Remonto laikų teatras

Vaidas Jauniškis 2007 06 01 Verslo žinios, 2007 06 01

aA

Šiandien, visur esančio „piaro“ ir reklamos eroje, retai, o greičiausiai – apskritai niekada neišgirsi teatro meno vadovo, sakančio „sezonas, galima sakyt, nevykęs“. Bet kaip tik tai prieš Kauno valstybinio dramos teatro gastroles Vilniuje spaudoje išsakė teatro meno vadovas Gintaras Varnas.

Iš tiesų – kam koketuoti ir kvailinti žiūrovus, kai po nepamatuotos reklamos apsikvailina tik patys vadovai? Kokybę šiek tiek galėtų pateisinti „remontinis“ sezonas, kai tenka blaškytis po skirtingas, dažniausiai ne teatrines erdves, o dialogus ir intrigas megzti tik su statybos bendrovėmis. Bet nepaisant tokios sezono logikos, Kauno valstybiniame dramos teatre buvo pastatyti septyni spektakliai, trys jų paremti lietuvių dramaturgija. Žinoma, iš anksto paabejojus dėl kokybės, gastrolių galima buvo nerengti, tačiau teatras teisingai pasielgė, jau prieš keletą metų atgaivinęs ir tęsiantis seną tradiciją. Didžioji piligrimystė į Kauno dramos teatrą baigėsi su Jono Vaitkaus epocha (tuomet piligrimas buvo ir Gintaras Varnas), ją šiandien tęsia nebent teatro kritikai ir aktorių draugai. Tad nepanaudoto publikos potencialo – apstu.

Bet lieka klausimas: jei ne tradicija, tai dėl ko važiuoti? Peržvelgus sezono premjeras galima konstatuoti, kad Kauno teatras nenusikalė savos „sezono vinies“. Ja gastrolėse liko užpernykščiai „Nekalti“. Vienas spektaklis sezoną gali paversti (į)vykusiu, o daugelio suma sezoną gali paversti tik veiklos suvestine. Regis, gastrolės tai ir patvirtino.

Dramaturgijos paieškos

„Antoškos kartoškos“ į sceną įžengė pernelyg teatrališku kostiumu. Mariaus Macevičiaus nuotrauka
Pernai pavasarį itin profesionaliai surengta „Naujosios lietuvių dramaturgijos panorama" atnešė į teatrą dvi pjeses ir vieną pakaitalą – Aistės Ptakauskaitės „Tiesos paukštė“ „mutavo“ iki pačių aktorių ir Gintarės Labanauskaitės sukurtos „Žvaigždžių krušos“. Kad pastarasis reginys tapo sezoniniu jaunimo hitu (ar iš tiesų tapo?) ir visaverčiu šio teatro spektakliu, tiesą sakant, stebina. Antrakursių darbas gali kelti nebent komercinę teatro kartelę, ir tai – vienu primityviausių būdų: tik prie kasos. Sumokėjus už bilietus komercija baigiasi, nes deramos kokybės (kuri būtina tikruose komerciniuose pastatymuose) čia nerasi. O aptiksi tą pačią nuobodybę, kurią spinduliuoja realybės šou žanras ir kurį scena čia tiesiog atkartoja – nesvarbu, kad mėnesius trunkantį šou sutraukdama į keletą valandų. Jos prilygsta mėnesiams.

