Įpilkite rykliui į akvariumą vandens!

Konstantynas Borkowskis 2007 11 20 Menų faktūra

aA

Benas Šarka – kaip ežys, kurio nevalia šukuoti
Vienas iš „Menų spaustuvės" pravėrimo šventės programos akcentų – Beno Šarkos monospektaklis „Kas lieka, kai nieko nelieka". Jis parodė, kad šio uostamiesčio kūrybinio marginalo teatras yra viena iš pastoviausių mūsų naujosios epochos teatro konstantų. Ir tuo pačių įrodė, kad pernelyg užsitęsęs avangardas gali iš provokuojančios alternatyvos pavirsti į trivialią pramogą.

Benas Šarka atsirado mūsų teatrinėje padangėje prieš kelioliką metų, atpūstas atšiaurių Baltijos vėjų, naujosios bekylančios teatrinio entuziazmo bangos ir taip teatralų mėgstamos „antrinių žaliavų" estetikos. Pats Beno vardas skambėjo kaip nerimstančių bangų sinonimas, o pavardė, tarsi pravardė, šiurpino sąskambiu su vagyste, nuopuoliu, šventvagyste, netgi gruobuoniškumu (shark – angl. ryklys) ir pavojumi. Benas Šarka – kaip ežys, kurio nevalia šukuoti, kuris privalo būti pasišiaušęs ir dygus. Bet – savotiškai patrauklus ir žavus. Kitaip koks čia būtų teatras?

Benas Šarka per tuos metus tapo neatsiejama mūsų pajūrio kultūrinio landšafto dalimi, kaip Jūros šventės išdurnėjimas, kaip kvadratinis Kongo džiazas, kaip Rastausko raliavimai ir Anapilio klubas, nužengęs anapilin. Kaip nugludinti bangų ir smėlio medgaliai, natūralūs gamtos artefaktai, kuriuos Benas nesibodi kartais ir sostinėj per kokią mugę pasiūlyt praeiviui už skatiką.

Va toks visuomet buvo Benas Šarka, karnavalo karalius. Gintaro Grajausko sukurtų tekstų transiniai kliedesiai, „Agurkų rauginimo stotis", „Balti debesų namai", „Keafri" – visa tai beveik užmiršta praeitis. Pro metų miglą galima įžvelgti tik viena – tą nepakartojamą Beno tikėjimą viskuo, ką jis darė, ar tai būtų prasminiai akcentai, ar visiškai beprasmiai nukrypimai. Tą tikėjimą transliavo ir jo nuolat krutantis atletiškas kūnas, ir nerišlios trūkčiojančios intonacijos, ir šiek tiek apsiblausęs žvilgsnis, sklandantis žiūrovams virš galvų, į tik jam vienam matomą teatrinės vaizduotės kosmosą. Nesvarbu, kur buvo vaidinama – Jaunimo teatro salėje 99 ar miesčioniškame „Vaidilos teatre", ar skersvėjų perpučiamoje sankryžoje prie Filharmonijos pasažo. Jis visur tą savo kosmosą turėjo ir dosniomis dozėmis juo dalinosi.

Ir štai prabėgo, berods, trylika metų. Ir ką mes matome, ką mes girdime, ką mes regime?

Jį supa tokie patys posovietinės nostalgijos atributai
Mes girdime beveik tokius pačius to paties Gintaro Grajausko tekstus. Mes regime tą patį Beną Šarką. Mistinį siaubą kelia jo nė kiek nepasenęs, bet regis dar labiau pajaunėjęs tobulas kūnas, kurį jis demonstruoja su debiutuojančios kurtizanės dosnumu, koketiškai prisidengdamas satino trumpikėmis. Jį supa tokie patys posovietinės nostalgijos atributai – apšniurkštas „šiupelis", kareiviška kepurė su ausimis, plokštelių suktukas su vinilo diskais, futliaras nuo armonikos, cinkuoti kibirai, ir t.t. Jis muzikuoja ta pačia jau regėta „bandža" iš skardinės dėžės nuo marinuotų silkių, manipuliuoja koštuvu ir vandeniu, iš vamzdžio pasigamina lanką ir laido strėles. Skamba niekam jau seniai jokių asociacijų ir emocijų nekelianti Boney M ir Amandos Lear muzika.

Tiesa, Benas naudoja naujo tipo plastmasinius flakonus – ne tuos, prieš dešimtmetį populiarius litrinius, o naujoviškus, penkių lirų. Tūris padidėjo, improvizacijų su flakonais turinys – nė kiek.

Spektaklio eigoje recenzento plunksna užrašų knygelėje tolydžio vis labiau fiksuoja ne spektaklio akcentus ir Beno prasminius judesius, o Grajausko tekstų nuotrupas. O katastrofa! Vis labiau kyla noras pasiklausyti tų tekstų tylumoje ir vienatvėje, ir kad to netrukdytų jokios sceninės „antrinės žaliavos"!

