Pandemija į mūsų ąsočius įliejo ne tik lėšų, bet ir supratimą, kad kultūra yra nevienalytė, grupių interesai radikaliai skiriasi, ir kad ne vien menas yra kultūra.
Norėjosi išgirsti visų parodų kuratorių – teatro „Meno fortas“ direktoriaus Audriaus Jankausko, aktoriaus Remigijaus Vilkaičio ir teatro fotografo Dmitrijaus Matvejevo balsus.
O jeigu teatras šį metą išnaudotų į priešakines linijas iškeldamas „paribių“ kūrėjus? Štai keletas alternatyvių vizijų, kaip ir koks teatras galėtų būti artimiausius mėnesius ar net metus.
Pirmadienį, birželio 1-ąją, 17 val. LNOBT trumpam kviečia užsukti į aikštę prie teatro fontanų ir į LDK Valdovų rūmų kiemą pasiklausyti ištraukų iš operų.
Įstaigos kreipėsi su prašymu peržiūrėti sprendimus dėl nemasinių kultūros renginių ribojimo ir paskelbti planą, kaip galėtų vykti renginiai artimiausius mėnesius.
Pokalbis su primadona apie jos darbą viename garsiausių pasaulio operos teatrų - Niujorko „Metropolitan“, jo užkulisius, santykius su kolegomis ir ten tvyrančią atmosferą.
Kuo mažiau žinau apie aktorių gyvenimą, tuo man įdomiau dirbti su jais per repeticijas: žmogus yra enigma, paslaptis, ir jo nepažinodama asmeniškai jaučiu didelį smalsumą sužinoti apie jį per kūrybą ir personažus.
Režisieriaus profesija – tai kamikadzės, mirtininko misija. Jei režisierius imasi vesti į nežinią grupę žmonių, jis privalo turėti nepaprastai stiprų atsakomybės jausmą.
„Manęs laukia įdomus vaidmuo. Personažo vardo dar nežinau, bet kai sugalvosiu, tada, matyt, jis ir atsiras“, - sako balandžio 12-ąją 60 metų jubiliejų minėjęs aktorius ir režisierius Arvydas Dapšys.
Teatras suteikia galimybę pasaulį pamatyti iš iliuzinės pusės, suabejoti tuo, ką matai, ir savais įsitikinimais. Jis gali suteikti fiktyvių, vietomis paranojiškų nuojautų.
Radijo teatru susidomėjau Akademijoje – būdavo keista girdėti dialogą visiškoje tyloje, juk realybėje taip nebūna, mus nuolat supa daugybė pašalinių garsų.
Choreografė Anne Teresa de Keersmaeker nusprendė patyrinėti Kūrinio neliečiamumo situaciją ir „patikrinti, ar tikrai kai kurių kūrinių tiesiog negalima liesti“.
Europos šalys imasi iniciatyvų, kaip pandemijos nulemto karantino laikotarpiu telkti scenos menų bendruomenes ir mažinti šio lauko atstovų patiriamus materialinius nuostolius.
„(La)Horde“ atlieka nuostabų darbą, sugebėdami pasirinktus žmones paversti vieno spektaklio profesionalais ir drauge atvirai bei prasmingai ištransliuoti jų neprofesionalumą.
„Pavyzdys, kaip reikia statyti Čechovą mūsų laikais“, - taip rusų kritikai pasitiko režisieriaus O. Koršunovo „Žuvėdros“ premjerą, pristatytą Maskvos dailės teatre.
Kvietimas statyti spektaklį A. Čechovo jubiliejaus metais istoriškai vienoje svarbiausių Maskvos scenų rodo didelę rusų teatro bendruomenės pagarbą O. Koršunovo talentui.
Religija spektaklyje nekvestionuojama, tačiau kritikuojami tikintieji, garbinantys Dievą maldose ir ritualuose, bet nejaučiantys poreikio tai daryti santykiuose su artimaisiais.
Gebame būti tik taip, kaip esame išmokyti. O būti mus moko tie, kurie garsiausiai kalba ir geriausiai šoka, o ne tie, kurie augina kalnus ir už virvelių laiko galaktikos balionus.
Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti.
Darnstädto spektaklyje Mindaugas nebėra centrinė figūra, kuri Marcinkevičiaus pjesėje „padarė Lietuvą“. Čia Mindaugas – simbolinis, idėjinis asmuo, kuris turėtų „padaryti Lietuvą didžia“.
