Nuo Lapkričio 13 d. „Arkos“ galerijoje – Lietuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose saugomi kūriniai, lėlių gamybos dirbtuvės vaikams ir keturi teminiai vakarai.
„Mano reikalas yra pasistengti įtikinti mūsų aristokratiją ir dvariškius tapti meno mylėtojais ir žinovais, ir aš tai darysiu, parodydamas šio mokslo kilnumą, malonumą ir privalumus“.
Festivalį programuojant turi sutapti daugybė dalykų. Juk gali norėti parodyti spektaklį, bet neturėti pinigų arba pats spektaklis nebūtinai galės atvažiuoti. Ši loterija - žiauri.
Spektaklio situacijos parodo, jog jose niekas negalėjo priimti teisingo sprendimo. Kitas dalykas - čia puikiai matosi, kad kiekvieno poelgiai gali būti svarbūs ir galingi.
Meno pažinimas yra kiekvieno mūsų teisė, o ne privilegija, tačiau šiandien vis mažiau ir mažiau vaikų, kuriems suteikiama galimybė mėgautis menu ir iš jo mokytis.
NO99 spektaklyje Prometėjo vaizdinys išnyra ne kaip revoliucionieriaus, kurio tikslas - baigtinė revoliucija, o kaip maištaujančio menininko paveikslas.
Tyla, kuri viešpatauja teatro NO99 koridoriuose, pati įprasčiausia kitiems tyla, neapsakomai mus skaudina. Bet tai garbinga tyla. Mes nebegalime daugiau eiti ankstesniu keliu, bet ir nauju keliu judėti nepajėgiame
Režisieriaus nuomone, autorystė visiškai priklauso tiems, kurie dalyvauja repeticijose ir pačiame pastatyme, nesvarbu, kokios jų pareigos - ir niekam kitam.
„Novosibirsko spektaklis labai vizualus, stilingas, modernus. Turbūt vizualiai pats įspūdingiausias kol kas iš visų trijų pastatymų“, - tai dramaturgo įspūdis.
Paskutinėje dalyje nebelieka nieko, kas kurtų už tave: tik nuo žiūrovo priklauso, kaip bus pasielgta su vėju, su medžiaga, su kalnais, su sūkuriais, su vienas kitu.
Grįžta šiaudai, šakės, suodžiai, nėriniai, berželis. Justi ir šioks toks šiandienos dvelksmas - šiukšlių maišai, betoninės armatūros, Jono tėvo treningas.
