Opera visuomet gebėjo suvesti į vieną erdvę įvairių socialinių sluoksnių, įvairaus kultūrinio pagrindo, etninės kilmės ir tautinės tapatybės individus ir interesų grupes. Opera – tai vieta, kur individas įsilieja į bendruomenę.

Noras scenoje matyti tik reikšmingus dalykus, stovėti ant prasmingų koturnų ją paverčia apskritai nebepatrauklia. O tokie žodžiai, kaip postdrama ar pasąmonė sufleruoja, jog turime eiti į erdvę, esančią po respektabilia erdve.

Nuo 1946 metų, kai Menų taryba buvo įkurta, politinės partijos pamažu vis dėlto suprato, kad pagarbus atstumas yra geras principas, nes per kitą Parlamento kadenciją viskas gali apsiversti aukštyn kojomis.

Grojo žvali anos epochos muzika, vaidintojai vėl vienijosi su žiūrovais. Ir atkask teisingą potekstę po ana „agitkos“, teatrinio plakato forma, įsijungęs 1965 metais statyto spektaklio 1987 metų įrašą 2015-aisiais.

Naktį, kuomet tamsu, kiekvienas šešėlis gąsdina. Pagrindinei spektaklio veikėjai Mergaitei, paslaptingą naktį išsigandusiai tamsos, nuo baimių padeda apsiginti kišeninis žibintuvėlis ir laki vaizduotė.

Rūta Butkus: „Naujausiu spektakliu tęsiu tikėjimo ir religijos susikirtimo temą, toliau gilinuosi į asmens valios ir laisvės klausimus. Nesiekiu pasiekti žiūrovų protus ir širdis iškart, per pasirodymą, - yra idėjų ir išraiškų, kurioms reikia laiko pribręsti“.

Į nemokamus keturių mėnesių trukmės kūrybinius užsiėmimus jaunuosius šokėjus kviečia Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Choreografo įsitikinimu, šio amžiaus žmogus nesivargina, o gal net negeba žiūrėti į realybę iš įvairių perspektyvų – viską stebi iš vieno taško. Tuo tarpu kubizmo atstovai matė pasaulį iš skirtingų kampų.

Labai nustebau, kai sykį Juozas Statkevičius „Hedoj Gabler“ papurškė kvepalų ir taip visiems aktoriams atvėrė skirtingų, bet svarbių dalykų. Aš vos neuždusau, o moterims labai padėjo.

Neįsivaizduoju, ar galima prisiimti dar didesnę atsakomybę, nei stovėti apšviestoje scenoje ir kalbėtis su tamsoje paslėptais, tam tikra prasme net anoniminiais žiūrovais.

Užaugus teatre, neįmanoma jo išsižadėti. Kaskart, kai tik atvykstu į svečią šalį, perku bilietus ir einu į operą. Tad labai gerai jaučiuosi tiek Stokholmo, tiek Madrido, tiek Londono karališkosiose operose.

Dabar metaforų lyg ir nebereikia, viską galima sakyti tiesiai. Tas „tiesiai“ dažnai virsta šiurkščiai, primityviai, paviršutiniškai. Regis, tai savotiška kaukė. Iš baimės atsiverti. Juk svarbiausius dalykus suvoki, prisipažįsti tik tyloje.

„Ekspozicija B“ – ne apie kolonizacijos siaubus. Tai tik vienas iš aspektų. Tai apie Kito reprezentaciją, iškraipymą, kurį atliko kolonizatoriai… Ideologija buvo užfiksuota marmure ir begalinio grožio muziejuose.

„Jie sugeba nenutolti nuo publikos. Ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo Koršunovo spektakliuose yra nuolat gyvas. Ketvirtoji siena tarsi išnyksta“.

Anželika Cholina dėkojo savo artistams, taip pat sakė, kad „teatras yra vyrų erdvė ir moterims režisierėms, norint būti pastebėtomis, dažnai reikia padaryti du, penkis, dešimt, kartais net šimtą kartų daugiau nei vyrams“.

Lenkų spauda: „Įdomu, kad geriausi spektakliai buvo iš šalių, kurias galima įvardinti kaip naujas Europos šokio žemėlapyje. Geriausias iš jų atvyko iš Lietuvos. Tai „Contemporary?“ iš Menų spaustuvės.“

Prisiminkime 8-ojo dešimtmečio pradžios teatrą: teziškumas, simboliškumas, poetiškumas – tai kanoniniai ano laiko dramos ir sceninės raiškos bruožai. Šiandien jie sunkiai klausomi ir žiūrimi, tai natūralu.

„Biografija: vaidinimas“ – tvarkingas spektaklis, pakankamai geras psichologinio, literatūrinio teatro pavyzdys. Visiems, kaip ir Varnas, pavargusiems nuo socialinių temų, čia galima atsipalaiduoti.

Net keista, kad tiek daug galima padaryti su tokia maža komanda ir didele kiekvieno vaizduote. Juk scena atrodo visą laiką sklidina veiksmo ir vaizdo.

Kaip įdomiai jie sugalvojo, kaip daug padarė – tą visą miestą su smulkiausiomis interjerų detalėmis ir judančiais žmogeliukais! Kokie jie pastabūs, šmaikštūs ir moka kurti šventės atmosferą. O Mergaitės istoriją ėmė ir ištirpdė.