Žiūrovas kaip autorius Shakespeare‘o epochoje. 2

2008 11 18 Menų faktūra

aA

Mirosław Kocur

Interpretacijos strategijos Elžbietos teatre

Derybos

1.
 Žiūrovai lėmė teatro spektaklio pavidalą visais jo vystimosi etapais. Pirmiausia aktorių trupė užsakydavo poetui veikalo tekstą. Būdavo pasirenkama tema, kuri galėtų sudominti žiūrovus. Konkurencija buvo arši. Teatrai kasdien rodydavo vis kitą veikalą, kas dvi-trys savaitės kviesdavo į premjerą. Poreikis naujiems tekstams buvo didžiulis. Kad greičiau būtų  statomi spektakliai, vieną veikalą rašyti dažnai patikėdavo keliems poetams iškart, o penkiasdešimt procentų tuometinės draminės kūrybos buvo kolektyviniai veikalai. Netgi Shakespeare‘as rašė dramas su bendradarbiais.

Dramas dažniausiai užsakydavo konkreti aktorių trupė. Žiūrovai žinojo pagrindinių aktorių pavardes. Poetai negalėjo šito ignoruoti ir, kaip manoma, turinį dėliojo taip, kad kuo geriausios sąlygos būtų sudarytos pasirodyti žvaigždei. Svarbiausi aktoriai gaudavo didžiausius vaidmenis – daugelyje Shakespeare‘o dramų svarbiausių vaidmenų yra tiek, kiek aktorių buvo trupėje – aštuoni.

2.
Pirmasis veikalo skaitymas vykdavo tavernoje, valgant ir geriant, dalyvaujant būsimiesiems žiūrovams, kurie turėjo galimybę įtakoti sprendimus. Priėmus veikalą dramos kopija būdavo pristatoma karaliaus cenzoriui. „Master of the Revels“ (pramogų ceremonmeisteris) iš pradžių rūpinosi pjesių parinkimu rūmų teatrui, tačiau po 1581 m. jo pritarimas buvo būtinas visiems veikalams, vaidinamiems viešajame teatre. Karaliaus valdininkas dažnai savo autoritetu gynė aktorius nuo griežtų miesto valdininkų. Londono puritonai visokiais būdais mėgino pasiekti, kad teatrai būtų uždaryti, o mažesniųjų miestų burmistrai kadaise mokėjo keliaujančioms trupėms, kad jos atsisakytų rengti spektaklius.

Žinoma, cenzorius taip pat cenzūravo tekstus, išbraukinėdavo dalis, kurios, jo manymu, kurstė maištauti arba griovė viešąją tvarką. Leidimas, įrašytas į oficialią vyriausybės knygą, turėjo vienodas teisines galias su autorinėmis teisėmis. Tačiau licencija buvo suteikiama ne poetui, bet tikrajam teksto savininkui – aktorių trupei. Neskaičiuojant kelių rankraščių su cenzoriaus antspaudu, skirtų statyti scenoje, daugiausia išlikusių dramų iš esmės skiriasi nuo jų teatrinių versijų. Jos buvo pernelyg ilgos, kad būtų suvaidintos per tradicines „dvi valandas“.

3.
Įvedus cenzoriaus pataisas, dramos tekstas būdavo perrašomas ir skirstomas vaidmenimis. Aktoriai negaudavo viso veikalo, tik fragmentus su savo vaidmenimis. Patys dažnai po to trumpindavo tekstą ir keitė, norėdami jį pritaikyti žiūrovų skoniui ir savo talentui.

Įtemptas darbo ritmas lėmė, kad dauguma aktorių tik premjeroje susipažindavo su visos dramos turiniu. Visos trupės repeticijos buvo retenybė. „Tai ką šiandien vaidiname?“ – prieš išeidamas į sceną klausia Ezopas Filipo Massingerio veikale „Romos aktorius“. Spektaklio eiga rūpinosi teatro techninis darbuotojas, turėdavęs švilpuką ir skambutį, o kai to nepakakdavo, siųsdavo pas aktorių patarnautoją.

armin081118d1.jpg
Klounas Robertas Arminas
4. Ilgai svarbų vaidmenį teatre atliko klounas. Jis dažnai turėdavo gelbėti spektaklį improvizuodamas. Klounas yra kilęs iš kaimo kvailelio ir buvo Londono, tai yra miesto, žiūrovų numylėtinis. Garsiausias jų buvo Richardas Tarltonas,  žvairas ir plokščia nosimi. Tarltonas visą dėmesį skyrė ne dramai, o žiūrovams, ir jo išdaigos su veikalo turiniu maža ką teturėjo bendro.

