Pastaraisiais metais kūrybinį prieglobstį radęs Vilniaus teatre „Lėlė“, Rolandas Kazlas čia išleido naująją savo premjerą – spektaklį „Daktaras Glasas“ pagal to paties pavadinimo XX a. pirmosios pusės švedų rašytojo Hjalmaro Söderbergo romaną (jis pats – ir inscenizacijos autorius).
Rolandas Kazlas nebijo pasirodyti senamadiškas, nesibodi literatūriniu teatru ir vardan patogios spektaklio trukmės netrumpina ir nekarpo istorijos. Tokioje formoje jis, panašu, jaučiasi užtikrintas, komfortiškai tokiame scenos pasaulyje jaučiasi ir aktoriai. Nei režisūrinių, nei aktorinių iššūkių Kazlas nekelia, jam svarbiausia – papasakoti vienišo ir nelaimingo jauno gydytojo, iš žmogiškųjų ryšių ilgesio pasiryžusio baisiam nusikaltimui, istoriją. Todėl spektaklis, supažindinantis su Lietuvoje mažai kam žinomo autoriaus, beje, lyginamo su Augustu Strindbergu, kūriniu, atlieka ir šviečiamąją funkciją.
Pagrindiniam Daktaro Glaso vaidmeniui Kazlas pakvietė jauną aktorių, neseniai studijas pas Joną Vaitkų baigusį Mantą Barvičių. Sunku nuspėti, kas nulėmė tokį režisieriaus pasirinkimą: galbūt šiek tiek „nešiuolaikiški“ aktoriaus veido bruožai, o galbūt sceninė Barvičiaus individualybė atitiko režisieriaus viziją. Tik vargu ar jaunam ir nedaug patirties turinčiam aktoriui pavyko ją visiškai įgyvendinti. Söderbergo sukurto personažo esmė – didžiulis prieštaravimas tarp respektabilaus ir rūpestingo gydytojo įvaizdžio ir tikrųjų jo troškimų, tamsios gaivališkos vidinės jėgos. Būtent jos labiausiai ir pritrūko Barvičiaus Daktarui Glasui, kurį scenoje matome šiek tiek plakatišką ir mažai besikeičiantį. Pradžioje draugišką ir paslaugų, pamažu Daktarą Glasą apsėda vidiniai demonai, atvedę jį prie sprendimo nužudyti Pastorių Gregorijų ir galiausiai atimti gyvybę pačiam sau. Mantui Barvičiui kol kas nelabai pavyksta įkūnyti šias palaipsnes personažo transformacijas, – jis daugiausia kliaujasi pakeltomis intonacijomis ir nervingu vaikštinėjimu po sceną. Nepadeda aktoriui ir romano forma – jis parašytas kaip gydytojo dienoraščiai. Spektaklyje dienoraščio įrašai virsta ilgais į diktofoną įrašinėjamais Daktaro monologais, tačiau nesukuria čia ir dabar vykstančio mąstymo proceso įspūdžio. Gaila, bet Glaso vidinę raidą užgožia kiti personažai ir aplinka.
Pirmąją Rolando Kazlo profesiją – aktoriaus – išduoda rūpinimasis, kad jo kolegos turėtų pakankamai vaidybinės medžiagos. Todėl jis negaili sceninio laiko, kad pavaizduotų Glaso klinikos ir miesto užeigos aplinką ir jos žmones (šiuos vaidina Almira Grybauskaitė, Deivis Sarapinas, Sigita Mikalauskaitė, Erika Gaidauskaitė, Olga Pocevičiūtė, Vilius Kirkilionis, Imantas Precas, Karolis Algimantas Butvidas ir Dainius Tarutis). Štai pirmosios dvidešimt spektaklio minučių skiriamos komiškoms intermedijoms – pacientų priėmimui. Vienam triukšmingai pašalinamos žarnyne susikaupusios dujos, kitam, parodžius pusnuogės moters paveikslą, iš burnos ištraukiamas metalinis žaidimo kamuolys, trečiam nuimamas nuo kojos gipsas ir čia pat, užsėdus stotingai damai, vėl uždedamas. Nuolatinės Kazlo bendražygės dailininkės Neringos Keršulytės sukurta scenografija, vaizduojanti tai Glaso priimamąjį, tai jūros pakrantę, tai miesto paviljoną, – lakoniška ir funkcionali, tarnaujanti visų pirma aktoriams.
„Daktaras Glasas“ – tekstinis spektaklis. Söderbergo tekstas talpus ir turtingas įvairių idėjų bei įžvalgų. Tačiau daugelis jų ištirpsta aktorių liejamų žodžių sraute ir beveik nuolat ir gana monotoniškai skambančios muzikos fone, todėl lieka neakcentuotos, neišryškintos. Brandžiausia spektaklyje pasirodė moters linija. Jauną pastoriaus žmoną vaidina Jaunimo teatro aktorė Jonė Dambrauskaitė. Jos Fru Gregorijus sklidina gyvybės ir pulsuojančio moteriškumo. Šalia jos, suvokusios save ir drąsiai priimančios savo likimą, dar labiau išryškėja silpnosios Daktaro Glaso vaidmens pusės. Beje, jųdviejų susitikimo pakrantėje scena – viena gražiausių spektaklyje, tiesa, nenoromis primenanti Eimunto Nekrošiaus „Otelą“. Dambrauskaitės herojė ir vizualiai šiek tiek primena Eglės Špokaitės Dezdemoną. Tik apmaudu, kad jos linija tarsi nutrūksta – jos beveik nebeišvystame scenoje po Pastoriaus mirties.
Pats Rolandas Kazlas vaidina Pastorių Gregorijų ir daro tai su didžiuliu pasimėgavimu. Šis veikėjas balansuoja tarp dramos ir komiškumo, tačiau pastarasis yra tarsi prislopintas. Pasigėrėtinas epizodas, kai Pastorius Gregorijus, pirmą kartą apsilankęs pas Daktarą Glasą, svarsto apie komunijos priėmimo procedūros inovacijas. Ši scena verčia prisiminti išskirtinį Kazlo komiko talentą, kurį naujajame savo spektaklyje aktorius sėkmingai suderina su tiksliomis personažo psichologinėmis charakteristikomis. Kazlo Pastoriuje paradoksaliai dera despotiškumas ir infantilumas, egocentriškumas ir naivumas.
„Lėlės“ teatro „Daktaras Glasas“ savaip primena Vytauto Rumšo prieš trejetą metų Nacionaliniame dramos teatre pastatytus Ingmaro Bergmano „Intymius pokalbius“. Sakyčiau, kad Kazlo darbas „ramesnis“, labiau sutelktas į minties vedimą, o ne į atvirą aistrų demonstravimą. Ir neabejoju, kad „Lėlės“ premjera, kaip ir LNDT spektaklis, turės savo publiką, kuri labiau už modernią režisūrinę kalbą vertina nuoseklų ir suprantamą pasakojimą bei atjautą žadinančius personažus.
