Iš Lietuvos, iš kitų Baltijos šalių, taip pat ir iš visos Sovietų Sąjungos į jį vis dažniau ėmė važiuoti teatralų delegacijos; galiausiai patiems panevėžiečiams teatras tapo beveik deficitine preke: jie, sakoma, vis pasiskųsdavo, kad nebegali gauti bilietų - viskas iš anksto būna užsakyta svečiams... Šitai, aišku, neišvengiamai ir iš pagrindų keitė visą Panevėžio peizažą. Teatro šlovės metais Panevėžys nė iš tolo nebepriminė miesto, vos prieš porą dešimtmečių garsėjusio tik spirito fabriku: viena paskui kitą čia kūrėsi kavinės ir restoranai, statėsi viešbučiai, 1967 m. iškilo naujas modernus teatro pastatas. Kitaip sakant, J. Miltinis sukūrė ne tik Panevėžio dramos teatrą, bet tam tikra prasme - ir Panevėžį...

J. Miltinis, žinoma, atsidūrė visuotinio dėmesio centre. Apie jį plačiai kalbėjo, jį kalbino. 1965 m. jis tapo Respublikinės valstybinės premijos laureatu - už „Makbetą“ ir Michailo Šolochovo „Pakeltą velėną“ (1964). Maža to, jau 7-ajame dešimtmetyje J. Miltinio kūryba tapo specialių teatrologinių ir literatūrologinių monografijų objektu: 1964 m. pasirodė puiki Dovydo Judelevičiaus studija „Gyvasis Šekspyras“, kuri įžvalgiai įvertino J. Miltinio „Makbetą“ teatro šekspyrologijos kontekste (įdomu, kad šią savo knygą D. Judelevičius pavadino, tarsi įkvėptas J. Miltinio: „gyvas Šekspyras“ - būtent toks buvo 1962 m. jo parašytos „Makbeto“ recenzijos pavadinimas); 1966 m. išėjo Vitaliaus Zabarausko knyga „Panevėžio dramos teatras“, tiesa, šiek tiek pakilokai, pablizgintai, pagal anuomečius reikalavimus, bet gana išsamiai apžvelgusi ankstyvąjį šio teatro istorijos etapą; šiek tiek vėliau, 1970 m., pasirodė nedidelė, tačiau konceptuali Marko Petuchausko monografija „Donatas Banionis“; 1976 m. išėjo Algio Samulionio sudaryta Juozui Grušui skirta studija „Neramios šviesos pasauliai: knyga apie dramaturgą Juozą Grušą“, kurioje buvo nemažai prisiliesta ir prie J. Miltinio - žinoma, tiek, kiek jis susijęs su J. Grušu; dar vėliau, 1981 m., Tomas Sakalauskas išleido savo „Monologus: Miltinio gyvenimą“ (1987 m. jie buvo išversti į rusų kalbą), o 1999 m. juos praplėtė į „Miltinio apologiją“, kuri iki šiol yra plačiausia J. Miltinio asmenybės, gyvenimo ir kūrybos apžvalga.

Vis tik ši nepaprastai gausi J. Miltinio kūrybos recepcija - turbūt nė vienas lietuvių teatro režisierius nėra taip išsamiai aprašytas, kaip jis - turėjo spragų. Ko gero, didžiausia jų - kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų - buvo susijusi su didžiaisiais J. Miltinio spektakliais. Jie, atrodo, tarsi užčiaupė teatro kritiką: priešingai, nei buvo galima tikėtis, recenzijos nepasipylė viena paskui kitą, o tos kelios, kurios pasirodė, neturėjo didelės istorinės vertės. Keista, bet 1987 m. išėjusioje 7-ojo dešimtmečio lietuvių teatro istorijoje „Lietuvių tarybinis dramos teatras 1957-1970“ Marijana Malcienė, apžvelgdama šio laikotarpio Panevėžio dramos teatro gyvenimą, didžiuosius J. Miltinio spektaklius turėjo rekonstruoti remdamasi vien savo ir savo kolegų atmintimi - necituodama nė vienos recenzijos, tarsi jų nė nebūtų buvę...

Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad teatro kritika neįvertino J. Miltinio. Ko gero, priešingai: tai reiškia, kad ji labai gerai suprato - J. Miltinio didieji įkūnija tai, kam sunku rasti tinkamus žodžius, kas ne visai dera, ne visai įsikomponuoja į sovietinės kultūros peizažą. Turbūt taip: jie atrodė it tie puodeliai iš I. Aleksaitės kavos gėrimo istorijos - kaustė dėmesį, trikdė ir kėlė klausimą, kaip su jais elgtis... Juk didžiuosiuose savo spektakliuose J. Miltinis drąsiai apnuogino - nelyg aštriu skalpeliu atvėrė - traumuotą, sulaužytą, suskilusią XX a. vidurio Europos žmogaus sąmonę. Pačiame sovietmečio karštymety į sceną jis atvedė eilę herojų-savižudžių - visi jie buvo savižudžiai: Heda Gabler (Eugenija Šulgaitė), Vilis Lomenas (Donatas Banionis), Ivanovas (Stasys Petronaitis), Bekmanas (D. Banionis), Makbetas (S. Petronaitis), visi jie kalbėjo apie nesibaigiančią žmogaus vienatvę ir svetimumą pasaulyje; visi jie buvo savotiški „prarastosios kartos“ atstovai - tie, kurie per anksti paseno, per anksti nusivylė, per anksti sužinojo, kad viskas beprasmiška - kad, cituojant J. Miltinio labai mėgtą ir dažnai cituotą Makbeto monologą, „rytoj - ir vėl rytoj - ir vėl rytoj...“. Tikriausiai, galima sakyti, kad šiais savo spektakliais Panevėžyje J. Miltinis tarsi pravėrė langą į Paryžių, o tiksliau - į vakarietiškąjį egzistencializmą ir jo absurdo filosofiją. Neatsitiktinai, matyt, D. Judelevičius gerokai vėliau, 2008 m., prisimindamas „Makbetą“, pavadino J. Miltinį tikru Jano Kotto - W. Shakespeare´o, kaip egzistencialistų ir absurdistų amžininko koncepcijos autoriaus, - sąjungininku[8]... Aišku, 7-ajame dešimtmetyje kalbėti tokiomis sąvokomis buvo pavojinga, tiesiog neįmanoma - jos paprasčiausiai neegzistavo. O sąvokos, kurios egzistavo ir kurias galėjo vartoti kritika tais retais atvejais, kai stabteldavo prie J. Miltinio didžiųjų, buvo gerokai iškreipiančios jų prasmę: „Komivojažerio mirtis“ ir „Ivanovas“, - rašė V. Zabarauskas, - demaskavo „supuvusią buržuazinės miesčionijos moralę“[9]; „Makbetas“, - teigė D. Judelevičius, - atvėrė „dvasinę krizę“, kuri iš esmės „yra renesansiška, kaip ir nieko nebojančios aistros“[10]; spektaklyje „Lauke, už durų“, - formulavo M. Malcienė, - išryškėjo „moralinių vertybių devalvacija kapitalistinėje visuomenėje ir tragiškas tiesos ieškotojo kelias“[11] etc.

Žinoma, J. Miltinis kuo puikiausiai suvokė, kad šitais savo spektakliais tampo liūtą už ūso. Dėl to tarpuose tarp jų vis įsileisdavo į flirtą su pačiais galingiausiais - nelyg užpildavo jiems akis: „Makbetą“ pasekęs spektaklis buvo negabi, lėkšta įtakingo sovietų ideologo A. Gudaičio-Guzevičiaus - to paties, kuris 1954 m. pasirašė nutarimą atleisti J. Miltinį iš teatro, - pjesė „Dvikova“ (1962), pasakojusi apie politinį kino scenaristo sąmonėjimą grobuoniškame kapitalistinės pramonės pasaulyje; vėliau Panevėžio dramos teatre kartkartėmis rodėsi LKP CK nario ir „Tiesos“ redaktoriaus Alberto Laurinčiuko, LKP veikėjo Vytauto Petkevičiaus ir pan. kūryba, kurią inscenizuodamas, kaip po „Dvikovos“ „Literatūroje ir mene“ rašė Zakarijus Grigoraitis, J. Miltinis „visa jėga agitavo už socializmo ideologijos grynumą“[12]... Tik ta J. Miltinio agitacija buvo labai savotiška. Kaip pasakoja nuoširdus jo mokinys, o paskui - neretas bendradarbis dailininkas Vytautas Kalinauskas, J. Miltinis „statė spektaklius tų, kurie galėjo jį lengva ranka sudoroti. Jis darė jiems savotišką reveransą: „Prašom, turėkit“, o paskui tyliai juokėsi“[13]... Spektakliuose, skirtuose pamaloninti atsakingus partijos vyrus, J. Miltinis „nesicackino“; tikriausiai tyčia juos statė atsainiai - išryškindamas tos dramaturgijos bukumą, perspausdamas, nuduodamas gelmę ir pan. Toks buvo J. Miltinio maištas...