XVI amžiaus pabaigoje klouno funkcijas perėmė juokdarys. Jis buvo labiau išsilavinęs ir aktoriniu požiūriu visapusiškesnis, taigi jam patikėdavo svarbesnius vaidmenis. Garsusis Robertas Arminas veikiausiai vaidino Kaską „Julijuje Cezaryje“, Kalibaną „Audroje“ ir galbūt netgi Edgarą „Karaliuje Lyre“.

5.
Net ir konceptualiai kokiam vienam asmeniui priskirti spektaklio autorystės Elžbietos teatre negalima. Žiūrovai taip pat bendradarbiavo, kuriant tą teatrą, nes tik jie galėjo suteikti prasmę įvairios prigimties ir dažnai improvizuojant gimusiam spektakliui. Todėl tokie svarbūs buvo pirmieji naujųjų dramų pastatymai.

Pirmieji pastatymai

1.
Shakespeare’o laikais per premjeras veikalai buvo „išbandomi“, o žiūrovai atlikdavo teisėjų vaidmenį. Pirmasis dramos parodymas techniniu požiūriu nebuvo premjera, oficialiai jis netgi buvo vadinamas „tryall“ (procesas, repeticija, patikrinimas). Suvaidinus veikalą žiūrovų buvo prašoma reikšti savo nuomonę šūksniais „aye! “ arba „no!“ Veikalas, nesulaukęs pakankamo palaikymo, be dvejonių iškrisdavo iš programos. Žiūrovai būdavo kritiški. 1594-1595 m. Admirolo trupė dvi dramas suvaidino tik po kartą. „Šimtas išpuikusių pasipūtėlių“, – piktinosi Benas Jonsonas po savo komedijos „Naujoji smuklė“ (New Inn) fiasko.

Veikalų prologuose ir epiloguose dažni prašymai ploti nebuvo tuščia retorika. Poetui mokėta tik po antrojo spektaklio. Jei pirmąją dieną spektaklį ištikdavo nesėkmė, poetas likdavo be honoraro. Prologuose ir epiloguose poetai skelbė esą visiškai pasiruošę taisyti veikalą. Aktoriai į premjeras nežiūrėjo pernelyg rimtai, vaidino „puse kojos“, netgi tinkamai nesimokydavo tekstų, kurie netrukus galėjo pasikeisti, jei iš viso veikalui buvo lemta praeiti žiūrovų išbandymą. Per premjeras poetai dažniausiai drebėdavo iš baimės scenos gale – kiekvienas atidaromo alaus šnypštimas galėjo reikšti nepasitenkinimą. Tik Benas Jonsonas buvo įpratęs stovėti gerai matomoje vietoje, kad įbaugintų galimus kritikus. Tačiau ir jam tekdavo perrašinėti tekstus. Komedijoje „Kiekvienas prastai nusiteikęs“ (Every Man out of His Humour) Jonsonas neslepia, kad pirmąjį, mažai pasisekusį šio veikalo parodymą teatre „Globe“ 1599 m. pabaigoje vainikavo kita „Catastrophe“, arba išvada, tačiau daugeliui žiūrovų ji nepatiko, todėl buvo pakeista.

2.
Viešieji veikalų „išbandymai“ buvo nepaprastai populiarūs, nepaisant dvigubos bilieto kainos. Ši tradicija Anglijoje išliko dar du šimtus metų. Žiūrovai ypač aktyviai „taisė“ dramas Restauracijos laikotarpiu. Mėgstamas tokių atakų taikinys buvo Thomas Killigrew. Pavyzdžiui, jam priekaištauta, kad veikale „Pallantus ir Eudora“ liepė septyniolikmečiui vaikinui kalbėti taip, kaip trisdešimtmečiui. Tragedija „Pandora“ turėjo būti perdaryta į komediją.

Kai kurie poetai, pavyzdžiui, Thomas Durfey, pirmąjį vakarą sąmoningai rodydavo veikalus, kuriuos reikia sutrumpinti. Kiti, kaip XVIII amžiuje Richardas Sheridanas, ėmėsi netgi savotiško „rašymo scenoje“ – pjesė buvo baigiama premjerinio spektaklio metu. Aktoriai mokėsi savo vaidmenų tekstų čia pat, per pertraukėles pasirodymų scenoje.

