Režisieriaus Nikolaso Darnstädto spektaklyje apie Don Kichotą - viltis, smalsumas ir liūdesys

2022 11 29 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Kichotas stebuklų šalyje“, režisierius Nikolasas Darnstädtas (Panevėžio teatras „Menas“, 2022). Pauliaus Židonio nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kichotas stebuklų šalyje“, režisierius Nikolasas Darnstädtas (Panevėžio teatras „Menas“, 2022). Pauliaus Židonio nuotrauka

aA

Panevėžio teatre „Menas“ laukiama pirmoji šio sezono premjera - tai jaunosios kartos vokiečių režisieriaus Nikolaso Darnstädto statomas spektaklis „Kichotas stebuklų šalyje“, chorinis fragmentas pagal Miguelio de Cervanteso kūrinį „Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“.

Esate čia, Panevėžyje, netoli Šiaulių, kur jau statėte spektaklius. Ar jums patinka šiaurinė Lietuvos dalis?

Man labai patinka čia, Panevėžyje. Tai toks gražus ir jaukus miestas. Ir mano komanda, ir aš jau susipažinome su daugybe žmonių, jau turime „savo“ kavines ir barus, jaučiamės kaip vietiniai. Man labai patinka dirbti teatre „Menas“, kurio kolektyvas nuostabus. Mes netgi kartu grybavome miške, ir tai dar labiau sustiprino šį jaukumą.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip jums kilo šio spektaklio idėja?

Kaip menininkas, aš nuolat atsiduriu tokiose situacijose, kai mano idėjos daugeliui atrodo per didelės, per keistos, pernelyg kitokios. Todėl dažnai šiame pasaulyje jaučiuosi keistuolis, kuris teatre ir apskritai mene vienas kovoja už vaizduotę ir iliuziją. Mane trikdo, kad kai kurie žmonės tiesiog negali susitaikyti su tuo, kad kita dalis žmonijos pasaulį mato kitaip: kupiną spalvų ir pilną nežinomybės. Tačiau aš tikiu, jog dauguma iš tikrųjų yra smalsūs ir pasiruošę atsiverti naujai realybei. Tokia ir yra Don Kichoto istorija. 

Kas jus labiausiai jaudina Miguelio de Cervanteso „Don Kichote“?

Don Kichoto sugebėjimas pažvelgti į pasaulį kitaip. Mes gyvename sistemoje, kurios mentaliteto esmė, kaip jūs Lietuvoje sakote, „yra kaip yra“. Nesvarbu, ar tai sovietinė, posovietinė, ar kapitalistinė sistema, mažai kas tiki, jog mes vieni, kaip individai, galime ką nors pakeisti savo idėjomis, savo vaizduote, įkvėpimu, kurį suteikiame kitiems. Bet mums reikia šio tikėjimo, ir Don Kichotas mums tai suteikia. Tai yra kūrinys apie viltį.

Taigi, apie ką bus šis spektaklis?

Pradinė spektaklio aplinka kilusi iš Platono urvo alegorijos, kur aprašoma grupė žmonių, stebinčių ant urvo sienos judančius šešėlius. O už jų yra išėjimas, jie gali išeiti iš olos, pamatyti Saulę, susitikti su tikrais žmonėmis. Šešėliai ant sienos yra įkalintų žmonių tikrovė, tačiau tai gali reikšti ir daugiau. Tokia yra ir pradinė spektaklio situacija: keturios aktorės - Kichotės - yra olos belaisvės ir pasitelkdamos Platono alegoriją bei Cervanteso tekstus kovoja už galimybę būti žmonėmis, kitaip suvokti tikrovę, turėti savitą vaizduotę. Kas yra tikrovė: ar tai, ką aš jaučiu, ar tai, ką matau, ar tai, kuo mes dalijamės vieni su kitais? O gal yra kažkas kita, kažkas už urvo ribų? Taigi, spektaklis yra apie akistatą su galimybe, jog egzistuoja kita tikrovė, kitas pasaulis, kurio mes nematome.

Kokias temas iškeliate spektaklyje? Gal yra paslėpta žinia auditorijai?

Don Kichotas pasaulį mato neįprastai ir kažkaip sugeba įtraukti kitus į savo žaidimą, tikėjimą taip, kad jie įsitrauktų į jo realybę ir pagalvotų: gal ir mano pasaulis gali būti kitoks? Tai yra pagrindinė šios istorijos tema. Kitas Don Kichoto raudonasis likimo siūlas yra nesuvokimas, kad jis yra Kitoks. Ir iš tikrųjų, visas projektas yra apie kitoniškumą, nes spektaklis teatre „Menas“ yra tik dalis didesnio tarptautinio projekto, kuriame teatras „Menas“ bendradarbiauja su dviem teatrais iš Austrijos ir Italijos bei su mūsų Berlyne įsikūrusiu teatro kolektyvu CIAO NOW. Taigi, negebėjimą suprasti kitą galima atsekti net struktūriniame mūsų projekto lygmenyje: mes tai patiriame kiekvieną dieną čia, repeticijose, turėdami skirtingą patirtį ir bandydami rasti bendrą kalbą. Nesupratimas yra didžiulis grožis, kaip matome ir Don Kichoto istorijoje, ir šiame projekte.

Kokios pagrindinės šio spektaklio skleidžiamos emocijos?

