Naujų pjesių panorama Kaune

2008 10 20 Miesto IQ, 2008 spalis

aA

Ina Pukelytė

Prieš dvejus metus Kauno dramos teatre inicijuota „Šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos panorama“ rugsėjo 13 dieną vėl subūrė po vienu stogu dramaturgus, grafomanus, teatro specialistus ir tiesiog smalsuolius. Komisijos dėmesiui buvo pateikta beveik 30 pjesių, t. y. trigubai mažiau nei 2006-ųjų pavasarį. Tinkamomis viešai skaityti buvo pripažintos tik keturios, o dar šešios atrinktos kaip kandidatės į aviečių apdovanojimus.

Mažesnis pasiūlytų pjesių skaičius leidžia manyti, kad šįsyk autoriai savikritiškiau vertino darbus ir nesiveržė pateikti publikai kad ir labai jiems patiems brangių, bet profesionalumo stokojančių tekstų. Tačiau ir dabar tokių netrūko. Nemokėjimas kurti dialogo, intrigos yra atleistini tiems jauniems autoriams, kurie bando nuoširdžiai kalbėti apie savo laikmetį ir savos kartos problemas. Tokių, nors ir neišbaigtų, bet skaudžių, pakankamai dramatiškų tekstų panoramai pateikė slapyvardžiais pasirašantys kūrėjai: Bokononas („Beribis laikinumas“), Dykumų rožė („Tavo muzika – mano muzika“), Auksė Liucija („Šokis vienutėje“), Gabi Labi („Tarenas“), nežinomas autorius („Teisingas ėjimas“).

Tačiau paskaičius kitų autorių tekstus susidaro įspūdis, kad dauguma jų nekelia sau nei kokybės kriterijų, nei teksto paskirties klausimo. Kai kurie autoriai, kaip antai Ladzius Ojius, leidžia sau į panoramą atsiųsti naftalinu kvepiančią pjesę „Iš sovietmečio studentų gyvenimo“; grafomanija alsuoja Sido Nelstos „Kiras, Pitagoras ir kiti“. Alberto „Sustingusi atokaita“ sprendžia pseudosimbolistines problemas, į kurias vargu ar įmanoma įsigilinti. Vydė Brėkšta, Luana Stebulė, Ramkė savo pjesėse tapo blankius, narciziškus vidutinio amžiaus moterų paveikslus, kurie gal ir sudomintų Pietų Amerikos serialų žiūroves, jeigu pjesėse būtų laikomasi amato taisyklių – dailių proporcijų, intrigos vystymo ir laimingos pabaigos. Į serialų publiką, tik šiek tiek jaunesnę, savo lėkštumu ir dabartinio vartotojiško jaunimėlio stiliaus pajautimu taikosi ir Sauliaus Sapnelio „How to be fashionable, arba tas nuostabus ir (ne)pakartojamas mados pasaulis“. Intelekto nereikalauja ir kultūros namams pritaikytina Užuoganos „Dora moteris“ arba Ono Takės „Antosė ir vaiduoklis“. Tai buitine kalba, tarmiškomis frazėmis praturtintos pjesės, tinkančios kaimo žmogaus atokvėpiui. Ono Takė atsiskleidžia ne tik kaip įžvalgi šiuolaikinio kaimo moralinių vertybių nykimo stebėtoja – kita jos pateikta pjesė vaikams „Kvakas, Dakas ir žiedmusė Margarita“ rodo šią autorę išmanant vaikų psichologiją ir gebant kurti žaismingą ir kartu pamokantį pasakų pasaulį.

Tarp labiausiai dramos žanrą atitinkančių tekstų minėtina Svoloč slapyvardžiu pasirašančio Virgilijaus Veršulio socialinė drama „Lifte“ (autorius pateikė net tris pjeses, iš kurių viena, beje, jau buvo įvertinta praėjusių metų „Versmių“ festivalyje), Juodojo Alksnio „Barzda“ bei Anonimo nr. 6 slapyvardį naudojusios Daivos Čepauskaitės pjesė „Homeras ir karveliai“.

„Lifte“ yra įdomi ne tiek kaip socialinė drama, kiek kaip groteskiškas tekstas, kurio siurrealistiškumas, ironija atsiskleidžia ir per veiksmo situaciją, ir per personažų dialogus. Panašiai kaip Daivos Čepauskaitės „Pupose“ (už šį kūrinį autorė prieš keletą metų buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“), autorius irgi uždaro personažus lifte, tik dabar ne tam, kad jie mirties akistatoje išsiaiškintų savo jausmus ir grįžtų į realų pasaulį, o tam, kad toje uždaroje erdvėje susigyventų ir sukurtų naują būtį. Yra čia ir gimdanti moteris su savo vyru policininku, ir dostojevskiškas galvažudys, ir kunigo tarnystės paslapčių besimokantis studentas ir, kaip ir „Pupose“, senis su sene. Pirmajame veiksme personažai išsiaiškina santykius ir užima tam tikras pozicijas (užstrigęs lifte senis miršta, nėščioji Monika pagimdo ne savo vyro kūdikį, našlė senė dengia Kūčių stalą, o teologijos studentas Feliksas duoda paskutinį patepimą seniui, priima naują gyvybę – Monikos kūdikį, palaimina Kūčių stalą). Veiksmas vystosi dinamiškai, įvykis keičia įvykį, ir situacijos atitinka komedijos žanrą. Antrojoje dalyje autorius siekia suteikti tekstui simbolinės prasmės, lygindamas liftą (kuriame personažai išgyveno penkiolika metų) su Nojaus laivu. Veiksmas sulėtėja, vyrauja apibendrinimai, tačiau netrukus skaitytojas vėl susiduria su grotesku – į pjesę įvedamas išorinio pasaulio gyventojas Teodoras, ieškantis buvusio teologijos studento Felikso, kuris vietoje Teodoro turėtų eiti tarnauti armijon. Lifto gyventojai, be abejo, nenori pasiduoti Teodoro invazijai ir siekia apginti savąjį Nojaus laivą – tai jie pareiškia pjesės pabaigoje. Toks finalas, tiksliau, jo nebuvimas, neleidžia pjesės laikyti išbaigtu kūriniu. Tikėtina, kad autorius, jei šis kūrinys bus statomas, suras tinkamesnę pabaigos versiją.