Sunkus dialogas

burba081118d1.jpg
Richardas Burbage´as - Otelo, Hamleto, Bruto vaidmenų atlikėjas
1.
Elžbietos laikų aktorių atminties gebėjimai šiandien kelia nuostabą. Statistinis aktorius vidutiniškai kas dvi savaitės mokėsi naują veikalą, o nuo trisdešimties iki keturiasdešimties kitų dramų turėjo nuolat prisiminti. Žiūrovai taip pat turėjo gerą atmintį. Aristokratai savo laiškuose nepublikuotas dramas citavo taip pat dažnai, kaip ir Horacijų. Taigi Shakespeare‘as galėjo tikėtis, kad bent jau dalis žiūrovų, kurie 1600 metais „Globe“ matys „Hamleto“ premjerą, prisimins, kad Johnas Hemmingesas, vaidinantis Polonijų, prieš metus buvo Cezaris, o Hamleto vaidmens atlikėjas Richardas Burbage‘as – Brutas. Poetams labai patiko metateatriniai žodžių ir prasmių žaismai ir aliuzijos, nes žiūrovai buvo pajėgūs jas iššifruoti. Galantai spektaklio metu demonstratyviai užsirašinėdavo.

Nepaisant afišų, skelbiančių pavadinimą, kartais žiūrovai priversdavo aktorius staiga pakeisti repertuarą. Kai kurių švenčių metu, pavyzdžiui, paskutinėmis karnavalo dienomis, nerimaujanti minia negalėdavo apsispręsti, ką nori žiūrėti – „Tamerlaną“, „Jugurtą“, „Maltos žydą“ ar po ištrauką iš visų šių veikalų. Pabaiga visada būdavo tokia pati: artistai turėdavo nusivilkti tragiškus kostiumus ir apsirengti linksmomis pienininkėmis. 1633 m. seras Henry Herbertas, karališkasis cenzorius, paskutinę akimirką uždraudė vaidinti „Nenaudėlio sutramdymą“, ir vietoj jo trupė parodė „Niekingąją damą“.

2.
Spektakliai, kaip ir aktorių vaidyba, buvo vertinami įvairiai. Žiūrovai turėjo savo numylėtinius ir dažnai visą dėmesį skirdavo tik jiems. O aktoriai, pasakę savo tekstą, liaudavosi vaidinę ir laukė savo eilės, plepėdami su žiūrovais. Lygiai taip pat šiandien atkurtame Londono „Globe“ antraeiliai aktoriai leidžiasi į kalbas su prieš sceną stovinčiais žmonėmis. Dėl ypatingos teatro akustikos šie pokalbiai netrukdydavo  kitiems žiūrovams stebėti veiksmą. Richardas Bourbage‘as, kuriam Shakespeare‘as parašė Otelo ir Hamleto vaidmenis, buvo pirmasis ir ilgą laiką vienintelis artistas, sugebėdavęs įsikūnyti į personažą ir tokiu išlikti viso spektaklio metu: kai tylėdavo,  savo buvimą scenoje demonstruodavo žvilgsniu ir gestais.

Žiūrovų vaizduotę stimuliavo įvairūs ir dažnai skirtingi veiksniai. Vidiniai žmogaus apmąstymai buvo pristatomi kaip monologai balsu, be to, jie būdavo eiliuoti. Moteris, kartais ir senelius, vaidino jaunuoliai. Rūsti aktorių retorika kontrastavo su turtingais kostiumais. Scenografijos trūkumą kompensavo spalvingas, drožiniais dekoruotas puošnus interjeras. XVII amžiaus pradžios anglų keliautojui Venecijos teatrai atrodė labai „nuobodūs ir prastesni palyginus su mūsų puikiaisiais Anglijos teatrais“1 .

Kempe081118d1.jpg
Garsusis klounas Williamas Kempas
3.
Mažiausiai iki 1612 m. kiekvieną spektaklį užbaigdavo jig, klouno ir jo pagalbininkų šokis, pagražintas nešvankiomis dainelėmis ir dialogais. Kai kurie žiūrovai ateidavo tik į šią spektaklio dalį. Thomas Blatteris iš Bazelio, aprašydamas savo apsilankymą Londone 1599 m., daugiau vietos skyrė nenurodytame teatre vykusiam jig, nei „Julijui Cezariui“, kurį matė „Globe“. „Veikalo pabaigoje, – rašė sužavėtas šveicaras, –susižavėjimo vertu būdu ir ypatingai patraukliai, kaip jiems įprasta, šoko kartu po du kiekvienoje grupėje vyriškais ir moteriškais drabužiais“2.

