Ritualinė vyksmo prigimtis, draminis plėtojimas, monologai, dialogai, kulminacija, net tam tikros taisyklės žiūrovams - tai elementai, būdingi ir teatro spektakliams, ir bažnytinėms mišioms.
Spektakliuose Lin Lee-Chen dažnai kalba apie žmonijos godumą, daromą žalą gamtai. Jos magiškame sceniniame pasaulyje žmogaus, dvasių ir dievų tarpusavio ryšys itin glaudus.
Sausio 23 d., šeštadienį, 19 val. Šiaulių televizija pristatys naujausią režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklį „Protect me“ pagal Falko Richterio pjesę.
Iki sausio 18 d. dalyvių paraiškų laukiantis atviras kvietimas - puiki proga išmėginti savo režisūrinį potencialą saugioje ir bandymams atviroje aplinkoje.
Kultūros ministerija skelbia dešimties išrinktų naujos kadencijos Lietuvos kultūros tarybos narių pavardes ir kviečia įsitraukti kultūros bendruomenę renkant būsimą LKT pirmininką .
„Geriausi mūsų ambasadoriai užsienyje – tai kultūra, švietimas ir sportas, arba „švelnioji galia“, – pažymėjo LR Prezidento vyr. patarėja Asta Skaisgirytė.
Ši programa - šansas išbandyti savo jėgas dirbant su Vilniaus mažojo teatro komanda, o sėkmingi bandymai turės galimybę tapti nuolatinio teatro repertuaro dalimi.
Pokalbis su pirmojo Lietuvoje šiuolaikinio cirko centro „Cirko Sapiens“ bendruomene: vadove Monika Citvaraite-Lansbergiene bei mokytojais - Kęstu Matusevičiumi, Aino Mäkipää ir Lyla Goldman.
„Kartais vaizdas darbo kalendoriuje atrodo ne taip tragiškai, bet ši situacija visiems, ir man be išimties, atnešė nestabilumo jausmą“, - teigia operos solistė Justina Gringytė.
„Šis spektaklis nepaprastai muzikalus – tiesiog ne kaip dramos, o kaip muzikos kūrinys“, - taip „Austerlicą“ apibūdino Mari Vernėj vaidmens kūrėja V. Kuodytė.
Hedos personažas parodomas kaip aplinkinių veiksmų auka, neturinti galimybės, nors ir labai norinti bei besistengianti, pakeisti jos laukiančią baigtį – savižudybę.
Gal nerimas – šiandienės Hedos Gabler sprendinys? Nerimaujančios dėl savęs, dėl bejėgystės, papuolus į padėtį, kurios neįmanoma kontroliuoti. Belieka už kiekvieną širdin susmeigtą šukę iššauti kulką.
Poetiškai žmogišką „Batsiuvių“ kalbą suprasti paprasta. Priešingai nei ją vartojančią visuomenę, kurios nariai spėja parodyti daugybę savo veidų, tačiau taip ir neatskleidžia tikrųjų savo asmenybių.
Kartkartėmis atrodo, jog galbūt toks ir yra slaptas režisieriaus sumanymas: statyti nuobodžiaujantiesiems prieš akis veidrodį, – štai šitaip atrodo jūsų buvimas.
„Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ sukuria sąlygas žiūrovui jaustis sutrikusiam, o tada, neužlaikydamas tokioje būsenoje per ilgai, pasiūlo nuorodą, kaip iš to išeiti.
Turėjo juk kažkada į „Remygos“ repeticijas ateiti režisierius ir dešimt kartų permalti dramaturgo medžiagą. Tik ne nužudant autorių, bet greičiau su juo dalijantis patirtimi, išmokant transformuotis pagal scenos logiką ir taisykles.
Dramaturgui Laurynui Adomaičiui ir režisieriui Antanui Obcarskui su suburta trupe pavyko pralaužti kažin kokią sieną visuomeniniame ir kultūriniame Lietuvos gyvenime.
Ilgu pirštu Miltinis rodė į tuos, kuriems derėjo įteikti gėlę, bet - ne visiems! Sėdėjau viduje susigūžusi, laukdama pažeminimo, bet aktorius su rože priėjo prie manęs ir santūriai šyptelėjęs įteikė man žiedą.
Labiausiai ilgu – kad šalia sėdėtų žiūrovai, kad girdėtum, kaip jie kvėpuoja, jaustum jų kvepalų debesis ir turėtum atsistoti praleisdamas atėjusius vėliau.
Lietuvių šokio filmai – būsenų, ryšio su gamta, akistatos su pasauliu fiksavimo menas. Beveik be išimties visų jų pagrindinė tema - aš pats ir mano buvimas su savimi.
Personažas kaip veiksmas Pauliaus Markevičiaus spektaklyje „Miražas“: spektaklis stipriausias būtent tada, kai nerežisuojamas bet koks įvykti galintis atsitiktinumas.
