Suomiškos variacijos nužudymo tema

Eglė Dean 2011 06 09 Kultūros barai, 2011 Nr.5

aA

Atrodo, Aldona Bendoriūtė susirgo ūmia psichozės forma, apsunkinta „asmenybės susiskaidymo“. Mirgant žvakėms, ji nervingai rėkia, mosuoja kirviu, taškosi vandeniu ir griebiasi kokaino (?). Be to, aktorė yra taip arti kiekvieno (!) žiūrovo, kad gali paliesti ją ranka, ir lieti.

27 kėdės sustatytos ratu aplink stalą, ant kurio patiekta arbatos, kavos, sausainių. Rinkdamiesi į Nacionalinio dramos teatro Studiją žiūrovai šnekučiuojasi, vaišinasi ir nė nenutuokia, kas jų laukia, kai prasidės monospektaklis „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Viskas priklauso nuo Sonios - taip, tai Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ variantas. Uždegamos pakrypusios žvakės sename gėlių vazonėlyje, pabalusiame nuo kalkių, žiūrovams išdalijami daiktai - knyga, rusiškos ortodoksų žvakutės, dubuo su ryškiaspalviais siūlų kamuoliais, arbatinis. Sonia ima raudoti.

Tai tik pradžia ir viskas dar labai švelnu. Aktorė labai graži. Net aprengta beformiais drabužiais, ji panaši į Prancūzijos art filmų herojes. Bet grįžkime prie rato, kur sėdi 27 prisiekusieji. Pradėjusi nuo Tėvo partijos, Bendoriūtė įtaigiai suvaidina mielą girtuoklį, aptaškydama vandeniu bene visus žiūrovus. Nuo to momento jie be paliovos atakuojami: aktorės vaidinami personažai sėdasi, krinta ant jų, mėto jiems siūlų kamuolius, liepia laikyti degančias žvakutes, leisti per rankas fotografijas. Ir beprotiškai taškosi vandeniu. Reikia nusiplauti kruviną sielą.

Bendoriūtė keičia asmenybes, žaisdama skarele ar siūlais, ar be jokios pagalbos. Veiksmas vyksta ir už durų - iš ten sklinda nežmoniška aimana. Kulminacija - senės nužudymas - pateikiamas rate, kad visi galėtų kaltąjį nuteisti. Verta monospektaklį žiūrėti jau vien dėl kulminacijos - ji ypač puikiai surežisuota ir suvaidinta. Norisi atsikelti ir padėti aktorei - prie jos nestabilumo  jau visi seniai priprato.

Žiūrovus stebėti irgi įdomu. Kaip vikriai jie meta monetas į Peep show langelį! Kaip lengvai pasiduoda beprotystei, reaguoja, veikia, šneka ir įsitraukia į žaidimą. Spektaklis gali būti vertinamas kaip hepeningas, naudojant tam tikrą kiekį išmesti tinkamų daiktų, kuriais manipuliuojama uždaroje erdvėje. Tai primena Augusto Boalo „Engiamųjų teatrą“ (Theater of the Opressed), kur žiūrovai tampa aktoriais, įsitraukdami į veiksmą, gilindamiesi į socialinės priespaudos niuansus.

Kristianas Smedsas perkelia varguolių tragediją į šiuolaikinį Vilnių,  į mūsų aplinką, pabrėždamas kiekvieno žiūrovo atsakomybę. Sonios kostiumas, sukurtas Jūratės Paulėkaitės, dar labiau paryškina aktualizuotą požiūrį, o žaidimas kartoninėmis dėžėmis rodo režisieriaus išradingumą. Mirusiojo kūną  atstoja surdutas, kurio viduje - butelių šukės ir akmuo. Jis tampomas palei žiūrovų kojas, lyg šie būtų kalti, kad jis toks šlapias, purvinas ir kraupus lyg lavonmaišis. Šiuolaikiškumas gąsdina - kur kas lengviau vertinti Dostojevskį iš istorinės perspektyvos, negu žvelgti į sielos kančias per dabarties padidinamąjį stiklą.