Didžiausia jig įdomybė buvo improvizuoti dialogai su žiūrovais. Kiekvienas klounas turėjo savo strategiją. Bjaurusis Tarltonas dėjosi kaimo kvaileliu ir ilgai leisdavo žiūrovams pirmauti sumanumo varžybose. Atsigriebdavo tik trumpuose, reziumuojančiuose sąmojuose. Johnas Adamas buvo amžinai alkanas. Robertas Wilsonas puikiai improvizavo. Stipruolis Johnas Singeris vaidino galiūną. Aukštas ir stambus Willas Kempas, kuris išgarsino Shakespeare‘ą, vaidindamas žiūrovų pamėgtą Falstafą, meistriškai šoko solo. Būtent klounas, o ne poetas į teatrą traukė minias žiūrovų. Kempas trupei, ko gero, buvo svarbesnis už Shakespeare‘ą.

4.
Teatras veikė kaip viešoji paslaugų teikimo įmonė – tą byloja garsiųjų Shakespeare’o komedijų pavadinimai: „Ko pageidaujate“, „Kaip jums tai patinka“ etc. Žiūrovai ne tik sprendė apie veikalo sėkmę ar nesėkmę – jie galėjo lemti ir aktoriaus likimą. 1597 m. už Lenkijos ambasadoriaus įžeidimą Benas Jonsonas pateko į kalėjimą. Aktorius, scenoje dažnai įsikūnydavęs į aukštesniųjų sferų būtybes arba mėgdžiojantis trijų visuomenės procentų elgseną, visuomet likdavo marginalas.

Apibendrinant

Elžbietos teatre žiūrovai interpretavo rodomus spektaklius , naudodami keturias pagrindines strategijas:

DALYVAVIMAS:  žiūrovai ir aktoriai buvo bendroje trimatėje erdvėje, neatskirtoje rampos, garsas buvo svarbesnis už vaizdą, nes spektaklio pasaulis buvo kuriamas žodžių, o ne dekoracijų pagalba; vėlesnių laikų teatre scenos rėmas galutinai atskyrė sceną nuo žiūrovų salės, žiūrovai iš tolo stebėjo aktorius kaip sceninio paveikslo elementus, rega nustelbė kitus pojūčius, trimatį vaizdą pakeitė dvimatis, o žodinę kultūrą – rašto kultūra, įsitvirtino „pasaulio atvaizdo laikai“.

SĄVEIKA: Elžbietos teatre būta daug vaidmenų, nenumatytų veikalo tekste; žiūrovai perėmė iš aktorių teatrines strategijas kurdami savo tapatybes, versdami aktorius improvizuoti, o po premjeros, lyg poetai, taisė dramą; vėlesnėje teatro istorijoje žiūrovų aktyvumas slopo, jie tapo santūrūs ir bevardžiai.

DERYBOS: tarp žiūrovų ir aktorių vyko kova dėl viršenybės; žiūrovai, tikrojo autoriteto savininkai, spektaklio metu galėjo savo autoritetą perleisti aktoriams, jei šie sugebėdavo įtikinti žiūrovus, ir tada spektaklis pasisekdavo; vėliau žiūrovas autoriteto neteko ir derybos nutrūko, teatre įsigalėjo aktoriaus ir režisieriaus diktatūra; renesansinio žiūrovo autoritetą perėmė recenzentas.

DIALOGAS: Shakespeare‘as turėjo labai pasitikėti žiūrovų vaizduote ir gera valia, jei 1600 m. vasaros popietę nusprendė pradėti spektaklį, pranešdamas žiūrovams, kad scenoje vidurnaktis ir šalta, o aktoriai savo ruožtu turėjo rasti subtilių išraiškos priemonių, jei norėjo įtikinti žiūrovus interpretuoti sąlygišką teatro realybę kaip vyraujančią pasaulio ir žmogaus viziją.

Vėliau buvo išrastas dirbtinis apšvietimas, žiūrovų salę pradėta temdyti, aktorius – akinti ryškia šviesa, o dialogą pakeitė iliuzijos teroras.

Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius

Versta iš: Mirosław Kocur. Widz jako autor. Strategie interpretacyjne w teatrze elżbietańskim. – Dialog, 2006, 7, s. 80-91


 1Thomas Croyat. Cit. pagal: Shakespeare‘s Globe Rebuilt, ed. J. R. Mulryne, Margaret Shewring, Cambridge, 1997.
 2Gustav Binz. Londoner Theatre und Shauspiele im Jahre 1599, Anglia 22, 1899.

Komentarai