Teatriniai susitikimai Kaune ir Taline

Estijos lėlių ir jaunimo teatro spektaklis vaikams „Savanaudis milžinas“

Savaitraščio redaktoriui juokais esu sakęs: atostogauti man reikia ne rugpjūtį, o gegužę, kai Lietuvoje dėl mūsiškos finansavimo tvarkos prasideda įvairiausių festivalių griūtis. Kultūrininkams su liūdna ironija tvirtinu: norite „pradanginti“ renginį, organizuokite jį gegužę, kai renginių pasiūla viršija galimybes juose dalyvauti, o ką kalbėti apie jų refleksiją… Taigi pradedu pasakojimą apie du teatrų festivalius, kuriuose teko dalyvauti. Kaune gegužės 24–27 d. vyko tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai“, Taline gegužės 28–birželio 3 d. – tarptautinis teatrų vaikams, jaunimui ir suaugusiems festivalis „Tallinn Teater Treff“. Natūralu, įspūdžiai maišosi, tad pasakojimas bus „vingiuotas“…

Estijos fenomenas

Visuomet, grįžus iš turtingesnės ir geriau savo kultūros reikalus tvarkančios šalies, ima siutas, apmaudas: kodėl pas mus prasčiau? Kas įvairiose valstybėse lemia požiūrių į kultūrą skirtumus (prioritetus įvairiose jos srityse), jos finansavimą? Kuo (ir kodėl) kai kurie kaimynai pranašesni už mus? Kada baigsis mūsiška (dalies) kultūrininkų ubagystė?..

Festivalis „Tallinn Teater Treff“ šiemet surengtas pirmą kartą. Renginys – sudėtinė didelės 26 kartą vykstančios šventės „Talino senamiesčio dienos“ dalis. Svarbus lėšų šaltinis – ES finansuojamos programos „Kultūra 2000“ projektas „Jaunasis amžius“ (jame dalyvauja ir Kauno valstybinis lėlių teatras). Beje, Taline jau dabar matoma ryški vizualinė reklama, jog miestas 2011 metais bus Europos kultūros sostinė.

Pavydas ima matant, kaip tvarkosi festivalio rengėjas – Estijos lėlių ir jaunimo teatras (www.nukuteater.ee; www.noorsooteater.ee). Tokių teatro patalpų Vilniuje neturi net švelniai „buržuaziniu“ Rimo Tumino pavadintas Mažasis teatras: kelios įvairaus dydžio žiūrovų salės, šiltuoju metų laiku miuziklai jaunai publikai vaidinami tentu dengtame kieme (jis didesnis nei mūsų Jaunimo teatro ir „Lėlės“ kiemas). Publikai aptarnauti, įvaizdžiui kurti teatras skiria nemaža lėšų. Teatre veikia ir Jaunimo teatro studija, gabesni jos nariai dalyvauja spektakliuose, talkina teatrui per renginius. Trupėje – 15 aktorių (Vilniaus „Lėlės“ teatre dirba 12 aktorių, Kauno valstybiniame lėlių teatre – dar mažiau), iš viso šiame estų teatre dirba apie 80 žmonių.

„Senelė – Julijos nostalgija”. Turku Dailės akademijos Lėlių teatro spektaklis

Festivalio programa suskirstyta į tris dalis: pagrindinė – užsienio trupių iš 16 šalių vaidinimai; jaunimui – programa „Jauna dvasia“; teatrų – Estijos nacionalinio UNIMA centro, kuriam vadovauja lėlių teatro dailininkė lietuvė Rosita Raud, narių – spektakliai. Festivalio nevienija joks „gudrus burtažodis“ („Atgal į ateitį“ ar „Socialinis teatras“), bet nemačiau ir pustuščių salių, kaip pasitaiko per mūsų „reitinguotus“ festivalius. Kiekvieno festivalio turinys, įvaizdis – didelės komandos ilgo triūso rezultatas. Koks estų festivalio biudžetas, nežinau, bet jis tikrai nesugretinamas su mūsų panašios krypties festivalių surenkamais finansais. Sigitas Klibavičius (Kauno valstybinis lėlių teatras) sako, kad festivaliui „Šypsos lėlės ir vaikai“ reikėtų bent 80 000 Lt; Aušra Daukantaitė (Klaipėdos lėlių teatras) teigia, kad šiųmetis festivalio „Karakumų asilėlis“ biudžetas buvo 33 600 Lt (2005 metais festivalis rengtas už… 5000 Lt), o visaverčiam festivaliui surengti reikėtų apie 130 000 Lt; Loreta Skruibienė (Alytaus lėlių teatras „Aitvaras“) tvirtina, kad praėjusiais metais festivalį organizavo surinkusi 15 000 Lt, reikėtų apie 50 000 Lt.

