Tik Miltiniu Miltinį išvarysi

Skaitomiausi
Sigita Ivaškaitė 2023 01 15 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“, režisierius Aleksandras Špilevojus (Juozo Miltinio dramos teatras, 2022). Arvydo Gudo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“, režisierius Aleksandras Špilevojus (Juozo Miltinio dramos teatras, 2022). Arvydo Gudo nuotrauka

aA

„Audra“ mane žavi mitologiškumu. Šekspyras savo Prosperu, sakytum, atsisveikina su teatru. Iš naujo peržiūri visą savo gyvenimą, nieko iš jo neišbraukdamas, nieko geresnio nematydamas ateičiai. Ir pašėlusiai myli šį gyvenimą, žaisdamas myli jį. Prosperas, keršydamas už padarytą skriaudą, nenaudoja priešų metodų. Jis priverčia juos dar kartą pakartoti savo niekšybes, bet sukliudo jų įvykdymą. Po to nenubaudęs, paleidžia juos keliauti savo lemties keliais ir pasilieka vienas su savo lemtimi.[1]

 

Aleksandras Špilevojus savo spektaklį apie Juozo Miltinio teatro pradžią „Sala, kurios nėra“ užbaigia tragišku aktoriaus Broniaus Babkausko (kurį vaidina Mantas Pauliukonis) mirties šokiu. O aš tekstą pradedu Vaclovo Blėdžio citata. Taip jau yra, kai kalbi apie mirusiuosius, - nebe jie, o citatos, archyvai, ištraukos, kažkieno atsiminimai pasakoja „tikras“ istorijas. Pasirinkti, kuriomis tikėsime, galime patys, tik laikui bėgant dažniau įtikime istorijų interpretacijomis, nei pačia atmintimi.

Kažkas panašaus nutikę Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui ir jo kolektyvui. Ilgai atrodė, kad piktdžiugiška griežtojo Maestro dvasia neleidžia šiam teatrui gyvuoti toliau. Nesibaigiantys prisiminimai, palyginimai, sklandantys posakiai „ne Miltinis“ (kaip ir „ne Čechovas“), nedavė nei ramybės, nei vienybės trupei, kuri vis atsisakydavo ir lyg svetimkūnius ar parazitus iš savo teatro kūno išmesdavo vadovus. Ir štai dabar Miltinio kabinete jau kurį laiką ramiai ir produktyviai reziduoja Aleksandras Špilevojus. Faktas, jog jis ryžosi imtis spektaklio apie legendą, ir kitas faktas, jog kūrinys, atrodo, kad yra puikiai priimamas gimtojoje scenoje, įrodo Špilevojaus taktiškumo talentą. Deja, dėl to atsiranda kūrybinės raiškos trūkumų.

Bet pradėkime nuo Blėdžio, pas kurį mane atvedė Arielis. Du Miltinio ištikimiausieji. 1978 m. Panevėžio teatre Blėdis režisavo W. Shakespeare'o „Audrą“, kurioje mistinį Arielio vaidmenį atliko Albinas Kėleris. Tada, kaip primena citata ir ją teatro istorijai parinkęs teatrologas Dovydas Judelevičius, klasikinis kūrinys buvo labai svarbus ir net asmeniškai reikšmingas režisieriui, turint omenyje tai, jog jau po dvejų metų Miltinis paliko teatrą. Šiandien Špilevojaus spektaklyje Kėleris vaidina Maestro, o Arielis grįžta Miltinio auginto ir mylėto škotų terjero pavidalu, nors vėlgi mitologizuojamu tiek dramaturgo, tiek ir jį scenoje kuriančio Tado Gryn. Ir Blėdis anuomet, ir Špilevojus šiandien Miltinį lygina su „Audros“ Prosperu, ištremtu į apleistą salą, kurioje jam talkina magiškasis Arielis. Tik Miltinio Miranda nebuvo dukra. Jis turėjo tik teatrą, kurį taip aršiai ir gynė.