Užtat neabejotinu „Panoramos“ lyderiu buvusios Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos“ į sceną įžengė pernelyg teatrališku kostiumu. Aktoriams, skaitymuose kaip žirnius bėrusiems sklandžią, artimą tikrovei šneką, staiga parūpo visi žodžiai ir jų begaliniai aspektai, ypač – tragiškieji. Atpažįstamumas išnyko nepaliaujamai ir pabrėžtinai „balsu imant“ vaidmenį Jūratei Onaitytei, Eimučiui Kvosčiauskui taip ir nesuradus tikslesnio Antano statuso ir mėtantis tarp agresyvaus ir keiksmažodžiais pradedančio prisistatymą pižono ir baigiant monologą taisyklinga suvalkiečio šnekta. Režisierė Ramunė Kudzmanaitė, lyg išsigandusi scenos, pabandė ją „nugalėti“ metaforomis ir simboliais, kurie čia kaip tik nereikalingi, nes vien stabdo ritmą, ypač kai žanras – socialinė pjesė. Vienintelis gyvas žmogus (Milės Šablauskaitės Baba) spektaklio neįstengė grąžinti į normalų tempą, ir per visą jį taip ir galėjai justi, kaip lėtai ir nuosekliai žudoma debiutinė pjesė.

Perskaityti pjesę

Thomo Bernhardo „Pietūs su Liudviku“ pavirto tiesiog saloniniu šeimos vakaru.
Įspūdis, kad būtent pasiklydimai tarp žanrų ir yra didžiausios spektaklių klaidos. Žinoma, viską gali teisinti interpretacija, bet gal tuomet geriau rašytų patys režisieriai. Skirtumo būtų nedaug, nes jie parašytų grafomaniškai, o dabar regime scenos grafomanus. Thomo Bernhardo „Pietūs su Liudviku“ pagal jo garsiąją pjesę „Ritter, Dene, Voss“ vietoj asketiškos šaltos, kupinos paslėpto pykčio ir nebendravimo dramos (drauge su tikslia kalbine raiška pagal principą „kalba – tai būtis“) pavirto tiesiog saloniniu šeimos vakaru, „praturtintu“ naujųjų turčių interjerui derančiais stiklo stalais ir didžiulėmis nuotraukomis (analogas būtų koks nors „Pirelli“ kalendorius). O kad ir kiek stengtųsi aktoriai vaidinti ir net demonstruoti savo vaidybinius gebėjimus, problema nenyksta, kai tiesiog – šaunama pro šalį.

Naujoji premjera – Michalo Wałczako „Kelionė į kambario vidų“ – Agniaus Jankevičiaus rankose virto absurdišku farsu. Režisierius pjesėje įžvelgė galimybę paklajoti nerimtais keliais, bet juos sugretino su Kafkos ir Bulgakovo pasauliu. Pirmojo pjesėje dar įmanu būtų įžvelgti (aplinkos spaudimas nesuvokiančiam to individui), o Maskvos šėtonai visiškai skiriasi nuo Varšuvos gatvės šmėklų, - tik reikėjo savęs paklausti, ko vardan jie sukurti. Režisieriui nepavykus išryškinti vidinio ir išorinio pasaulių ir nubrėžti takoskyros tarp aplinkos ir individo, tarp veikėjo vaizduotės ir tikrovės reiškinių interpretacijų jo galvoje, kalbėti apie deheroizaciją ar naująją lenkų dramaturgiją nelieka prasmės. Šmaikštauti šmaikštavimo vardan gal smagu kūrėjams, bet labai nuobodu publikai, o uždegamos salėje šviesos – taip neva peržengiant ketvirtąją sieną – jau tampa aršia teatro kliše ir prisipažinimu, kad tą sieną perkirsti kitaip – ne kūrėjų jėgoms. Galima nebent pasidžiaugti efektinga, nuo „Savižudžio“ tęsiančia „pasvirusio gyvenimo“ temą Lauros Luišaitytės scenografija.

