Circus-trauma, soliaris, vandenynas

Dovilė Zavedskaitė 2021 09 19 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Soliaris 4“, režisierius Grzegorzas Jarzyna (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Soliaris 4“, režisierius Grzegorzas Jarzyna (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

* Tai yra labai ilga recenzija apie ne tokį ir ilgą Grzegorzo Jarzynos spektaklį „Soliaris 4“. Kas neturi laiko, gali skaityti pirmą ir trečią dalis. Iš anksto atsiprašau antros dalies - nieko asmeniško.

** Vandenynu recenzijoje vadinama neilga, vien iš vaizdo projekcijų, dūmų ir šviesų sukurta mizanscena, kurioje kyla įspūdis, kad vanduo užlieja erdvę.

 

Į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (LNDT) grįžo teatras. Grįžo žmonės, žiūrovai, bilietų dalinimo ir galimybių paso skenavimo malonumai. Grįžo, beje, ir gero teatro skonis. Šventė - didžiulė. Ir vis dėlto turiu pasakyti: man gaila spektaklio „Soliaris 4“, kad jam teko sudalyvauti visame tame šampano šovimo, naujos salės pašlovinimo, svarbių žmonių rikiavimosi prie svarbių sienučių (su svarbiais sijonais) prologe. Prie spektaklio baisiai nedera nei tortas su mūzomis, nei nauji tobulo miesto tualetai. Su tualetais viskas gerai. Bet „Soliaris 4“ yra apie tą kitą, labai nevykusiai suprojektuotą miestą, kurį visi nešiojamės po oda.

Taip prasidėjo mano recenzija apie pirmąją premjerą po LNDT rekonstrukcijos - Grzegorzo Jarzynos spektaklį „Soliaris 4“ pagal Stanisławo Lemo romaną. Paskui viską ištryniau. Pamiršau politiką, kontekstą, reikalus, tortus. Ir pradėjau iš naujo.

I

Labai atsimenu tą vandenyną. Ir vandenyno muziką, ir vandenyno tamsą. Ir kaip per tamsą ateina vandenynas iki mūsų, virsdamas banga, debesiu, druska. Nežinia kuo, nesvarbu kuo. Svarbu, kad ateina. Ir kaip tik šitoje akimirkoje pats jau galutinai susitrauki iki to vaiko, kurį emocine prasme vaidina jie. Sumažėji, susigūži, užsimanai susigerti. Ir susigėręs pajunti, kad tavo paties realybė staiga paima viršų - kaip tik šituo vandenyno artėjimo metu. Supranti, kad spektaklis tave įveikė. Prakirto.

Kai esi teatro kritikas, labai retai nutinka taip, kad pamirštum žaidimo taisykles. Kad pamirštum esąs teatre, kur viskas iš tiesų yra melas. Čia viskuo tiki ir viskam leidi tave veikti - emocijų, vaizduotės, kūno dirginimo prasme - visuomet laikydamas čiūrikus: neprarasdamas ryšio su savimi kaip atsisiejusiuoju. Bet vis dėlto net ir tam atsietajam kartais iki cypimo norisi teatre atkristi: išslysti iš meninės realybės ir pereiti į absoliutų tikėjimą scena, įsitraukti į spektaklio tikrovę kaip galinčią įkąsti, sukelti karštį, paleisti tau kraują. Ne estetiškai, o tikroviškai - beveik kaip susitikime su laukiniais žvėrimis.

Pirma spektaklio dalis - dalis iki vandenyno - turi tų žvėrių. Į stotį „Soliaris“ atvykus Nelės Savičenko Kristai, ima aiškėti, kad nuolatiniai stoties gyventojai sulaukia svečių - košmariškų savo pačių praeities pavidalų. Į galvą ateina neseniai viename pokalbyje nagrinėtas circus-sex fenomenas (kai susitelkiama ne į procesą, o į, sakykime, akrobatinių triukų įvairovę), iš kurio čia pat, vietoje, pasidarau sau circus-trauma konceptą. Iš tiesų spektaklis veikia kaip traumų įvairovės karuselė, kurioje prasisuka dažniausiai mus ištinkantys trauminiai arkliukai, gulbės ir meškučiai. T. y. artimojo savižudybė, artimojo alkoholizmas, seksualinė prievarta, psichologinis sesių-brolių-ir-kitų-kambary smurtas. Neabejoju, kad kiekvienam žiūrovui čia yra iš ko pasirinkti, ir kad kiekvienas gali užsiiminėti susitapatinimo malonumais. Ir būtent čia norisi pasidžiaugti fragmentuota, erdvėje pasklidusia ir tarsi nieko nepasakančia Tomaszo Spiewako dramaturgija. Circus-trauma temomis lengva prikalbėti ir per daug, ir per stipriai. O spektaklio „Soliaris 4“ kūrėjai renkasi kitokį kelią: visi čia rinkdami žodžius bando atsispirti nuo erdvės, daiktų, nuo prieš akis išnyrančių veidų ir kūnų. Ką matau - tą kalbu, kaip daro vaikai. Man tai - aplinką stebinti dramaturgija, kurioje saikingai inkrustuoti visokie kraujo tviskėjimai. Ir kaip tik tai, kad jie tik sutviska ir pranyksta, kad niekas nieko nepasako iki galo, sukuria įklimpimo įspūdį. Nes žiūrovas gali kibtis už momentų, akimirkų, žvilgsnių, o ne už išbaigtų naratyvų, kurie iškart nutrintų universalumą. Ką tu veiki naktį? - tiktai klausia sesuo (Rasa Samuolytė) Snauto (Gyčio Ivanausko). Aš išeinu ir einu, - tiktai atsako Snautas. Keturi žodžiai - o atrodo, kad spektaklis jau skystina kraują.