Tik vėlgi, ar kiti režisieriai lygina jį su Prosperu, ar pats Miltinis uždavė toną, užminė savo legendą? Pagyvenęs ir pasimokęs Paryžiuje tikrai gali pasijusti ištremtuoju, kai sugrįžus paskiria dirbti Panevėžyje, kuriame anuomet, kaip teatro istorijos paskaitose mums vis pabrėždavo profesorė Irena Aleksaitė, aplink teatrą vištos purvynuose bėgiodavo ir ponių batai baisiai išsitepdavo (beje, prie kritikos ir vištų dar grįšime). Tikėtina, kad Vakarų pasaulį pažinusiam, laisvėje pabuvusiam, išgyventi provincijoje buvo vienintelis kelias - susikurti sau vaidmenį. Dabar galime tik spėlioti, kiek Miltinyje buvo nuoširdumo, o kiek - paties susikurto personažo kaukės, padėjusios išgyventi ten, kur niekas nedžiugino.

Galbūt tuo kliovėsi ir Špilevojus, dėliodamas medžiagą ir nusprendęs scenoje turėti du Miltinius. Kaip jau minėjau, senąjį, visiems atpažįstamą - Kėlerį, ir jaunąjį, kuriamą Lauryno Jurgelio. Jei Kėlerio (vieno paskutinių gyvai Miltinį pažinusių) kuriamas Maestro yra tobulai tikslus iš archyvų nužengusios legendos atvaizdas, tai Jurgelio režisierius - besiplaikstanti, dar besikurianti asmenybė, kurią užčiuopti sunku. Galiu rasti daug pateisinimų, bet turiu pripažinti, kad spektaklio metu atrodė, jog Jurgelio personažas kiek tuščias ar paviršutiniškas. Ir tai labai siejasi su jo aktorine prigimtimi, ypatingai pabrėžiančia fiziškumą ir, atrodo, net mintį iškeliančia į paviršių, kaip mėgdavo sakyti kritikai, „apnuoginančia nervą“. Bėda tik ta, kad tai sunku suvaldyti ir labai lengva „perspausti“. Gal dėl to kai kuriose nebyliose, simbolių perpildytose scenose Jurgelis atrodė pilnesnis prasmės, nei šaudydamas teksto lavina ir besimėgaudamas išmoktu atkartoti Miltinio „o“.

Čia ir atsiranda vyresnysis Miltinis, viso spektaklio metu vaikštantis lyg pasakotojas po savo atsiminimus: jis komentuoja veiksmą publikai, o kartais ir sufleruoja mintis savo jaunystės atvaizdui. Iš tiesų, kai scenoje vyksta praeitį reprezentuojanti scena, keista stebėti, kaip Miltinis „iš ateities“ diktuoja mintis sau praeityje. Kaip pastebėjo recenzentė Aušra Kaminskaitė[2], kyla mintis, nejaugi žmogus taip ir neužaugo? Atrodo, galėčiau pritarti, bet iškyla ir kitas aspektas: visame pasakojime Miltinis yra pats sau pakankamas. Pradžioje Špilevojus jį pasodina Jėzaus vietoje prie paskutinės vakarienės stalo su aktoriais, dėvinčiais legendinio Panevėžio teatro „Edipo karaliaus“ kaukes; vėliau Miltinis ir Arielis atkartoja Mikelandželo „Adomo sukūrimą“, - belieka manyti, kad spektaklyje vis atsirandantis ir dingstantis Kėlerio Miltinis yra trečioji paveikslo figūra - Šventoji dvasia. Galbūt dėl to manęs visą spektaklį neapleido mintis, jog scenoje stebiu labai ilgą spiritizmo seansą, kurio metu iš teatro pagaliau bandoma išvaryti Miltinio dvasią. Nepiktai ir pagarbiai.

„Sala, kurios nėra“ iš tiesų yra duoklė legendai - pagarbi, taktiška; čia prikaupta daug archyvinės medžiagos ir maža autorinės pozicijos. Apie tai taip pat rašė kolegė jau minėtame straipsnyje: spektaklyje gausu autentiškų detalių, užuominų apie režisieriaus asmeninį gyvenimą, homoseksualumą, aiškiai parodomos visos sudėtingo jo charakterio spalvos... Tačiau viskas daroma taip atsargiai, kad finale vis tiek ryškiausiai įsimena Maestro nugara ir išraiškingai atmesta ranka.