Per Talino festivalio uždarymą jo dalyvius pasveikino Estijos kultūros ministrė Laine Jänes. (Prisimenu, kad tik buvusi kultūros ministrė Roma Žakaitienė sykį pasveikino Kauno valstybinio lėlių teatro veteranus, o vienos „darbščiausios iš darbščiausiųjų“ kūrybinės sąjungos atstovų nuo 2000-ųjų metų, kiek tenka dalyvauti panašiuose festivaliuose, apskritai neteko matyti.) Apie festivalį informavo vienas nacionalinių kanalų. Kokios dėmesingos panašiems festivaliams mūsų televizijos, ir taip aišku. Vargo vakarienė…

Tradicijos versmės

Visąlaik maniau, kad senas tradicijas pasaulyje turintys lėlių vaidinimai (tarkim, pirštininės „Petruškos“), reikalaujantys didelio specifinio meistriškumo, šiais laikais yra neperspektyvūs ir jauniems artistams nepatrauklūs (retos pastarojo dešimtmečio išimtys – Rimo Driežio sukurti vaidinimai: su Klaipėdos universiteto studentais – „Apie Pančą ir Džudi“ (2002) bei „Kiškių sukilimas“ (2005), kurį vaidina Vilniaus „Lėlės“ aktorė Lijana Muštašvili). Klydau! Kauno festivalyje per moksleivių lėlių teatro dieną mačiau Kauno V.Kudirkos vidurinės mokyklos teatro studijos vaidinimą „Pančas ir Džudi“, kuriame šauniai vaidino viduriniosios kartos lėlininkų Jūratės ir Dariaus Armanavičių ūgtelėję vaikai Paulina ir Zigmas. Moksleiviai improvizavo socialinių aktualijų temomis, ryškino komiškus savo personažų šeimos santykius. Žinoma, lėlių personažų muštynės buvo švelnesnės, apsieita be šaržuotų seksualinių reikalų, kurie, vaidinant suaugusiems, paprastai būna ryškesni. Zigmas vaidino su instrumentu, kurį rusai vadina „piščiku“, gerklose – Lietuvoje nežinau kito aktoriaus, kuris būtų įvaldęs šią techniką. Būtų gražu, jei jaunieji Armanavičiai ir toliau domėtųsi lėlių teatru bei įsilietų į bendrus Armanavičių šeimos teatro spektaklius. Jų teatras – be namų, be pastogės, ir tokia jų „pogrindinė“ egzistencija sukelia keistų minčių apie mūsų lėlininkų gyvenimą XXI a. Lietuvoje…

Slovėno Matijos Solce’s vaidinimas „Pulčinela“. Nuotraukos iš festivalio archyvo

Talino festivalyje mačiau minimalistinį ir komunikabilų slovėno Matijos Solce’s aikštės vadinimą „Pulčinela“. Lėlininkas – Prahos scenos menų akademijos Alternatyvaus lėlių teatro katedros IV kurso studentas, „Teatro Matita“ įkūrėjas. Festivalio rengėjai aktoriui jokių „šiltnamio sąlygų“ nesudarė: jis pats susirado vietą vaidinimui tautodailės mugės metu prie Rotušės, pats, grodamas akordeonu ir šnekindamas praeivius, subūrė atsitiktinę publiką, suvaidino ir estiškų kronų užsidirbo... Kai lėlininko vaidinimo „neremia valstybė“, jis turi, per galvą versdamasis, stebinti praeivius ypatingu meistriškumu, pelnyti jų simpatijas – kitaip mirsi badu…

M.Solce nesislepia už širmos – jis atvirai rodo savo teatro „virtuvę“: kokią lėlę, dūdelę ar dar ką iš kur ištraukia ir kur „paslepia“, kaip iš armonikėlės sukuria plačiagerklį „baiboką“. Aktoriaus tikėjimas savo čia pat sukuriamais veikėjais, bendravimas su jais pakeri publiką. Mane sužavėjo spektaklio pabaiga: kai Pulčinela (nosinukas su „galva“) baigė pliektis su Mirtimi, abu personažai „iškrito“, o po pertraukėlės atgijo… aktoriaus smilių pavidalu. Ir nesutaikomų veikėjų gyvenimo kova vyko toliau…

Teatrologė Vida Savičiūnaitė Kauno festivalyje per spektaklių aptarimą sakė pastebėjusi „keistą tendenciją: lėlių teatras tolsta nuo lėlės, gėdijasi jos; aktoriai virsta lėlių nešiotojais“. Čia kalba būtų sudėtingesnė. Ir reiktų specializuoto leidinio lėlių teatrui, kurio, kaip ir daug ko, Lietuvoje nėra… Tačiau lėlės animavimo stebuklas dar daugeliui lėlių teatro kūrėjų yra patrauklus. Apie tai – kitame numeryje.