Meilės bijoti negalima

Skaitomiausi
2015 03 16 Nemunas, Nr.7
Džekas - Saulius Čiučelis ir Akasija - Martyna Gedvilaitė. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Džekas - Saulius Čiučelis ir Akasija - Martyna Gedvilaitė. Donato Stankevičiaus nuotrauka

aA

Jūratė Mareckaitė

Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera „Mechaninė širdis" iš karto buvo paženklinta intrigos ir nuostabos, kad aštrusis režisierius Artūras Areima ėmėsi spektaklio vaikams. Atrodytų, ši nuostaba nebuvo be pagrindo. Fantastinė istorija pagal to paties pavadinimo prancūzų roko muzikanto ir rašytojo Mathias'o Malzieu romaną tikrai nėra vaikiškai naivi ir skaidri. Pasakojimas apie jausmus nė kiek nedvelkia šiluma ir dvasine švara, ieško naujos, kitokios kalbos, todėl rekomenduotinas vyresniems vaikams ir suaugusiems žiūrovams. „Steampunk" stilius, kurį pasirinko A. Areima, žinoma, padiktuotas pagrindinės pjesės detalės - mechaninės berniuko širdies, kurią tenka įdėti vos gimusiam kūdikiui, kad jis išgyventų šalčiausią istorijoje dieną. Fantastikos stilius koncentruojasi į Viktorijos epochą, tikras ir išgalvotas tų laikų technologijas, gotų stilių, tačiau M. Malzieu kūrinys gali būti perskaitomas labai įvairiai. XIX a. Edinburge vykstanti istorija, papasakota ir paties knygos autoriaus kartu su Stephane'u Berla 2013 m. sukurtame animaciniame filme, tikrai nėra tamsi ir „mechanizuota". Greičiau jau labiausiai pabrėžianti muzikinius M. Malzieu polinkius, nes čia svarbi ir ši detalė. Džekas gimsta pačią šalčiausią pasaulio dieną, dėl to jo širdis sušąla į ledą ir nustoja plakti. Gydytoja Madlena vietoj jos įsodina laikrodį su gegute, kuris gerokai pakeičia gyvenimą. Norėdamas išgyventi berniukas negali liesti rodyklių, turi tramdyti pyktį ir niekada neįsimylėti. Tačiau susitikimas su gražuole dainininke Akasija Džeką nuveda iki šių išbandymų. Laikrodinės širdies įvaizdis verčia mąstyti apie klaidingus pasirinkimus ir nuostatas, apie vengimą ir savęs apribojimą. 

„Mechaninė širdis" - chronologiškas pasakojimas, kuriame labai aiškiai išskirti personažo gyvenimo tarpsniai, asmenybės raidos, tvirtėjimo etapai ir išbandymai. Joje žymus pradžios taškas ir tragiška pabaiga, kurią vengdamas sentimentalumo renkasi režisierius. Metaforinis kalbėjimas teatre leidžia itin raiškiai atspindėti kai kurias klišes, sustabarėjusias nuostatas. Džekas gyvena netipinėje, išskirtinėje šeimoje, turi keistą širdį, o tai beveik neišvengiamai reiškia visuomenės atmetimą. Bent jau tol, kol pats herojus iki galo nesuvokia išskirtinumo prasmės ir jos teikiamų galimybių. A. Areimos spektaklyje šios negatyvios patirtys ypač akcentuojamos: šalčiausia diena - tai abstraktaus blogio metafora, Džeką atstumia visos vaikus norinčios įsivaikinti šeimos, mokykloje susiduriama su siaubinga agresijos lavina, iškeliavus sutinkamas žudikas ir t. t. Teatro scena leidžia abstrahuoti ir šaržuoti dalykus, kurie realybėje turi įvairių spalvų ir atspalvių, dar labiau išryškinti visuomenės susvetimėjimą. Pavyzdžiui, mokykla tampa unifikuojančios, mases vienijančios destrukcijos ir agresijos simboliu. „Režisierius atsisako savo spektakliams būdingos necenzūrinės kalbos - ją pakeičia meilės dialogai", - skelbia premjeros anonsas, bet kūrinio stilistika ir atmosfera kupina siaubo. Kai Džeko širdies rodyklės persmeigia bendramokslio akį, kraujas scenoje liejasi lyg Quentino Tarantino filmuose. Tai dažniausiai vadinama „nuo vilko ant meškos", nes vaizdas, bent jau scenoje, paveikesnis už žodį. Ir jei spektaklis turi kalbėti apie tai, kad meilė būtina norint nugyventi visavertį gyvenimą, kad nereikia saugotis ir tausoti savęs, o atsiverti net ir žeidžiantiems jos kampams, - kaip žiūrovui prasismelkti iki šios žinios pro be galo sunkią, žiaurią emocinę uždangą? Susidaro įspūdis, kad žodžiais sakoma viena, o jausminis spektaklio pamatas - visai kitas. O gal tai vidinio Džeko pasaulio šalčio dvelksmas? Meilės linija itin artimai priglunda prie smurto, nuodėmės, krauju paženklinto likimo, atgailos temos. Taip, kaip Džekui susitikus su dar vienu Džeku - Skerdiku. Tarsi išvydus save veidrodyje, tik jau be ankstesnio naivumo ir švelnumo. Neseniai vienas rašytojas teigė, kad jo kūriniai ne apie pasaulio siaubą, o apie tai, kaip jį būtų galima nugalėti. Gal ir A. Areimos spektaklių publika, dažnai kritiškai vertinanti jo kūrinius, pasigenda būtent šios pagalbos? 