Špilevojus scenoje kuria tarytum paradoksą - spektaklį, kaip dokumentinių skaidrių rinkinį. Talentingos ir kruopščios scenografės bei kostiumų dailininkės Ugnės Tamuliūnaitės darbu Juozo Miltinio teatro scena tampa vienuolynu, kuriame prasidėjo legendos istorija. Scena viso spektaklio metu, nors užpildyta artistų, lieka gana švari ir minimaliai apstatyta, joje greitai pamatome raudonąsias žiūrovų salės kėdes, režisieriaus vietą, iki šiandien aktorius-studentus lydinčius juodus kubus, o pagrindine teatro magija, prireikus, čia tampa gyvos Viliaus Vilučio šviesos. Ir Panevėžio muzikinio teatro orkestras, pasodintas scenos gilumoje už tiulio, nepretenzingai įgarsina pasakojamos istorijos didybę, kai kas net sakytų „epiškumą“. Vienas patraukliausių spektaklio elementų - kompozitoriaus Mantvydo Leono Pranulio muzika (dirigentas Martynas Bražas). Pasibaigus spektakliui net pagalvojau, kad būtent muzikinė dalis padėjo išsėdėti ilgas valandas salėje ir ramino, nors kartais, beje, užgoždavo aktorių sakomus tekstus.

Taigi, nepaisant raudonųjų kėdžių, spektaklio koloritas tamsus: išskyrus šviesų Miltinio kostiumą, dauguma kitų scenoje atrodo lyg nužengę iš nespalvotų nuotraukų ar kino filmų. Skyręs daug dėmesio autentiškoms istorijoms ir medžiagai surinkti, Špilevojus nesiėmė išgryninti aiškios savo paties pozicijos. Kiekviena Panevėžio teatro susikūrimo istorijos scena atrodo lyg atgyjanti archyvinė medžiaga, kur staiga jaunieji Vaclovas Blėdis (Dainius Jankauskas), Donatas Banionis (Rokas Pijus Misiūnas), Gediminas Karka (Joris Zaliauskas), minėtas Pauliukonio kuriamas Babkauskas, Urtės Povilauskaitės Regina Zdanavičiūtė ir Irenos Sikorskytės Eugenija Šulgaitė ima atkartoti istoriją. O joje labai pritrūksta (negaliu patikėti, kad taip sakau!) psichologiškumo.

Vis klausdamas ir bandydamas sužinoti, kas buvo tas Miltinis, spektaklyje vis atkartodamas klausimą „Kas tu toks?“, Špilevojus lyg pamiršo pasidomėti, o kas buvo šalia Maestro. Pirmõsios Miltinio studijos auklėtiniai dažnai atrodo kaip pilki kareivėliai, atliekantys savo darbą, bet taip ir negaunantys daugiau erdvės pasireikšti. Nei dramaturgiškai, nei sceniškai neliko vietos plėtotis jų personažams, nors spektaklyje pasakojama istorija apima ilgą laikotarpį. Tikriausiai vienintelė Povilauskaitė-Zdanavičiūtė kiek ūgteli, pakinta. Visiems kitiems nuo pat pradžių įteikti nuosprendžiai tiesiog būti: paklusniu ir visiems sąžiningu Blėdžiu, pasmerktu Babkausku, talentinga Šulgaite ir t. t. Sutinku, kad galbūt Miltinio istorijoje jie buvo tik „aplinka“, tačiau spektaklis scenoje nėra vien istorija, bet ir vyksmas. Ir darosi tikrai nepatogu, kai Jurgelio deklamuojamuose tekstuose girdimi Miltinio pamąstymai ir kritika to meto teatrui labai lengvai galėtų būti skiriama prieš akis vykstančio spektaklio kūrėjams.

Nesakau, kad Miltinis buvo teisus ir reikia daryti taip, kaip jis sakė, kartoti jo metodus iki šiandien. Teatras keičiasi ir nauji, jauni kūrėjai, kiekviena karta ateina tam, kad darytų viską savaip - taip, kad tai būtų aktualu jiems patiems. Kažkada taip veikė Miltinis, dabar tą turi daryti kiti. Vis dėlto kiekvienas spektaklis turi savo logiką ir vidines taisykles, o šįkart pasirinktoje formoje tikrai šlubuoja draminė dalis, kuriai daugiausiai ir atstovauja jauniausi Panevėžio teatro aktoriai.