Kitaip sakant, Paryžius Panevėžyje turėjo savo „dugną“ - išvirkščiąją pusę, gluminančią visišku savo nedvasingumu. J. Miltinis, žinoma, dėl to nejuto jokio sąžinės graužimo ir nesimušė į krūtinę atgailaudamas. Veikiau priešingai: įsitraukė į savotišką žaidimą ir turbūt iš širdies mėgavosi. Vieną istoriją apie tai, kaip išradingai jis mokėjo žaisti, yra papasakojusi I. Aleksaitė: „Vyko Panevėžio dramos teatro gastrolės Vilniuje. Aišku, visi tiesiog veržėmės ten - juk J. Miltinis!.. Nebepamenu, koks veikalas tąsyk buvo rodomas, bet puikiai prisimenu: buvo tiesiog neįmanoma. Mūsų, kritikų, grupelė po pirmo veiksmo nutarėm nedelsdami dingti. Baugščiai dairydamiesi, sėlinom prie durų: buvo baisu, kad mūsų, bėgančių, nepamatytų Miltinis - neduok dieve, jį užrūstinti... Laimingai pasiekę teatro duris, pergalingai šypsojomės vienas kitam... Bet va: teatro durys buvo užrakintos! J. Miltinis pergudravo mus, iš anksto pasiruošė mūsų pabėgimui ir dabar tikriausiai kažkur iš už kampo žiūrėdamas į mus, sutrikusius ir nusiminusius, pašaipiai šypsojosi ir linkėjo ištvermės sulaukti spektaklio galo“...

Vis dėlto tiksliau būtų sakyti: J. Miltinis ne tiek žaidė, kiek nepaprastai stropiai saugojo pažeidžiamiausias savo teatro vietas nuo kiekvieno drąsesnio išpuolio - neleido sakyti tiesos. I. Aleksaitė yra papasakojusi istoriją ir apie tai, kaip J. Miltinis elgėsi su tais, kurie pabandydavo išdrįsti: „Po vieno J. Miltinio šedevro vyko aptarimas. Susėdom visi: J. Miltinis, aktoriai, grupė kritikų. J. Miltinis pasakė prakalbą, tada kreipėsi į kritikus: dabar kalbėkit jūs... Visi sėdėjom nuleidę galvas, išraudę nuo įtampos: nieko gero pasakyti negalėjom, o bloga sakyti bijojom. Bet štai atsistojo vienas drąsuolis ir pradėjo: gal čia truputį to trūksta, o štai čia - ne visai pagrįstai... J. Miltinis prisimerkė ir įdėmiai klausėsi... Po kurio laiko įpykęs atsistojo ir nevyniojo į vatą: „O dabar, drauge kritike, von iš mano teatro... o..., ir kuo greičiau, ir be teisės sugrįžti!.. o...“ Arba štai vėl: 1972 m. Panevėžio dramos teatre pasirodė J. Miltinio režisuota Afanasijaus Salynskio pjesė „Marija“, kuri vaizdavo konfliktą tarp didžiulės elektrinės Sibire statybų vadovo ir rajono komiteto partijos sekretorės Marijos, gamtai ir žmonėms jautrios moters; kai kritika šiek tiek pakritikavo šį spektaklį, J. Miltinis „Literatūroje ir mene“ išspausdino atsaką „Kritiko požiūris“, kuriame savo spektaklį iškėlė iki antikinės tragedijos lygio, o kritiką apkaltino neįžvalgumu: „Pjesės herojė ieško santykio su žmonėmis konfliktuodama su savimi (tai graikiškas, beveik edipiškas konfliktas). (...) Ji vis eina į priekį, ir net iškyla klausimas: „Kada ji sustos? Ar tai šventoji?“ (...) „Marijoje“ yra ta problematika, kurios niekas iš mūsų kritikų neatskleidė“[14]... J. Miltinis buvo pirmasis, pradėjęs kritikuoti - taisyti - kritiką (ir šia prasme, ko gero, iki šiol yra nepranoktas)...