Scenoje be galo ryškiai sužėri ir leidžia atsikvėpti fantazijos, vaizduotės stebuklai. Džeko kelionė pas mylimąją tampa ir itin patraukliu nuotykiu, kuris žavi estetiniais efektais ir sceniniais stebuklais. Ši scenos magija, ypač spektaklio pradžioje, tikrai pribloškia ir yra taikli. Tiesa, teatrinė kalba labai išraiškinga, bet nepalieka jausmas, kad jai čia palikta tik iliustravimo funkcija, kuri nesuveikia labai organiškai ir tolygiai ilgame veiksme. „Mechaninė širdis" atmintyje išlieka kaip literatūrinis spektaklis. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Saulius Čiučelis kalba ilgais mąsliais monologais, dažnai istoriją pasakoja paliktas vienas didžiulėje scenos erdvėje, kol ateina laikas ryškiam vaizdui - čia pat transformuojamai scenai, videoinstaliacijai (scenografė - Marta Vosyliūtė, videomenininkas - Rimas Sakalauskas), spalvingam personažui (ypač išraiškingi ir vitališki Tomo Erbrėderio, Vainiaus Sodeikos vaidmenys). Iš esmės - tai vieno aktoriaus, prie kurio prilimpa visi kiti elementai, spektaklis. Ir tai dar viena kliūtis išsiskleisti tikrai meilės istorijai. Mylimosios Akasijos (aktorė Martyna Gedvilaitė) vaidmuo visiškai fragmentiškas, trafaretinis (strykčiojančios naivios puošeivos) ir įtaigumu neprilygstantis Džekui. Tai jo pasakojimo versija, pasaulis, mintys ir tapsmo istorija. Kiti sutikti žmonės, santykiai su jais tėra gyvenimo išbandymai ir pamokos. Spektaklio pabaigoje Džekas įteikia Akasijai savo širdį, tačiau ir šioje dramatiškoje scenoje lieka vienas. Visiškai nesvarbu, kam ji įteikiama, reikšmingos tik Džeko klaidos, sprendimai ir apsisprendimai.

Didžiausia spektaklio vertybė yra jo daugiaplaniškumas, atrandamas dešifruojant simbolius arba tiesiog stebint efektingą sceninį vaizdą mažiesiems žiūrovams. Tai darnios komandos nuopelnas. Iki šiol liko nepaminėta inscenizacijos autorė Gabrielė Labanauskaitė, kostiumų dailininkė Monika Gurskytė, kompozitorius Antanas Jasenka, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, choreografas Mantas Stabačinskas.  

Recenzijos