Praeities karietos

Spektaklyje „Gyvenimas“ personažai visiškai nebendrauja, o kalba šūkių frazėmis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Atrodytų, scenografija realiausiai su gyvenimu susiliečia Kotrynos Daujotaitės sukurtoje „Gyvenimo“ scenoje. Neapleidžia įspūdis, kad šio spektaklio dekoracijoms panaudotas tikrasis buvusio Kauno teatro interjeras – foteliai, spintos-durys. Galbūt ir buvo viena tokių minčių kalbėti apie „amžino remonto laikų teatrą-gyvenimą“, nes desperatiški aktorių šūksniai „Dieve mano, ką aš čia veikiu?!“ sklido, regis, iš pačios jų, ne personažų, širdies. Tačiau šią smagią, jei ji ir buvo, koncepciją palaidojo Gorkio pjesės „Dugne“ nesibaigiantys monologai, ir galbūt vienintelis pažymėtinas režisieriaus Valiaus Tertelio nuopelnas – jis aiškiai akcentavo, kad personažai čia visiškai nebendrauja, o kalba šūkių frazėmis. Pasibaigiančiomis, keista, Mačernio „Aš kadais šventai tikėjau meile“. „Sunkus spektaklis“, – išeidama pasakė žiūrovė. Iš tiesų – sunku, kai nuobodu, ir ypač šio spektaklio kūrėjams reikėjo aiškiai atsakyti į klausimą, ką jie mato šio kūrinio auditorija. Kitaip tariant – ką kankinsime šįvakar?

„Gyvenime“ yra viena scena, labai aiškiai atskleidžianti režisūros ištakas: ant didžiulio stalo-podiumo išskleidžiama dar didesnė staltiesė-paklodė, kad ja susisupusi stalu ritinėtųsi pora įsimylėjėlių. Maždaug devintas dešimtmetis, poetinio Lietuvos teatro apogėjus, ar ne? Spektaklyje „Visi mano sūnūs“ pagal Arthuro Millerio pjesę Jonas Vaitkus, atrodo, nukelia veiksmą dar toliau, į praeito amžiaus 7-8 dešimtmečius: taip gestikuliuota, patetiškai šaukta ir išdidžiai kelti klausimai, atrodo, buvo tik tada. Kad kurtas retrostilizacija, man sufleruoja ir primityvi balta tvorelė su gėlėmis, kurios analogą šiandien pamatytume tik „Žaldokynėje“, ir Vytauto Kaniušonio vaidinamas 60-metis tėvas, kuriamas tik žilais plaukais ir seniokišku balsu (tai jis daro puikiai, bet tikslesniam vaidmens plėtojimui reikėtų pasitelkti antropologinį stebėjimą). Pačia pjese Vaitkus tęsia atsakomybės ir tiesos reliatyvumo temą, kuri mūsų tikrovėje stulbinamai identiškai ataidi saugumo skandalais ir KGB tema. Tačiau finale atgijusio ir iš paveikslo nužengusio piloto šūvis tiesiog nuneša visas įtampas, paversdamas pjesę butaforine ir leidžiantis nebent pamąstyti apie menininko atsakomybę kuriant spektaklį ir preciziškai pagrįsti koncepciją iki pabaigos, o ne kapituliuoti kelio vidury.

„Praeities karietomis toli nenuvažiuosi“, – išsako vieną esminių frazių Satinas. Tų frazių pačiam teatrui pritaikyti – pilnas vežimas, bet ši aktuali interpretacijoms, kurios pasiklydo laike ir pamiršo, kad kas vakarą žiūrovas būna naujas, ir garsūs vardai jam turi įrodinėti savo garsumą. Štai kita „čia ir dabar“ pusė. Teatro gastrolės atskleidė ne vieną Lietuvos teatro problemą. Bene pagrindinė, jau minėta daugelio, taip pat paties Gintaro Varno, – jaunų ir stiprių (stipresnių) režisierių stoka. Be jų lieka kliautis aktoriais, ir čia norėtųsi paminėti iš spektaklio į kitą tvirtai einančią ir esminius kūrinio taškus sujudinančią Milę Šablauskaitę, jaukumo į spektaklius atsinešančią Uždangą – Gintarą Adomaitį, puikiai šiame teatre „prisirašiusį“ Vytautą Kaniušonį, įvairių spektaklių nepagrindinių vaidmenų atramą Daivą Rudokaitę...Na, ir visus kitus, tebelaukiančius savo režisierių, kuriems galima būtų patikėti būtinus rekonstrukcijų ir remonto darbus.

Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius >

Komentarai