Tik iš teksto nuotrupų galima suprasti, kad tai, ką mes regime, yra teatro budėtojo monologas. Herojus – teatrinio gyvenimo finalinis produktas. Karjeros, savo trajektoriją nubrėžusios per kertinius klasikinius vaidmenis, visiškas išsigimimas. Figūra, kuri visą laiką kūrybiškai tapė landšaftą, finale visiškai su juo susiliejo, ištirpo. Iš daugiamatės tapo lėkšta. Neįdomi. Juokinga.

„Stumiam laiką...", „Viskas išrodyta iki galo...", „herojus be heroikos..." – visos šios tezės krenta į tuštumą kaip beverčiai centai ant grindinio. Tuomet bandoma provokuoti: „Dieviškoji vagina!", arba: „Trys kretinai – Tėvas, Sūnus, ir Šventoji dvasia!"... Arba aktualizuoti: „Imkit mane ir instaliuokite! O instaliuodami permanykite!"... Be rezultato...

Benas jau nežvelgia, kaip kadais, kažkur į dangų, į vien jam matomą vaizduotės kosmosą. Jis žvelgia publikai į veidus. Ir publika juokiasi iš jo.

Na ir kas iš to, kad ištraukiamas iš užančio kertinis koziris, Beno bendravimo su, anot jo, „tragikomedija" „Karalius Lyras" patirties pagimdytas klausimas: o kur išnyko Juokdarys po trečiojo veiksmo? Jį nužudė? Ar jis išsigandęs pabėgo? O gal jis tapo Lyru?

Atsakymas paprastas: jis tapo Benu Šarka. Bet ne tuo, trylikos metų senumo, „Gliukų teatro" ir „Agurkų rauginimo stoties" laikų, o dabartiniu, su viltimi ir be atsako žvelgiančio į žiūrovų akis.

Bet ne Benas čia kaltas, kad viskas taip išėjo. Kalta iš esmės pasikeitusi mūsų teatrinė publika, nebetikinti „antrinių žaliavų" estetika ir „skurdaus teatro" monais. Toji tauta, kuri savo hipertrofuota vaizduote maitino visus mūsų teatrinės revoliucijos laimėjimus, seniai iškeliavo svetur ir kitur. Dabar parteryje karaliauja mūsų visų (tarp jų ir teatrų) kantriai ugdyta ir subrandinta ciniškoji „pornopublika", kuri mato tik tai, ką mato, ir gromuluoja tik tai, kas sugromuluota.

Beno teatro kosmosas išsivėdino kaip nuostabus, bet trumpalaikis vasarvidžio nakties rūkas. Akvariume neliko vandens, sode neliko paukščių, dangus tapo be žvaigždžių, kaip juosvas ir nutrintas teatro „horizontas".

Atminty įstrigo tik pora atsitiktinių, bet emociškai veiksmingų Beno Šarkos spektaklio „Kas lieka, kai nieko nelieka" momentų.

Beno Šarkos teatras staiga pradėjo kažką rodyti ir įrodinėti. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Pirmas: kai Beno personažas visiškoj tamsoj pradeda sukti apie save liepsnojantį ir barstantį žiežirbų spiečius žvejybinį tinklelį su degančiu laikraščiu. Nuostabi savo elementarumu ir įtaiga kūrėjo ir jo vaizduotės kosmoso metafora.

Antras: kai jis atseit „vairuoja automobilį", sukinėdamas girgždantį per smėlį cinkuoto kibiro kraštą. Tai jau panašu į tikrą teatrą.

Trečias: skambant finalinei muzikai (Tomas Waitsas, kažkas apie Jėzų Kristų, kurio „kraujas niekados manęs neapleidžia") visiškoj tamsoj prie rusenančios kibiro dugne ugnelės. Trapaus mikrokosmo ir neaprėpiamo ir neegzistuojančio vaizduotės makrokosmo priešprieša, kūrėjo palaiminga vienatvė...

Bet tai tik momentai...

Beno Šarkos teatras, tiek metų dirbęs dorą profesionalų darbą, t.y. pasakojęs publikai nebanalias scenines istorijas, staiga atsisakė savo prigimties, ir pradėjo kažką rodyti ir įrodinėti. Principas akivaizdžiai išsisėmė. Arkliukas nebeveža. Jeigu nori išlikti savimi, dera iš esmės keistis...

Taigi – iki naujo ir smagaus pasimatymo senojoje „Agurkų rauginimo stoty", Benai, dygus ir nesušukuojamas pajūrio teatrinio undergound´o rykly!

Recenzijos