Lietuvoje statomi spektakliai kartais primena tuos, kurie kitur buvo statomi prieš dešimt metų. Žiūrovams dar reikia to, ką šiandien matome scenoje, bet šokio profesionalams jau norėtųsi judėti į priekį.

Išskirčiau tris aspektus ar tendencijas, kurios kitaip nei Europos teatre Lietuvoje labai menkai atsispindi. Jokiu būdu nesakau, kad tai gerai arba blogai. Tačiau galėtume bandyti ieškoti atsakymų, kodėl taip yra?

Valentinas Novopolskis: „Netikiu mistika, bet tai nebe pirmas kartas, kai medžiaga į mano gyvenimą atkeliauja labai laiku. Onegino vaidmuo man buvo savotiška psichoterapija.“

Rilke´s tekstas į lietuvių skaitytojų akiratį pakliuvo vėluodamas kone šimtmečiu. O „Sakmės" patrauklumo mįslę puikiai įmena Henrikas Nagys, pavadindamas jį „vienu iš skaidriausių ir nuostabiausių tekstų Europos literatūroje".

„Skapeno klastose“ Jaunimo teatre Algirdui Grašiui buvo skirtas tarno Silvestro vaidmuo. Jo herojus kalbėjo aukštaitiškai, ir čia gimė aktoriaus naujas amplua.

Jei visapusiškai savo jausmus išgyveni, priimi, jie prateka tarsi kaip upė. Jei jausmus neigi, blokuoji, jie gali priminti apie save kūno skausmais arba išsiveržti su destrukcija.

Šįkart teatrai turėjo teisę pasiūlyti komisijai po tris spektaklius – du skirtus suaugusiai auditorijai ir vieną vaikams. Taip bandoma įvesti vidinę kontrolę, kad teatrai atsirinktų, kas vertingiausia, ir nesiūlytų be saiko.

Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijos, „Auksiniai scenos kryžiai“ ir Boriso Dauguviečio auskaras šiemet bus teikiami Juozo Miltinio dramos teatro scenoje Panevėžyje.

Jei patys teatrai siūlo apdovanojimams savo kūrinius, jei kolegos ir giminės rekomenduoja įvertinti savo artimųjų darbus – tai viskas teisinga, korupcijos nė šešėlio. O jei teatrologai savarankiškai pastebėtų, tai, anot STT, būtų „ydinga antikorupciniu požiūriu“.

Tokius vakarus dažniausiai baigia sugižusiai mandagios žiūrovų šypsenos. Veidmainystė iš bejėgiškumo ir bandymas save įtikinti, kad ne veltui iššvaistei laiką ir pinigus.

Menininko Beno Šarkos manymu, lietuviai nėra nykūs, ir mūsų tautai būdingos ryškios spalvos. O paukščiai lygiai tiek pat simbolizuoja laisvę, kiek ir nelaisvę.

Čia yra nelaimė, kad netgi po nevykusio koncerto arba spektaklio, kuris jau sugriuvęs iš esmės, kurio reikia neberodyti, visi stojasi plodami. Man tai paprasčiausiai nekultūringa. Kičas bando būti tuo, kuo nėra.

44 dienas visuomenę labiausiai kankino klausimas: ką iš tikrųjų rengiasi daryti teatras „NO99“? Artėjant suvažiavimui, klausimas, ar bus įkurta nauja politinė partija, labiausiai kaitino atmosferą.

Teatro vadovybė taip pat paragino Latvijos kultūros darbuotojus pareikšti savo požiūrį į įvykius Ukrainoje ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais.

Psichologų manymu, laimingi žmonės kur kas mažiau bijo mirti negu tie, kurie nesimėgauja gyvenimu.8 Mirties baimė galbūt yra viena iš povandeninių srovių, skatinančių siekti laimės.

Esmė – menininkai savo spektakliuose apie tai kalba. Tai analizuoja. Ieško ir siūlo alternatyvas. Pinigams. Kalboms apie pinigus. Ekonomikos sistemai. Ekologijos problemų sprendimams.

Tikėtis nepriekaištingo spektaklio iš tokios jaunos komandos būtų kiek per drąsu. KJT akivaizdžiai auga, aktoriai gauna vis įdomesnių iššūkių. Bent taip atrodė iki naujausio teatro darbo „Sudie, idiotai!“.

Aktoriams būdingas uždaras „bendraminčių“ būrelio fenomenas. Vadinasi, jie visuomenės nebeatspindi, jie parodo tik save. O jei teatre visuomenė neatsispindi, šakės teatrui kaip demokratiškam menui.

„Kornetas“ pastatytas kukliame Europos pakraščio teatre vien vietinių menininkų pajėgomis. Ir tai išties unikalu. Vertėtų padėti jam būti pastebėtam tarptautinėje meno rinkoje. Vilnius „Kornetui“ per ankštas

Epizodai iš AT kabinetų buvo be galo kuklus aidas to, ko „Barikadų“ kūrėjai nė matyti negalėjo – 1988-aisiais dar studento Gintaro Varno su bendrakursiais darytų „Šėpos“ teatro vaidinimų su tais pačiais personažais, bet lėlėmis.