Tarp geriausiai išmanančių amatą neabejotinai yra Juodojo Alksnio slapyvardžiu pasirašantis Raimondas Paškevičius. Pjesę „Barzda“ sudaro du lygiaverčiai pagal savo apimtį veiksmai, kiekviename – po dešimt scenų. Joje piešiama plati mūsų laikmečio fobijų ir bandymų prisitaikyti panorama. Pjesės personažai – trijų kartų atstovai – susiduria su neįtikėtinu įvykiu: į vazoną savo barzdą įkasė ir žemėn sulindo šeimos galva Adonis. Jį iš tokios neįprastos pozicijos nori iškrapštyti žmona, uošvis, žmonos draugė, sūnus. Į pagalbą pakviečiamas specialistas, tačiau po ilgų, bergždžių ir komiškų šeimos ir specialisto pastangų Adonis taip ir lieka įsišaknijęs žemėje; iš pradžių jis nuo chlorofilo ima žaliuoti, o, vėliau, netekęs oro, nuruduoja.

Absurdiškų aplinkybių komentavimas argumentuotu, psichologiškai pagrįstu dialogu lietuviškos dramos panoramoje nėra naujiena – autorius sėkmingai tęsia Parulskio, Ivaškevičiaus postmodernaus pastišo tradiciją, įterpdamas į disonansinę dermę ir savų akordų. Pjesės privalumas yra dialogu kuriami ryškūs itin skirtintingi charakteriai, atskleidžiantys įvairių kartų mąstymo, prisitaikymo visuomenėje archetipus. Pasakodamas barzdos istoriją, autorius įterpia Homologijos sodo personažus (Mezgėją, Miegažmogį, Smėlio valgytoją ir kt.), šitaip jis teigia kitoniškumą, laisvę rinktis gyvenimą, kuris nebūtinai turi sutapti su visuomenėje priimtomis normomis. Kitoniškumas mūsų visuomenėje net nebestebina – pjesės personažai nei aikčioja, nei šokinėja, o tiesiog stengiasi jį panaudoti savo poreikiams.

Absurdiškų ir groteskiškų, simbolistinių ir siurrealistinių pjesių kakofonijoje labiausiai įtikina Daivos Čepauskaitės „Homeras ir karveliai“. Autorė nagrinėja konfrontacijos tarp menininko laisvės ir visuomenės normų temą, kuri dar nuo Antikos laikų yra aktuali Vakarų visuomenei. Aliuziją į graikų kultūrą – dabartinės Vakarų kultūros lopšį – pabrėžia pagrindinio herojaus poeto Homero vardas. Jį – alkoholiką, mergišių ir valkatą – į normalų gyvenimą nori atversti geroji, sąžiningoji Sofija, kuri kenčia ne tik todėl, kad jį myli ir dievina jo talentą, bet ir todėl, kad suvokia, jog jeigu šį žmogų grąžins į normalų gyvenimą, kurio ji trokšta, tai jis praras dovaną kurti. Nebegalėdama tverti Homero laisvės, Sofija nunuodija jo augintinius karvelius, kartu nužudydama ir patį poetą. Tik prisiėmusi kaltę už jo nužudymą Sofija išsilaisvina pati ir sugeba patikėti tuo, kas iki tol jai atrodė neįmanoma – kūrybos laisve, dvasia, prasikalančia iš kiečiausio akmens.

Autorė pjesėje puikiai suderina du diskursus – buitinį ir poetinį. Poetiniai intarpai, įdėti į Homero lūpas, pakylėja dramos tekstą į abstrakcijos, apibendrinimo lygmenį. Cituojamų „Odisėjos“ ištraukų hegzametro ritmas nejučia pereina į originalias Homero tariamas poezijos eilutes, atspindinčias šiuolaikinio menininko mąstyseną. Skaitytojas dar kartą gali mėgautis autorės poetiniu talentu ir meistriškumu. Iki simbolinio lygmens pjesę iškelia Mergaitės personažas – tarsi pagal kokį ritualą ji periodiškai išnyra Sofijos ir Homero akiratyje, teigdama kitokio pasaulio buvimą.

Sofijos, Homero, Mergaitės linijos pjesėje atsveria kitas, kiek silpnesnes teksto vietas, susijusias su Tomo ir Motinos personažais. Tačiau dramos panoramoje ši pjesė dėl savo universalumo neabejotinai užėmė lyderio poziciją ir, tikėtina, bus išgirsta ne tik tų kelių klausytojų, praleidusių šeštadienio popietę teatre, bet ir kitų teatro menui įtaką darančių veikėjų.

Neaišku tik kodėl tokia puikia dramos fiesta jos organizatoriai nenorėjo pasidalinti su žiūrovais – renginys nebuvo reklamuojamas ir, palyginti su prieš tai vykusia panorama, dabartinėje tebuvo itin menkas skaičius dalyvių – tik keletas glaudžiausiai su teatru susijusių žmonių. 
Komentarai