Grįžta „Svajonių piligrimas“

Daiva Šabasevičienė 2008 09 22 7 meno dienos, 2008 09 19

aA

Rugsėjo 20 d. 18.30 val. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras kviečia į režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio „Svajonių piligrimas“ premjerą. Eugenijaus Ignatavičiaus ir paties režisieriaus parašyta eleginė drama apie tapytojo ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybę ir kūrybą didžiulį rezonansą sukėlė 1975 metais, kai buvo pastatyta Kauno dramos teatre.

Grįžtate prie medžiagos, kuri Jūsų kūrybinėje biografijoje svarbi ne tik istoriniu požiūriu. Žvelgiant į Jūsų režisūros modelius, poetinė, elegiška drama kartu su politiniu, socialiniu, psichologiniu teatro modeliais sudaro visavertę sistemą. Įdomu, kodėl pasirinkote tai, kas šiandien, rodos, toli nuo žiūrovo, kuris gyvena nepaprastu ritmu, nervingai ir agresyviai. Jūs prisiliečiate prie to, nuo ko dabar bėgama, o poetai skundžiasi, kad jų eiles skaito tik nedaugelis. Kaip manote, dabar reikalingas poetinis teatras? Kuo Jums pačiam svarbi Čiurlionio tema?

Šis gyvenimas yra buvusio gyvenimo tąsa ir padarinys. Jo isteriška tėkmė ir „svaiginanti“ įvairovė ganėtinai apgaulinga. Įdėmiau žvilgtelėjęs pastebi, kad ta įvairovė irgi akivaizdžiai nuobodi savo rėkiančiu agresyviu prisistatymu. Ji nepaiso, o kartu ir slopina kiekvieno žmogaus sielos proveržius, tą tyliąją zoną, kurią turime visi. Nesistebiu, kad poetai jaučiasi vieniši. Vis gausėja masinių renginių, koncertų, ugnies, sporto reginių, jubiliejų, šeimos švenčių, ir paskiras individas atsidūrė paribyje, vienatvėje. Tą vienatvę jaučia ir poetas, ir subtilesnis žmogus, mąstydamas apie tuos klausimus, kurie ne visai suvokiami: Dievas, moralė, etika, grožis, gamta. Ir vienišumas darosi vis skaudesnis. Bus daug norinčių bendrauti, „komunikuoti“, dalytis, bet nebeliks norinčių girdėti ir gebančių klausytis. Manau, kuo toliau, tuo labiau vienišumas didės ir dar skausmingiau reikšis visame pasaulyje – savižudybėmis, kraštutiniais poelgiais, žiaurumo protrūkiais.

Kad tokia medžiaga reikalinga, net neabejoju. Čiurlionis turbūt labiausiai vertino jautrumą gamtai, žmogui, grožiui. Jautrios psichikos žmonių visada yra, bet jų vengiama sveikoje, egoizmu trykštančioje bendruomenėje... Mane viltingai nuteikė susitikimas su jaunais žmonėmis, kurie iš pirmo žvilgsnio tarytum niekuo nesidomi, bet toks požiūrius ganėtinai klaidingas. Tik susitikus, pasikalbėjus, pajutus, susidūrus, galima suprasti, kad kiekvienas turi paslėptų dalykų. Jaunas žmogus įvairius reiškinius jaučia daug giliau ir atsakingiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl dabar, po tam tikro repeticijų periodo, tos baimės ir abejonės blėsta. O koks bus atgarsis, sunku numatyti.

Jūs gilinatės ne į tam tikro žanro spektaklį, bet į žmogaus psichologiją. Kokius jaučiate skirtumus, statydamas Čiurlionį ir tuo pačiu metu repetuodamas Gribojedovą, kur veikia protas?