Šitaip J. Miltinis apie save kūrė legendą - tam tikra prasme influencino. Ir buvo tikras šios srities meistras. J. Miltinio influence šleifas galingai driekėsi palei Panevėžio dramos teatrą per visą jo buvimo jame laiką ir dar ilgai po to - savaip pridengdamas opias vietas ir palaikydamas švytinčią Paryžiaus aureolę. Iš esmės jis tebesidriekia ir šiandien: kalbėti apie Panevėžio dramos teatrą vis dar reiškia ir turbūt dar ilgai, o gal ir visada reikš kalbėti, visų pirma, apie J. Miltinio fenomeną. Gerai parašė J. Miltinio bičiulis J. Grušas, dedikuodamas jam vieną iš savo knygų: „J. Miltinis yra pusė Dievo ir pusė žvėries. Tokio balasto kaip žmogus jame nėra“[15]...

„Teatro žurnalas“, Nr. 23

 


[1] Šiuos kavos puodelius galima pamatyti Panevėžyje, Juozo Miltinio palikimo studijų centre.

[2] Juozas Miltinis. Makbetas // Naujoji Romuva, 1939 m. vasario 12 d., nr. 6 (420), p. 139.

[3] Žr.: Tomas Sakalauskas. Miltinio apologija. - Vilnius: „Scena“, 1999, p. 130.

[4] Markas Petuchauskas. Panevėžio teatras // Lietuvių tarybinis teatras 1940-1956. - Vilnius: „Mintis“, 1979, p. 179.

[5] Cit. iš: Tomas Sakalauskas. Miltinio apologija, p. 189.

[6] Cit. iš: Irena Aleksaitė. Režisierius Romualdas Juknevičius. - Vilnius: „Baltos lankos“, 1998, p. 205-206.

[7] Irena Aleksaitė. Juozo Miltinio tremties istorija (1954-1959 m.) // Kultūrologija 15. Asmenybė: menas, istorija, dabartis. - Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, p. 374.

[8] Žr.: Dovydas Judelevičius. Juozas Miltinis stato Shakespeare´ą // Menininkas ir asmenybė (mokslinės konferencijos, skirtos režisieriaus Juozo Miltinio 100-osioms gimimo metinėms paminėti, medžiaga). - Vilnius: „Versus Aureus“, 2008, p. 75.

[9] Vitalius Zabarauskas. Panevėžio dramos teatras. - Vilnius: „Mintis“, 1966.

[10] Dovydas Judelevičius. Gyvasis Šekspyras. - Vilnius: „Vaga“, 1964.

[11] Marijana Malcienė. Panevėžio dramos teatras // Lietuvių tarybinis teatras. 1957-1970. - Vilnius: „Vaga“, 1987, p. 266.

[12] Cit. iš: Marijana Malcienė. Panevėžio dramos teatras, p. 273.

[13] Audronė Girdzijauskaitė. Iš paskutinio pokalbio su Vytautu Kalinausku // Kultūros barai, 2001 m., nr. 7 (440), p. 26.

[14] Cit. iš: Dovydas Judelevičius. Panevėžio dramos teatras // Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga. 1970-1980. - Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 267.

[15] Iš Angelės Mikelinskaitės pranešimo „Kultūrinio ir tautinio tapatumo raiška Juozo Miltinio asmeninės bibliotekos knygų įrašuose“, skaityto 2021 m. rugsėjo 16 d. Juozo Miltinio dramos teatre vykusioje konferencijoje „80+“, skirtoje šio teatro 80-mečiui.

Komentarai