Vizualinis veiksmas ne vystosi, bet iš tiesų atitinka debesų formavimosi logiką – jie plaukia, keičiasi, išnyksta, tačiau niekur neveda, nepatiria evoliucijos.
Čia nejusti trinties tarp ekrano ir scenos, bet drauge nėra ir perėjimo į kino žanrą: tai, kas vyksta, neabejotinai išlaiko teatro jausmą ir flirtuoja su mūsų viltimi matyti žmogų.
Įdomu, kad spektakliui pasibaigus, viskas pasirodė besą atvirkščiai – ne publika darė įtaką aktorių veiksmams, bet aktoriai tapo inspiracija žiūrovų improvizacijoms.
Sukurta autentiška aplinka, galimybė čia ir dabar komentarais bendrauti su personažais taip įtraukia ir įtikina, kad ilgainiui mažai berūpi, kas slepiasi už išgalvotų tapatybių.
Balandžio 29 d. - gegužės 1 d. šokio teatras AIROS pristatys projektą kūnams ALKIS; Dūmų fabriko erdvėje žiūrovai renginį stebės neįprastai - stiklo cilindruose.
Teatro vadovybė laukia atsakingų pareigūnų išaiškinimo ir pasiūlymo, kaip bus tvarkomas istorinis pastatas, bene vienintelis likęs nerekonstruotas iš Vilniuje veikiančių valstybinių teatrų.
Pakeitimai leis nenutraukti išmokos už kūrybinę prastovą mokėjimo meno kūrėjui, tuo pat metu gaunančiam pajamas ar kitas išmokas, kurių bendra suma nesiekia vienos minimalios mėnesinės algos.
Pastaruoju metu nerimauju dėl to, kad kultūrai atsigauti yra skiriamas labai menkas finansavimas, ir tai daug didesnis stabdys nei karantinas, su kuriuo daug kūrėjų išmoko būti.
„Manau, Lietuvos meno lauke yra spragų, ypač matyti režisierių ar kitų „viršesnių“ asmenų poreikis laikytis hierarchijos“, - pastebi teatro ir kino dramaturgė Teklė Kavtaradzė.
Aktorė Nelė Savičenko: „Daugybė dalykų gimsta tik iš bendravimo. Kitaip teatro nesuprantu. Visi galime sėdėti namie ir vaidinti monospektaklius, bet kas juos žiūrės?“
Teatras negali būti per rimtas, jo rimtumas baigiasi, kai nusileidžia uždanga. Jaučiu, kad dar egzistuoja požiūris į teatrą kaip į kažkokį aukštąjį meną. Noriu, kad taip nebūtų.
„Noriu kovoti, kad Lietuvoje turintiesiems menininko statusą nebereikėtų užsiimti pašalinėmis veiklomis“, - sako šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė, šiuo metu kaip kūrėja reziduojanti Belgijoje ir Lietuvoje.
Iš A. Vienuolio gatvės vėl matau ypatingą vaizdą: Trijų Kryžių kalną ir baltus kryžius, kurie kartais išnyksta rūke ar pūgoje, Gedimino pilies vėliavą, o arčiau – Operos pietinį šoną ir automobilių prigrūstą aikštę.
„Teatre mes vengiame sunkių temų dėl gerai argumentuotos priežasties – nes jos turi mums blogų naujienų. Jos kėsinasi į trapų mūsų saugaus pasaulio jausmą.”
Visų artėjančių „Auksinių scenos kryžių“ organizatoriams ir komisijų nariams norisi palinkėti to, ką tikėjo šįmet puoselėję šventės LNOBT organizatoriai - daugiau džiazo.
Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad Nekrošiaus įdagas ryškus pačioje lietuvių teatro tapatybėje. Gali atrodyti paradoksalu, kad tiesioginiai Nekrošiaus mokiniai Meistro įtaką patyrė ne visai akivaizdžiai.
Eimunto Nekrošiaus studentai geriausiai prisimena ne bandymus išmokyti kokio nors teatro stiliaus, bet mokytojo gebėjimą pažinti žmones, padėti jiems ieškoti savo kelių.
„Cirko artisto tapatybė nuolatos atidėliojama. <...> Jis pats tampa dar viena preke, narciziškai atspindinčia Kito vertę ir dėl to nutolusia nuo autentiškumo, nuo buvimo savimi.“
Irena visuomet mėgo būti tarp žmonių, gyvai bendrauti, diskutuoti. Tuose pokalbiuose iš karto pastebi gerai išauklėto, taktiško žmogaus bruožus. Buvo pastabi ir paslaugi.
Įspūdžiai iš kelionių į Latviją, į Naujojo Rygos teatro spektaklius, leidžia autoriui daryti prielaidą: latviškoji kasdienybė paliudija į scenos kūrinius suaustų latviškumo kodų gyvybingumą ir žavesį.
Iš praeities yra ko pasimokyti ir galbūt perimti – pavyzdžiui, teatro po atviru dangumi idėja reikštų ne tik saugesnę erdvę mėgautis teatru, bet kartu verstų permąstyti teatro kaip pastato sampratą.
„Kai herojų prototipai yra garsūs žmonės, gali nusiristi į estradinę parodiją. Mums reikėjo sugalvoti kokį nors triuką. Taip atsirado grimerinės dekoracija“, - pasakoja režisierius Alvis Hermanis.
Ritualinė vyksmo prigimtis, draminis plėtojimas, monologai, dialogai, kulminacija, net tam tikros taisyklės žiūrovams - tai elementai, būdingi ir teatro spektakliams, ir bažnytinėms mišioms.
