„Žana“ – ir jos sceninis tour de force, ir priekaištingas priminimas visatai, kad kinematografas nuo Aleksejaus Balabanovo „Morfijaus“ laikų nepasiūlo aktorei jos vertų vaidmenų.

Tai pirmas Bienalės apdovanojimas belgų menininkui teatro srityje, kurį sustiprino „Sidabro liūtas" taip pat belgui teatro režisieriui Fabrice´ui Murgiai.

Neigimo tendencijos atsiranda tuomet, kai prieš tai populiarumo viršūnėje buvęs meno žanras ar stilius tampa visuotinai suprantamas, plačiai diskutuojamas ir aptariamas meno teorijų baruose.

Prieš 10 metų buvome atvežę kitą Lauwerso spektaklį. Tąkart dauguma žiūrovų nesusigaudė, ką jie žiūri. O dabar per „Izabelės kambarį“ kontaktas tarp spektaklio ir auditorijos užsimezgė iš karto. O juk Lauwersas per tą dešimtį metų nepasidarė stipriai kitoks.

Idėja panaudoti išradimą kilo kompozitoriui Antanui Jasenkai. Kiek vėliau kūrybiniuose debatuose su choreografe Birute Letukaite gimė ir spektaklio kontūrai, ir filosofinis spektaklio pavadinimas.

„Broken Heart Story“ – tai moters ir jos sielos istorija. Pagrindinė veikėja – vyriška rašytoja, kurios siela yra visiška jos priešingybė – išsiblaškiusi ir ištroškusi meilės.

Po peržiūrų meno taryba atrinks du arba tris spektaklius, kuriems bus skiriamas tolesnis spektaklio finansavimas, o režisieriai bus pakviesti statyti spektaklius Juozo Miltinio teatre.

Šuo­li­nin­ko į aukš­tį at­ve­jis. Tas pa­ke­lia kar­te­lę ir įsi­bė­gė­da­mas min­ty­se ją įvei­kia. Sa­ko­ma: „Pir­miau įveik prieš­inin­ką, pa­skui ko­vok.“ Da­bar jau ko­vo­ja­me.

„Riga – 2014. gada Eiropas kultūras galvaspilsēta“. Taip skamba jų „VEKS-as“. Atvykusiam – nelyginamai tyliau nei miestiečiams. Kitas loginis silogizmas: jeigu teatras ir Ryga, vadinasi – Alvis Hermanis.

Išryškėjo viena aiški tendencija – studijuojantys žmonės pakankamai griežtai seka tuo, ką jiems diktuoja jų teatro mokykla, o baigusieji ieško, kas artima jiems patiems.

Kas rašo šitas verandos eilutes? Įtampa, labai gerai pažįstama įtampa, kai visą gyvenimą greta stovi ir šviečia tavo tėvas menininkas.

Vienas greta kito yra Kauno muzikinis ir lėlių teatrai bei Kauno kamerinis teatras. Netoliese – ir Nacionalinis. Net klasikinės ekonomikos dėsniai teigia, kad kai kartu dirba kelios panašios įmonės, jos stimuliuoja viena kitą.

Žiūrint abu šiuos spektaklius – „Šokį Delhį“ ir „Gentį“ – Agnius Jankevičius ėmė rodytis tarsi koks šiuolaikinis Buda, iš scenos skelbiantis meilę ir susitaikymą su pasauliu.

Komerciniai spektakliai Lietuvoje – būtinai komedijos, o juokiamasi čia iš tų, kurie atsiduria kvailio vietoje. Su kiekviena premjera tiesiog privalo daugintis kvailiai ir nevykėliai. Tokia tradicija.

„Gentyje“, kaip ir galima tikėtis, nėra realistinės kaimo kasdienę aplinką vaizduojančios scenografijos ir lietuvių tautinį kostiumą reprezentuojančios veikėjų aprangos.

Spektaklis negalėjo palikti abejingos publikos, išsiilgusios žmogaus blaškymosi tarp pareigos, meilės ir kūrybos. Tiktai šokis galėjo taip atspindėti kovą tarp ištikimybės kunigystei ir meilės kūrybai.

Visą laiką aktualus klausimas, ar tu kaip kūrėjas esi reikalingas. O Lietuvoje to niekada nežinai. Užtat nuolat žinau, kad esu šimtu procentų reikalinga svetur. Mano darbo grafikas sudarytas iki 2017 metų.

Negi normalu, kad pagalbinis statybų darbininkas per dieną uždirba 100 litų, o aukštąjį mokslą baigęs, keliasdešimties metų stažą turintis aktorius turi pasitenkinti perpus mažesne alga?

Tad kas, Koršunovo supratimu, galėtų būti kūryba? Kančia, beprotystė, būtinybė ir manija, sutartis su velniu. Kažkas tokio absoliutaus, kad atmetama galimybė su bet kuo dalytis emocijomis.

- „Hotel Pro Forma“ – institucija ar teatras? - Institucija. Labai sunku apibūdinti. Tai yra kompanija, laboratorija, kurioje mes ieškome, tiriame. Tai – žvaigždynas.