Pokalbis apie menininko ir mentoriaus ryšį bei mentorystės klaidas, apie poreikį suvokti savo funkciją ir būtinybę ne daryti už kitą, o leisti jam nueiti savo kelią.
Pokalbis su Auksinio scenos kryžiaus laimėtoja Airida Gintautaite apie aktorystę, studijas, darbą su studentais ir teatro meno pritaikymą kitose profesijose.
„Rašymas visada praplečia matymo ir mąstymo ribas, atveria vaizduotės horizontus. Man be galo patinka nustebti, o kūryba visada pilna nuostabos“, - teigia dramaturgė Daiva Čepauskaitė.
Pokalbis su mūsų amžiaus operos meno legenda, kurios įkūnyti vaidmenys įrašyti briliantinio skambesio natomis Lietuvos ir viso pasaulio operos metraštyje.
Dabartiniu laiku, kai visi sakantieji savo nuomonę jaučiasi nenuginčijamai teisūs, buvo malonu tiesiog paplaukioti po skirtingas patirtis, pasiklausyti istorijų, iš kurių nė viena nėra viršesnė už kitą.
Minties artikuliacija – kita ypatinga spektaklio savybė: filosofiniai tekstai atima galimybę leistis giliai į personažų psichologiją, tačiau prireikia išties toli nueiti, kad žiūrovas nepaskęstų žodžių platybėse.
Įdomu stebėti ryškių skirtingų prigimčių atlikėjų darbą scenoje. Džiugu matyti, kad žmonės leidžia sau veikti įvairiose medijose ir nė vienoje jų neatrodo silpnai.
Kinas ir teatras mezga darnią, lyg savaime suprantamą draugystę. Kamera nekonkuruoja dėl žiūrovo žvilgsnio, o scena pati keletą kartų mandagiai užleidžia jai vietą.
Negalima neigti, kad kiekvieno gyvenimas karantine tapo ypatingu laikotarpiu jį patyrusiam žmogui. Tačiau ne kiekviena patirtis siūlo pakankamai medžiagos sceninėms interpretacijoms.
„O jeigu genijus slepiasi tarp visuomenės atstumtųjų?“ diskursas čia nesuskambėjo. <...> Vietoj nuostabių nuotykių spektaklyje labiau žibėjo nuostabūs aktoriai ir nuostabi muzika.
Nepaisant to, kad spektaklis paremtas dokumentine medžiaga, čia didesnį įspūdį kuria jauki atmosfera, dinamiška muzika ir mirksinčios (jūrinės?..) šviesos.
Spektaklis, kaip obuolį iš Sančo Pansos kišenės, sukramsnoja pusiausvyrą tarp svajonės ir tikrovės ir pasileidžia į žiūrovus apsiginklavęs kategorišku imperatyvu tikėti.
Spektaklis „Valia“ publikai nuolat smūgiuoja vizualiai – aitrūs, paryškinti vaizdai rašytojo tekstą ir mintį slopina. To Vasilijaus Šukšino diegiamo šiurpo ir gailumo, deja, nepajutau.
Premjeriniai „Sarsuelos“ spektakliai bus ir birželio 11-12 d. Pastatymas sukurtas taip, kad keliautų po įvairias scenas, tad vėliau jį galės išvysti ir Lietuvos miestelių žiūrovai.
Po beveik dvejų metų pertraukos režisierius Oskaras Koršunovas ir jo teatras sugrįžo į tarptautines gastroles! Rugpjūtį naujausia premjera „Otelas“ bus pristatyta Gdanske, Lenkijoje.
Pokalbis su aktoriumi, spektaklyje „Tarp Lenos kojų „Arba Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ atliksiančiu Mario Minniti vaidmenį.
Įspūdžiai iš kelionių į Latviją, į Naujojo Rygos teatro spektaklius, leidžia autoriui daryti prielaidą: latviškoji kasdienybė paliudija į scenos kūrinius suaustų latviškumo kodų gyvybingumą ir žavesį.
Iš praeities yra ko pasimokyti ir galbūt perimti – pavyzdžiui, teatro po atviru dangumi idėja reikštų ne tik saugesnę erdvę mėgautis teatru, bet kartu verstų permąstyti teatro kaip pastato sampratą.
„Kai herojų prototipai yra garsūs žmonės, gali nusiristi į estradinę parodiją. Mums reikėjo sugalvoti kokį nors triuką. Taip atsirado grimerinės dekoracija“, - pasakoja režisierius Alvis Hermanis.
Ritualinė vyksmo prigimtis, draminis plėtojimas, monologai, dialogai, kulminacija, net tam tikros taisyklės žiūrovams - tai elementai, būdingi ir teatro spektakliams, ir bažnytinėms mišioms.
„Kiekviena originali idėja yra nuostabi, jei priverčia žmones susimąstyti, bet jei tai pakartosi, taip nebesuveiks, pasidarys nuobodu ir publika užmigs.“
Ten [Nidoje] subrendo sumanymas sudėti knygą iš darbų apie Ibseną lietuvių scenoje ir apie Norvegijoje, kuri čia atrodo dar arčiau mūsų, Ibseno festivaliuose matytus spektaklius.
Performanso neįmanoma užbalzamuoti, o mėgavimasis juo itin trumpas ir abejotinas. Jis kartais gali būti laikomas „menininkų teatru“, „gyvuoju paveikslu“ arba „gyvuoju koliažu“.
Pasiilgau gero filmo apie gerą lietuvių aktorių. Bet tikro filmo, kurio neatspėtum iš anksto: maždaug, jis pavaikščios, kažką papostringaus, tada kažkas apie jį gerų žodžių pribers, tada įmontuos, kaip jis vaidina...
Viena iš nuostabiausių vietų būti ir rašyti buvo Nidoje – girininko R. V. Krištapavičiaus namas, <...> sodelyje mano pakviesti Kazimiera Kymantaitė ir Albinas Žukauskas susirinkusiems skaitė eiles.
Šiandien kultūros sferą ištiko bent keletas krizių, ir, atrodė, kiek susigulėjusiai sistemai vėl reikia kurti naujas paramas, protezus ar visą iš naujo perkrauti.