Žmogaus gyvenimas sudėtingas. Jame nėra atsitiktinių dalykų. Viskas yra susiję. Kad ir koks būtų spektaklis, jis paliečia tik tam tikras stygas. O žmogaus gyvenimo paletė labai sudėtinga ir neprieštarauja įvairovei. Priešingai, įvairovė padeda atrasti dėsningumus ir prasmę. Ar žmogus, per tūkstančius metų keitęs drabužius ir kvepalus, pasikeičia? Jis išlieka toks pat. Jo vidinės problemos – kaip kiemas, kurį reikia visą laiką prižiūrėti: kad ir kokį egzotišką augalą pasodintum, jį reikia prižiūrėti, kad nenudžiūtų.

Kaip ši medžiaga sugrįžo?

Kai kalbėdami su Rimu Tuminu stabtelėjome prie mūsų tautos asmenybių, tam tikros temų krypties, kurios turėtų būti puoselėjamos Mažajame teatre, abejonių nekilo, kad čia turėtų būti spektaklis, skirtas Čiurlioniui. Tuo labiau kad jo veikla yra istoriškai susijusi su šio teatro patalpomis.

Čiurlionio fenomeną įprasminti iš tikrųjų sunku, lietuviai jį pažįsta gana menkai. Moksliškai jis taip pat nepakankamai ištyrinėtas. Su nekantrumu laukiame Laimos Petrusevičiūtės lyginamosios studijos apie Čiurlionio ir Edvardo Muncho kūrybą. Jaunimui Čiurlionis – tarytum muziejinė, po stiklu padėta relikvija. Kaip Jūs sukeliate savo jaunųjų aktorių susidomėjimą? Ar skaitote jiems kokias paskaitas? Kokie yra atramos taškai? Juk pjesė gana abstrakti.

Pirmiausia, kalbant apie Munchą, negali neprisiminti tos aplinkos, kurioje jis kūrė. Aplink jį buvo nemažai labai stiprių asmenybių, kurios kibirkščiavo ir įkvėpė viena kitą. Viena tokių asmenybių – geras Muncho draugas Strindbergas, kurio portretą priešais darbo stalą laikė Ibsenas. Čiurlionis Lietuvoje buvo visiškai vienišas. Kalbu apie kūrybos bendraminčius. Čiurlionis buvo kur kas toliau nužengęs nei tuometinė lietuvių visuomenė. Greta jo nebuvo tokių asmenybių kaip jis.

Gera, kad jaunieji aktoriai jaučia jo virpėjimą, nervą: Čiurlionis buvo maksimalistas, ir tas maksimalizmas juntamas visur. Jo trapumas, jautrumas, gyvenimo energija jaunam daiktiškumo nenužudytam žmogui yra labai artimi. Tik sunku suvokti ir išreikšti tapatumą su juo. Todėl ir sakau: mane labai jaudina šių jaunų aktorių vidinio gyvenimo trapumas. Jų kūrybinio kelio pradžia, degančios akys... Geismas kažką pasakyti, užmegzti ryšį su žiūrovu artimas Čiurlionio norui nutapyti, parašyti, pasakyti. Domėtis... Aš jų niekur nestumiu. Jie patys skaito, klauso, atsirinkdami tai, ko reikia. Tai gerai. Kokie žmonės mane supa, su tokiais aš ir dirbu. Todėl visi atradimai tampa dar brangesni, svarbu jų ieškoti.

Spektaklyje skambės aktoriaus Kęstučio Genio balsas.

Labai gerai jį atsimenu. Jis – gyvas nervas. Jo vidinė gyvensena – kaip poeto, kaip aktoriaus, kaip nepritapusio prie cementinės aplinkos, tas jo jautrumas balse juntamas labai smarkiai. Tą dokumentiką ir naudoju tiek, kiek technika gali išlaikyti. Aktoriai tam ne tik nesipriešina, jie tai priima su savotišku graudumu. O tai irgi patvirtina, kad galima naudoti tokį dokumentą. Ir ačiū Dievui, kad yra galimybė naudoti tai, ką žmonės išsaugojo.

7 MENO DIENOS

Komentarai