Kaip visuomet, ryškiausias festivalio akcentas bus spalvingas ir žaismingas įvarių šalių ir miestų lėlių teatrų personažų paradas, kuris įvyks šeštadienio, gegužės 18 d. vidurdienį laikinosios sostinės Laisvės alėjoje.

Prie penketą metų mūsų teatras visai nesidomėjo visuomene, šiandien mes jau galime skaičiuopti daug socialinio teatro pavyzdžių. O kas pasikeitė? Ar visuomenė į jį reaguoja? Ar vėl, kaip tarybiniais laikais, tik nuleidžia garą?

Visa, kas susiję su LIFE, vyko pirmą kartą. Buvo neįtikėtina, kad Lietuvoje vaidinami pasaulio scenos didžiųjų - Ingmaro Bergmano, Peterio Brooko, Simono McBurney, Christopho Marthalerio - spektakliai.

Gyvenimas mane palepino vaidmenimis tiek teatre, tiek kine, ir atėjo toks laikas, kai tiesiog buvimas scenoje manęs nebetenkino. Aš pradėjau atsisakinėti vaidmenų. Tačiau japonų pjesė „Juoko akademija“ mane netikėtai pradžiugino

„Geriausios aktorės vis tiek yra moterys, nes negalima kvestionuoti jų talento vaidinti žmogų“, – mąstys inteligentiškas valkata, eilinį kartą skaitysiantis Beresnevičių: „visais laikais žmonijoje kirba nuojauta, kad moterys ne žmonės".

Įspūdžiai po Danijos šokio teatro spektaklio „Meilės dainos"

Pasižiūrėjus Varno „Bakchantes“ kyla esminis klausimas: kur Euripido tekste režisierius įžvelgia ir savo spektaklyje realizuoja tragedijos situaciją ar tragišką personažą?

Galima šito spektaklio mintį pritempti prie tokios išvados: kad dievas Dionisas yra nepripažintas menininkas, kuris ateina keršyti už tai. Jeigu režisierius su kuo nors šiame spektaklyje gali tapatintis, tai tik su Dionisu. Gal dabar jam toks etapas, kai norisi pamokyti ir pabarti.

Oskarui Koršunovui atiteko geriausio festivalio režisieriaus apdovanojimas, o pats spektaklis buvo išrinktas geriausiu visame festivalyje ir pelnė pagrindinį apdovanojimą.

„Už tai, kad scenoje pristato tokius neįmanomus pristatyti dalykus kaip košmaras. Už tai, kad priverčia mus abejoti kiekvienos avies kailiu, po kurio gali slypėti vilkas ar šimtai, o gal ir tūkstančiai jų“.