Prieš spektaklį „Homburgo princas“ aktoriai ir scenos darbuotojai išsirikiavo scenoje ir išrėkė protestą prieš prezidento Francois Hollande´o administracijos politiką. Tačiau žiūrovai į jų protestą sureagavo gana abejingai.

Anksčiau valdžia teatrą laikė nesvarbiu ir įdomiu tik tam tikram žmonių būriui. Dabar taip nebėra. Tas valdžios susidomėjimas teatru veikia kaip didelis laisvės suvaržymas.

Tai studentams buvo iškart antras festivalis – jie atvyko tiesiai iš Venecijoje vykusio tarptautinio teatro mokyklų festivalio Venecija-Open stage, kurį organizuoja Venecijos teatro universitetas.

Jaunieji lietuvių scenos menų kūrėjai vienas po kito debiutuoja garsiose užsienio scenose. Vienoje pagrindinių Londono šokio meno aikštelių pagrindiniame vaidmenyje pasirodys šokio atlikėja Monika Klimaitė.

Kyla klausimas, ar Naujasis Baltijos šokis privalo būti ta platforma, kurioje rodoma kone viskas be išimties, ką sukuria mūsų choreografai? Ar į kiekybę orientuota Lietuvos šokio vitrina nenusisuko nuo kokybės?

„Mūsų teatras yra labai tradiciškas ir iki šiol neatsirado tokių jaunų žmonių, kurie pasipriešintų jo inercijai", - teigia teatrologė Rasa Vasinauskaitė.

Gabrielis Tarde skirtumus tarp racionalių laikraščių skaitytojų ir emocionalių teatro žiūrovų elgsenos nusakė lakoniškai: skaitymas gali išprovokuoti intelektualinę diskusiją, o teatro spektaklis – riaušes.

Mėnuo apmąstymams: ar važiuoti, o nuvažiavus – kaip greit ir taktiškai išvažiuoti; arba kaip išsiugdyti pakantumą dideliam baliui, kaip ten ištirpti, virsti nematoma.

Mozartui svarbiausia yra asmenybės problema. Jo Don Žuanas – tai beprotiškos narsos, kunkuliuojančios energijos, nenugalimo optimizmo ir meilės gyvenimui įsikūnijimas.

Ką tik pasirodžiusio naujojo „Lietuvos scenos“ numerio dėmesio centre – teatro publika. Ir visus publikuojamus tekstus vienija bendrumo, bendro išgyvenimo ar bendro veiksmo ilgesys.

Nuo Dramblio Kaulo Kranto iki Naujosios Zelandijos, nuo axis syllabus iki ilgų nuotolių ir afrikietiško šokio: tokia numatoma šiuolaikinio šokio mokyklos panorama.

Ramia vaga tekantį kaimo gyvenimą aukštyn kojomis apverčia žinia, jog į gretimą salą atplaukia filmavimo grupė iš Holivudo, kuriai vadovauja garsusis dokumentininkas Robertas Flahertis.

Labai gaila, bet poezijos mūsų gyvenime likę per mažai. Regis, operos teatras yra viena tų retų vietų, kur dar kalbama apie meilę – juk visos geriausios operos pasakoja apie jausmus.

Aktorė nuo vai­kys­tės au­go dau­gia­tau­tė­je bend­ruo­me­nė­je. Kai­my­nai kal­bė­jo ir kal­bė­jo­si skir­tin­go­mis kal­bo­mis. To­dėl ir ji da­bar mo­ka gru­zi­niš­kai, ar­mė­niš­kai, šiek tiek kal­ba aze­rų kal­ba, tur­kiš­kai.

Nelengva ugdyti būsimų aktorių kūrybinę vaizduotę. Tai iš dalies nulemta mūsų itin skurdžių mokymosi sąlygų, ko nėra kitose šalyse, kur man teko dirbti. Kostiumai, grimas, rekvizitas, apšvietimas – visko trūksta.

Portugalų rašytojas Fernando Pessoa gyveno panašiu laiku kaip Čechovas. Jis rašė: „Gyvenu taip, kaip man pučia į nugarą vėjas, kur pučia vėjas – ten ir einu".

Erdvė čia ir estetiška, ir atgrasi, merginos, – gražios ir bjaurios, tekstai – paviršutiniškai juokingi, bet turintys dalelę rimtos tiesos. Visą šį katilą finale matome kaip šiandienos moteriškumo obsesijos atvaizdą.

Gaila, kad šie choreografinės minties proveržiai vėliau beveik nebeturi galimybės pasikartoti, o vienkartiniai parodymai iš anksto pasmerkiami vien skubotiems, paviršutiniškiems įspūdžiams.

Tai nėra tradicinis teatras: jame nevaidinama įprastoje teatro scenoje pagal įprastą dramaturgiją. Kūrinių temos pasirenkamos analizuojant mokslinius atradimus ar žinomas istorijas perteikiant visiškai kitaip.

Aktoriai, įpratę palaikyti tradicinį ryšį su žiūrovais, moksliniuose ir publicistiniuose tekstuose ieško linijiniam draminiam pasakojimui įprastos sceninės logikos ir aktyviai, deja, tuščiai siūlo publikai galimybę susitapatinti.