Špilevojus akivaizdžiai užsižaidžia simboliais, atsirandančiais iš tyrinėtojams gerai pažįstamo istorijos knaisiojimo ir atradimo džiaugsmo. Prasminė spektaklio dalis kinta: čia gausu ir gana lėkštų scenų, kurių paskirtis, atrodo, tiesiog pasakoti istoriją, bet esti taip pat ir muzikos bei vizualinių sprendimų perpildytų scenų, kaip jau minėta Miltinio-Jėzaus paskutinė vakarienė Edipo kaukių fone. Dargi čia įsiterpia ir tradiciniai režisierių ir kritikų pajuokavimai, labai patogūs, žinant Miltinio santykį su tuo metu rašiusiais. Tik noriu paklausti, ar niekam neatrodo seksistinis sprendimas vieninteliam Petuchauskui duoti realią pavardę ir, negana to, visai šalia mūsų vykstant karui, sužaisti rusiška pavardės, kaip nuorodos į „gaidį“, konotacija? Net jei tai ir paremta „istorine medžiaga“... Ir, teatleidžia man kūrėjai, bet kartais net iki mėgėjiško teatro lygio veiksmą nutempdavo nebylių vienuolių „pašokimai“. Vienintelė, mano manymu, įtaigi šių personažų scena - tai karo įvaizdinimas sukant mėsmales, - nors ir ji, pati savaime neturėjo tiek svorio, kad galėtų užimti visą sceną ir kuo puikiausiai galėjo kurti atmosferą kaip pasakojimo fonas.

Atkreipiant dėmesį į choreografo Mariaus Pinigio indėlį spektaklyje: negaliu nepaminėti finalinės scenos grožio, kurioje - puikios plastikos Pauliukonio šokis, priverčiantis dar kartą įdėmiau įsižiūrėti į daug turtingos vidinės energijos turintį aktorių. Įdomu buvo stebėti ir charizmatišką Ievos Labanauskaitės Liūnę Janušytę. Nežinau, ar tai kilo iš dramaturgo, ar pačios aktorės simpatijos išskirtinei to meto moteriai, bet scenoje sukurta ano laiko ryškiausia bohemos veikėja perimdavo visą žiūrovo dėmesį. Galbūt tai paveikė ir mano minčių slinktis lyginti spektaklį su spiritizmo seansu, mat, pasak amžininkų, Janušytė Miltiniui išbūrusi daug išsipildžiusių dalykų. Regis, Špilevojui ši detalė labai patiko ir spektaklyje spiritizmo seansai kartojami kelis kartus, o ir visa Gryn-Arielio linija be teatrališkų Shakespeare'o poteksčių įgyja ir dvasinio misticizmo atspalvių. Kalbantis šuo - visapusis gyvenimo palydovas, ištikimiausias draugas, vedlys, o kartu ir sąžinės balsas. Gryn tiesiog maudosi vaidmenyje, nors dažnai ir pernelyg užsižaidžia ar kartu su režisieriumi persistengia šaržuoti. Finale beveik nebeatskiriamas tampa jo santykis su personažu ir paties personažo - su aplinka; tai, atrodytų, turėtų sunkinti ir autoriaus poziciją, bet, kaip jau išsiaiškinome, jis ją nuosekliai slepia.

Vyresnioji teatro trupės karta gauna epizodinius vaidmenis, kai kurių iki šiandien vadinamus „charakteriniais“. Susiklosto graži logika: istoriją apie legendas jaunystėje pasakoja jauniausia karta ir jaunas meno vadovas. Įtariu, kad šiam teatrui reikėjo žmogaus, nutolusio nuo trupę persekiojančios legendos tam, kad būtų galima ją prikelti paskutiniam atsisveikinimui su Maestro. Ir tikrai, formaliai žvelgiant, viskas atrodo labai tikslinga ir norisi tikėti, kad Miltinio dvasia pagaliau nurims, pastačius jam tokį sceninį ir muzikinį paminklą. Tik gaila, kad teko paaukoti autentišką žvilgsnį ir asmeninę poziciją, bet gal jau nuo šiol čia bus galima viskas?

-----

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 


[1] Žengti pirmyn - siekti klasikinio aiškumo. L. Rapšytė kalbasi su režisieriumi V. Blėdžiu. // Literatūra ir menas, 1978 09 16. (Cit. iš Lietuvių teatro istorija. Trečioji knyga, 1970-1080. Sud. Irena Aleksaitė. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006.)

[2] Kaminskaitė, Aušra. Spektaklis apie Miltinį meistriškai vengia atviresnės pozicijos, 2022-12-15. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1841024/ausra-kaminskaite-spektaklis-apie-miltini-meistriskai-vengia-atviresnes-pozicijos

Recenzijos