Ir kaip tik tada, kai dalyje po vandenyno visi ima kažką aiškintis ir aiškinti žiūrovui, kai Krista ima terapeutinti tai vieną, tai kitą, ir mėtytis galingomis tu nebūtum galėjęs jos išgelbėti - tu buvai vaikas tipo frazėmis, kai epiloge viskas susiveda į karantino ir ištrūkimo iš jo jausenas, kurioms įžvalgia alegorija TAIGI TAPO LEMO SOLIARIS - kaip tik tada įvyksta tai, ką vadinu pagalvojo už mane. Staiga visiškai netikėtai iš žiūrovo atimama erdvė ieškoti ir klaidžioti, kuria buvo galima mėgautis pirmoje dalyje. Už jį imama suvedinėti galus. Čia ir baigiasi odą kertantis teatras - prasideda laikmetį, rekonstrukciją aktualizuojanti ir aiškią žinutę eksponuojanti normalių normaliausia estetika.

Bet net jeigu lieka tik estetika, vis tiek čia galima gyventi. Smagu stebėti meninių sprendimų integralumą - visuma, peizažas spektaklyje svarbesni nei atskiros linijos. Seniai aišku, kad geriausia spektaklių muzika - kai muzikos negirdi (vadinasi, neužsiimama akustine manipuliacija), bet žinai, kad jei muziką nuimtum, spektaklis griūtų. Taip yra ir su Piotro Kureko kuriamu garso takeliu. Panašus jausmas kyla ir mąstant apie vizualizacijas: jos ateina kaip to paties sapno dalys - organiškai iškyla ne ekranuose, bet tose pačiose sienose, iš kurių pastatyta stotis, ant tų pačių kūnų, kurie joje gyvena (scenografas - Fabienas Lédé, vaizdo projekcijų autorius - Marekas Kozakiewiczius). Tarsi būtų mintys, kurios tvyro, arba sapnai, kurie nepasimiršta. Ir, žinoma, Annos Axer-Fijalkowskos kostiumai: jie taip pat yra įsiliejanti estetikos dalis, neatsikiriama ir neskirtinga nuo bendro plano. Nuostabūs neskirtumai. Ir jeigu dabar reikėtų iš atminties apibūdinti, kaip kas buvo apsirengęs - negalėčiau. Nes po vieną neišsitraukia. Kostiumus atsimenu kaip šito miesto architektūros dalį, kaip nedalomą kosminės stoties atmosferos ląstelę. Visų šitų paskirų jungčių susiliejimas į neišrenkamą konstruktą sukuria vientiso baugaus organizmo jausmą - tokio, kokį kalbėdamas apie vandenyną aprašė Stanisławas Lemas.

II

Prieš kokią savaitę kitame pokalbyje išryškėjo išvada, kad ar tik ne visi mes po šitą pasaulį vaikštome kaip šešiamečiai. Ar tik nėra taip, kad suauga mūsų kūnai - išilgėja galūnės, subręsta veidai, skambi tampa retorika. Bet užtenka paliesti vietas, kur skauda, ir pasimato po vaiką. Visišką, gryną. Emocinio raštingumo prasme vargu ar kuris lenkiame antroką.

Nuolatiniai stoties gyventojai - jau minėti Krista, Snautas, Dainiaus Gavenonio Sartorijus - man primena tuos šešiamečius: jie krūpčioja, gūžiasi ir traukiasi atatupsti, jie šaukia ir nemiega nuo praeities virpėjimo, nepaisant jų kūnų ir patirties didybės. Kad jų reakcijos sumažėtų iki vaikiškų, užtenka parodyti svečio veidą - Martyno Nedzinsko Hario, Rasos Samuolytės Sesers, Kęstučio Cicėno Padaro F, Oneidos Kunsungos Venus. Šiuose svečių veiduose, kurie visi keisti, tarytum ne iš šio sezono, plyti nuo savęs pačių slepiama baimė ir sąstingis. Ko bijau, ko stingstu - visa tai tyrimų stotyje įgyja kūną, ir tas kūnas čia ne tik susiranda savo kilmės šaltinį, bet ir imasi persekioti, limpa prie odos. Ištisa traumų ir nerimo paroda išryškėja izoliacijoje - laike, kai esi atskirtas nuo pasaulio, kai lieki pats su kraupiausia savo baime - savimi. Literatūros teoretikas ir kritikas Viktoras Šklovskis yra sakęs, kad norint išvengti suvokimo automatizmo, reikia suvokimo objektą padaryti keistą ir neįprastą. Kaip tik tai ir vyksta „Soliaryje“, kur niekas niekam nebeišeina automatiškai: viskas užstrigę, praeities pavidalai deformavęsi, bet labai artimi. Gal tik Arūno Sakalausko Gibarianas, spektaklio versijoje nenusižudęs, o tik atjungtas, išsaugo vidinį tvirtumą, į kurį vėliau įliejama realybė - smagi ekskursija po rekonstruojamo teatro užkulisius, beje, virstanti gryno oro gurkšniu niūrumos iškamuotai auditorijai.