Viltis, smalsumas, bet ir liūdesys. Kaip ir kiekvienas menininkas, Don Kichotas jaučiasi vienišas, nes žino, kad jo lemtyje yra didžių tikslų, tačiau jo pastangos kažkodėl yra bergždžios, kaip Sizifo, kuris amžinai vykdo užduotį, kurios niekada nepavyks užbaigti, arba kaip teatras, kuriame taip sunkiai dirbame kurdami kažką, kas pasibaigia iškart pasigirdus plojimams. Ir kartais šis procesas atrodo nenaudingas, kartais liūdina, tačiau tai darant, įveikiant šią vienatvę ir yra proceso žavesys. Nemėgstu pabaigų, kurios priverčia publiką grįžti namo neviltyje, todėl manau, kad spektaklis baigsis viltingai.

Don Kichoto personažą vaidinti pasirinkote keturias aktores, kokia buvo tokio pasirinkimo priežastis?

Man ne taip įdomu kurti teatrą, kuriame moterys vaidintų tik moteris arba vyresni aktoriai vaidintų tik senus personažus ir pan. Tie, kurie vaidina karalių Lyrą, labai retai patys ir yra karaliai. Manau, kad teatras yra transformacijos vieta, ypač aktoriams. Aš pasirinkau šias keturias aktores, kurios visos vaidina Kichotą ir visos vaidina Sančą, nes maniau, kad tai yra geriausios aktorės šiems vaidmenims. Puikios, protingos, kūrybingos aktorės, kurių kiekviena gali suvaidinti Kichotą taip pat - o gal net dar geriau - nei jį vaidintų vienas aktorius. Kichotas turi kažką vaikiško, anarchiško, tad jūs išvysite, kaip puikiai šios keturios aktorės persikūnys į šį vaidmenį, kaip ir į kitus vaidmenis, kuriuos atlieka spektaklyje. 

Kaip aktorės kuria savo vaidmenis?

Iš pradžių visada reikia pažinti vienam kitą. Esu gana reiklus režisierius, tikiuosi daug disciplinos, daug susikaupimo. Noriu savo aktorius perkelti į naują realybę, todėl daug dirbame su muzika, su judesiu, išbandome keistus ir juokingus dalykus. Taip pat daug dirbame su chorine kalba, todėl aktorės kartais kalba kartu, tada vėl atskirai, tada vėl visos kartu. Šiame proceso etape, kai jau jaučiamės patogiai vieni su kitais, aktorės pradeda ugdyti vaizduotę savo vaidmenims, egzistencijai šioje tikrovėje, kurią joms sukūrėme scenoje. Kai kurios save laiko labiau Kichotais, kitos labiau Sančomis. Mes mokomės vieni iš kitų.

Kaip sekasi bendradarbiauti su teatro „Menas“ kolektyvu?

Man labai patinka teatras „Menas“, kuriame jaučiuosi labai laukiamas. Kai atvykau čia pirmą kartą, labai nustebau, prie teatro radęs Don Kichoto statulą. Seniai ką nors kūriau mažesnėje scenoje, tad spektaklis bus tik visos istorijos fragmentas, bet tikiu, kad čia yra tam tinkama vieta. Tikiu, kad teatro vadovai Monika ir Anupras nori kažko naujo, nuostabaus Panevėžiui ir kartais turi kovoti su vėjo malūnais, ir aš galiu su tuo tapatintis, lygiai kaip ir Don Kichotas.

Esate pastatęs ne vieną spektaklį čia, Lietuvoje. Ar jums artima Lietuvos kultūros scena?

Iš pradžių buvo visai neartima. Atvykau į Lietuvą, nes manęs paprašė pastatyti „Mindaugą“. Kadangi tai yra nacionalinis Lietuvos epas, pradėjau domėtis ne tik Lietuvos kultūra, bet ir politika, ir man tai buvo taip įdomu. Manau, kad tai šalis, kuri eina į nežinomybę. Jos kelias kitoks, nei daugumos Europos šalių. Aš manau, kad tai jaudinanti ir labai gera vieta kurti meną. Be to, čia kartais gaunu galimybių, kurių Vokietijoje nėra, nes čia žmonės pasitiki mano „laukinėmis“ idėjomis, kurių anksčiau nepavyko išbandyti. Pavyzdžiui, pernai Šiaulių dramos teatre sukūrėme Kafkos kūrinių vampyrišką ekranizaciją, Nacionaliniam Kauno dramos teatrui parašiau savo pjesę apie Sausio 13-ąją ir Eglę Bučelytę. Jaučiu, kad ši šalis yra labai įdomioje politinėje situacijoje, tai žmonės, kurie galėtų tiek daug, kartais praranda viltį, bet tuo pat metu jie eina į teatrą, rimtai jį žiūri. Aš taip pat išmokau lietuvių kalbos, nemoku labai gerai kalbėti, bet nemažai suprantu. Taigi Lietuva vis labiau tampa mano dalimi ir aš vis artimesnis lietuviams.

Ką Jums reiškia Kichotas?

Don Kichotas sako: kodėl pasaulis negali būti visiškai kitoks? Ir aš tikiu, kad jei pradėsime kvestionuoti mus supančią tikrovę, galvoti, kodėl pasaulis iš tikrųjų toks, kodėl jis nėra kitoks, suprasime, kad gyvename sukonstruotoje realybėje, nepriklausomai nuo to, iš kur esame kilę, ir tai turėtų skatinti ne mūsų baimę, o viltį. Mes, žmonės, galime pakeisti tikrovę ir sukurti nepaprastą pasaulį.

Kalbino Rūta Sakalauskienė

Teatro „Menas“ informacija

Naujienos