Kristianas Smedsas, kuriam šiemet (pirmajam iš Skandinavijos režisierių) buvo įteiktas Europos Naujosios teatro realybės prizas, stengiasi kaip ir Boalas, kad žiūrovai nesijaustų izoliuoti. Jie irgi paverčiami dalyviais. Monospektaklio aktorė kiekvieną iš jų įvertina ir per visą spektaklį renkasi tą ar kitą vyrą, šitą ar aną moterį. „Liūdnos dainos...“ tampa mažu socialiniu eksperimentu. Labai netikėtas šiame spektaklyje ir dažnas juokas, nes vaidinama vis dėlto tragedija.

Psichologiškai spektaklis sudėtingas - visų Aldonos Bendoriūtės kuriamų „asmenybių“ monologai susipina į vieną šiurpią istoriją, narpliojamą su precizišku atkaklumu. Smurto ir raudų scenos keičia viena kitą nenumaldomai  ir neišvengiamai. Kai įvyksta nužudymas, „lavono“ dalys išmetamos, atsikratoma nuodėmės, stropiai plaunamos grindys ir kruvinos rankos. Psichikos sutrikimai, skausmas ir kaltė išreiškiami balsų kaita ir tiesmuku „fiziškumu“ - tai priartina realų žmogžudystės šiurpą.

Netikėta yra ir objektų personifikacija, - antai siūlų kamuoliai sukuria ištisą istoriją istorijoje. Polenka, neklaužada vaikas, perkelia į magišką realybę, kur siūlai yra ne visiškai įprastas objektas. Įsivaizduojamas, menamas gyvenimas spektaklio kūrėjų pastangomis tampa realus. Tai psichologiškai labai tiksliai sustyguotas vieno žmogaus concerto. Mirties ir nusikaltimo tragizmas, atskleistas daugiakalbe, nubrėžia visų susijusių žmonių dramą. Žiūrovai įtraukiami į procesą, į begalinius eksperimentus ir tyrimus - kai kurie iš jų lėkšti, kai kurie gilūs, kiekvienas pradedamas atsiradus „naujam“ veikėjui, siekiant naujų psichologinių atsivėrimų. Energija ir įtampa. Nerimas ir skausmas.

Kai kurios nuorodos, tokios kaip peep show ar kokainas, užrašas „Dirbu nuo 24 iki 24“ ar vyriškų lyties organų piešinys priartina veiksmą prie sujauktos dabarties kasdienybės. Pats „kioskas“ irgi yra tos kasdienybės dalis. Tai iš tikrųjų yra psichoanalizės seansas, kuriame gydytojo vaidmenį atlieka žiūrovai. Bendoriūtė neanalizuoja, ji konstatuoja, kartais kai ką paaiškina, kartais pažeria užuominų. Keista, bet tas voliojimasis, taškymasis, kapojimas, nors ir atliekamas lyg užsimiršus, lyg transe, vis tiek yra estetiškas, net elegantiškas. Ir įtaigus. Degančios akys, monologo viduryje įsmeigtos į žiūrovą, sėdintį metro atstumu, sukelia keistą jaudulį. Intymus dalijimasis mirties realybe ir jos sukeliamais jausmais kiekvieną žiūrovą paverčia bendraautoriumi, bendrininku, sąmokslo dalyviu. Gaila ir Marmeladovo, ir Sonios, ir Raskolnikovo... Jo prisipažinimas yra dar viena aukšta spektaklio gaida, įtempianti nervus ir sukelianti apmaudą dėl situacijos beviltiškumo. O Svidrigailovo mintis apie savižudybę sklando ore, jau įkaitusiame nuo emocijų. Apelsino valgymas prieblandoje, metant žieves ant grindų, ženklina neišvengiamą susitaikymą su kančia, su ateitimi be ateities. Lemties iššūkis priimtas. Išrišimas gautas.

Kristianas Smedsas, Europoje itin kotiruojamas režisierius, perskaitė Dostojevskį įtaigiai ir šiuolaikiškai, atvėrė romano paslaptis, sukurdamas naują, smedsišką versiją. Raskolnikovas, įkalintas etikos ir moralės gniaužtuose, ir Sonia čia atsiveria prisiekusiųjų teismui. Dar vandens!

Į šį spektaklį patartina eiti, nusiteikus įsitraukti į veiksmą, tapti vienu iš aktorių, o koks vaidmuo bus skirtas, lems keisti apskaičiavimai. Kai viskas pasibaigs, dar neatsigavę, vėl būsite vaišinami arbata... Prieš išeidami nepamirškite nusilenkti Soniai.

 

Recenzijos