Tai pirmas Lietuvoje bandymas natų pavidalu įamžinti teatro muziką. Rinkinyje publikuojami devynių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai iš pastaraisiais dešimtmečiais sukurtų ryškių dramos spektaklių.

Ponas Kolpertas simbolizuoja tą kasdienybę, kuri uždusina žmogaus dvasią. Tie kodeksų, instrukcijų, reglamentų sudarytojai sukuria pasaulį, kuriame žmogus kaip voverė sukasi tol, kol jam pradeda važiuoti stogas.

Prospekto trinkelės, mistiniai gaisrai Šanchajuje... O išpjauti Gedimino kalno medžiai – irgi ištisa epopėja. Vieną dieną medžiai linguoja, kitą – jau malkų krūva.

Atidaryta Vilniaus teatro „Lėlė“ paroda „Šešėlių teatras“. Joje bus galima susipažinti su šešėlių teatro unikalumą ir specifiką atskleidžiančiais eksponatais iš „Lėlės“ teatro spektaklių.

Mokytojų ir mokymo tema ne tik siejasi su spektaklio autorės šeima, bet ir su spektakliu: scena įrengta kaip klasės fragmentas, o aktorė joje primena stipriai į pasakojimą įsijautusią mokytoją.

Prisiminkime 8-ojo dešimtmečio pradžios teatrą: teziškumas, simboliškumas, poetiškumas – tai kanoniniai ano laiko dramos ir sceninės raiškos bruožai. Šiandien jie sunkiai klausomi ir žiūrimi, tai natūralu.

„Biografija: vaidinimas“ – tvarkingas spektaklis, pakankamai geras psichologinio, literatūrinio teatro pavyzdys. Visiems, kaip ir Varnas, pavargusiems nuo socialinių temų, čia galima atsipalaiduoti.

Net keista, kad tiek daug galima padaryti su tokia maža komanda ir didele kiekvieno vaizduote. Juk scena atrodo visą laiką sklidina veiksmo ir vaizdo.

Italijoje operos teatrai buvo statomi, kad suteiktų miestams svarbą ir garbę. Teatras tapo pagrindiniu miesto kultūros, politikos ir socialinio gyvenimo tašku. Turtingiems tai buvo tarsi namai už namų ribų.

Opera visuomet gebėjo suvesti į vieną erdvę įvairių socialinių sluoksnių, įvairaus kultūrinio pagrindo, etninės kilmės ir tautinės tapatybės individus ir interesų grupes. Opera – tai vieta, kur individas įsilieja į bendruomenę.

Noras scenoje matyti tik reikšmingus dalykus, stovėti ant prasmingų koturnų ją paverčia apskritai nebepatrauklia. O tokie žodžiai, kaip postdrama ar pasąmonė sufleruoja, jog turime eiti į erdvę, esančią po respektabilia erdve.

Nuo 1946 metų, kai Menų taryba buvo įkurta, politinės partijos pamažu vis dėlto suprato, kad pagarbus atstumas yra geras principas, nes per kitą Parlamento kadenciją viskas gali apsiversti aukštyn kojomis.

Labai nustebau, kai sykį Juozas Statkevičius „Hedoj Gabler“ papurškė kvepalų ir taip visiems aktoriams atvėrė skirtingų, bet svarbių dalykų. Aš vos neuždusau, o moterims labai padėjo.

Neįsivaizduoju, ar galima prisiimti dar didesnę atsakomybę, nei stovėti apšviestoje scenoje ir kalbėtis su tamsoje paslėptais, tam tikra prasme net anoniminiais žiūrovais.

Užaugus teatre, neįmanoma jo išsižadėti. Kaskart, kai tik atvykstu į svečią šalį, perku bilietus ir einu į operą. Tad labai gerai jaučiuosi tiek Stokholmo, tiek Madrido, tiek Londono karališkosiose operose.

Dabar metaforų lyg ir nebereikia, viską galima sakyti tiesiai. Tas „tiesiai“ dažnai virsta šiurkščiai, primityviai, paviršutiniškai. Regis, tai savotiška kaukė. Iš baimės atsiverti. Juk svarbiausius dalykus suvoki, prisipažįsti tik tyloje.

„Ekspozicija B“ – ne apie kolonizacijos siaubus. Tai tik vienas iš aspektų. Tai apie Kito reprezentaciją, iškraipymą, kurį atliko kolonizatoriai… Ideologija buvo užfiksuota marmure ir begalinio grožio muziejuose.

„Jie sugeba nenutolti nuo publikos. Ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo Koršunovo spektakliuose yra nuolat gyvas. Ketvirtoji siena tarsi išnyksta“.

Anželika Cholina dėkojo savo artistams, taip pat sakė, kad „teatras yra vyrų erdvė ir moterims režisierėms, norint būti pastebėtomis, dažnai reikia padaryti du, penkis, dešimt, kartais net šimtą kartų daugiau nei vyrams“.

Lenkų spauda: „Įdomu, kad geriausi spektakliai buvo iš šalių, kurias galima įvardinti kaip naujas Europos šokio žemėlapyje. Geriausias iš jų atvyko iš Lietuvos. Tai „Contemporary?“ iš Menų spaustuvės.“