Circus-trauma temų išskambėjimui reikia ypatingo aktorinio jautrumo. Ne eskaluoti, ne vaidinti sunkumą, o prisileisti žiūrovą truputį arčiau, kad girdėtųsi ne tik žodžiai, bet ir neramus kvėpavimas. Visi čia visus labai girdi - kyla visiško aktorių susiklausymo jausmas. Yra ir kitas jausmas - tarytum jie savų kūnų atmintimi žinotų, ką kalba, ką čia, šitame spektaklyje, išgyvena. Kai Ivanauskas šaukia Ar tu atsimeni, kokios spalvos buvo mano plaukai?, dramaturgija ir tikrovė ima lietis. Prieš akis iškyla „Švyturio“ (rež. Gintaras Varnas) berniukas aukso spalvos plaukais. Aš atsimenu, Snautai.

Aktorystės ir buvusių vaidmenų motyvas spektaklyje kuria antrą dugną. Labai gražų dugną, kuriame vaikšto šitie žmonės, sutikdami ar tik ne savo vaidmenis, gyvenančius jų viduje. Vaidmenis, kurie iš jų vidaus neišeina, nes neranda išėjimo. Gražiausiai čia susitinka Rasos Samuolytės Olgos ir Gyčio Ivanausko Kurto avatarai iš „Ugnies veido“ (rež. Oskaras Koršunovas), kurie, rodos, vis dar tęsia anuolaik pradėtą vienas kito čiupinėjimą. Jis liečia jos vandenyną, jiems dreba žemė.

Nori nenori užsigauna ir Nelės Savičenko Irinos Arkadinos ir Martyno Nedzinsko Treplevo iš „Žuvėdros“ (rež. Oskaras Koršunovas) tema: sukeitus vyriškus / moteriškus vaidmenis (romano Krisas čia tampa Krista, o Harė - Hariu), ankstesni personažų šešėliai išryškėja ir ima persekioti Nelę ir Martyną, prie mylimųjų santykio nuostabiai prilipindami ir motinos-sūnaus jausmą. Turbūt kiekvieno aktoriaus buvimui čia galima sukurti po tokį sekretą, kuriame sudėti anie laikai, anie jausmai, anie plaukai. Manau, kad šie, ko gero, ne atsitiktinai suformuoti praeities vaidmenų trukdžiai yra didelis spektaklio pasiekimas: į juos toli gali leistis tuo atveju, jei nesi užsiėmęs supimusi ant asmeninių traumų arkliuko.

III

Grzegorzo Jarzynos režisūra veikia sapniškai: ji kaip sapnų mašina, tik generuoja impulsus, užuominas, reginius, prisilietimus, kad dirgintų, kaip dirgina muzika - nepaaiškinamai, kūniškai, emociškai. Ji veikia taip, kad prisirištum ir į žiūrovo kėdę atsitemptum savo gyvenimą, nes čia visur prikaišiota jo ženklų ir pavidalų. Nes visi mes skaudame tą patį, ir Grzegorzas tai žino. Čia viskas persimato ir niekas nesimato; čia visi kalba ir niekas nesikalba.

Spektaklis „Soliaris 4“ kažkuria prasme man primena elektroencefalogramos tyrimą: kai esi prijungtas prie laidų, kai tau liepia atsimerkti, užsimerkti, kai į akis žybčioja šviesa, kai veikia elektromagnetiniais impulsais, ir kažkas, ko tu nepažįsti, žiūri, kaip reaguosi. O visa tai fiksuoja paslaptingos mašinos, kurios tave priima kaip pieštą Soliario stoties žmogeliuką, pavadinimu Human. Jos nežino, apie ką yra tavo vandenynas, - jos pasiūlo okeanų įvairovę. Ir toje vietoje, kurioje tau suplaka širdis ir aukščiau šokteli elektromagnetinių bangų kreivė, visiems paaiškėja, kad atsivėrė soliariška juoduma. Kuri žvelgia į tave - beformė, milžiniška, beakė. Kažkas spusteli mygtuką ir paleidžia vandenyną tavęs link. Nesvarbu, kad jis eina iš ekrano ir dūmų mašinos: čia veikia ir toks vandenynas. Staiga gerklę užima mintis, kad kažkas čia kažką su tavimi žaidžia. Ir tam kažkam žaisti labai patinka.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos