Režisierius pirmiausia užsipuola vieningos Europos apologetus. Niūri spektaklio metafora - koncentracijos stovyklą primenanti lūšnynų konstrukcija su Aušvico vartais, virš kurių iškaltas užrašas „Laisvė. Lygybė. Brolybė".

Prieš spektaklį „Homburgo princas“ aktoriai ir scenos darbuotojai išsirikiavo scenoje ir išrėkė protestą prieš prezidento Francois Hollande´o administracijos politiką. Tačiau žiūrovai į jų protestą sureagavo gana abejingai.

Anksčiau valdžia teatrą laikė nesvarbiu ir įdomiu tik tam tikram žmonių būriui. Dabar taip nebėra. Tas valdžios susidomėjimas teatru veikia kaip didelis laisvės suvaržymas.

Tai studentams buvo iškart antras festivalis – jie atvyko tiesiai iš Venecijoje vykusio tarptautinio teatro mokyklų festivalio Venecija-Open stage, kurį organizuoja Venecijos teatro universitetas.

Daugiau kaip 50 metų buvo J. Miltinio dramos teatro aktorė. Čia sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų: Hedos Gabler, Irinos Arkadinos, Ledi Makbet ir kt.

„Menų spaustuvėje" vieši Berlyno menininkai - prancūzų choreografas Vincent\´as Bozekas ir suomių teoretikas Simo Vassinena

Profesionalių šokėjų trūkumas Kaune – ilgametė problema, mat Kaune nėra institucijos, rengiančios šiuolaikinio šokio profesionalus. Iki šiol šokėjai „Auros“ trupei buvo auginami pačiame teatre

Mozartui svarbiausia yra asmenybės problema. Jo Don Žuanas – tai beprotiškos narsos, kunkuliuojančios energijos, nenugalimo optimizmo ir meilės gyvenimui įsikūnijimas.

Pamatykime save festivalio klube po spektaklio. Atsiminimų ar kūrybos vakare. Akistatoje su menininku. Kas mus čia atvedė ir laiko?

Kyla klausimas, ar Naujasis Baltijos šokis privalo būti ta platforma, kurioje rodoma kone viskas be išimties, ką sukuria mūsų choreografai? Ar į kiekybę orientuota Lietuvos šokio vitrina nenusisuko nuo kokybės?

„Mūsų teatras yra labai tradiciškas ir iki šiol neatsirado tokių jaunų žmonių, kurie pasipriešintų jo inercijai", - teigia teatrologė Rasa Vasinauskaitė.

Gabrielis Tarde skirtumus tarp racionalių laikraščių skaitytojų ir emocionalių teatro žiūrovų elgsenos nusakė lakoniškai: skaitymas gali išprovokuoti intelektualinę diskusiją, o teatro spektaklis – riaušes.

Labai gaila, bet poezijos mūsų gyvenime likę per mažai. Regis, operos teatras yra viena tų retų vietų, kur dar kalbama apie meilę – juk visos geriausios operos pasakoja apie jausmus.

Aktorė nuo vai­kys­tės au­go dau­gia­tau­tė­je bend­ruo­me­nė­je. Kai­my­nai kal­bė­jo ir kal­bė­jo­si skir­tin­go­mis kal­bo­mis. To­dėl ir ji da­bar mo­ka gru­zi­niš­kai, ar­mė­niš­kai, šiek tiek kal­ba aze­rų kal­ba, tur­kiš­kai.

Nelengva ugdyti būsimų aktorių kūrybinę vaizduotę. Tai iš dalies nulemta mūsų itin skurdžių mokymosi sąlygų, ko nėra kitose šalyse, kur man teko dirbti. Kostiumai, grimas, rekvizitas, apšvietimas – visko trūksta.

Portugalų rašytojas Fernando Pessoa gyveno panašiu laiku kaip Čechovas. Jis rašė: „Gyvenu taip, kaip man pučia į nugarą vėjas, kur pučia vėjas – ten ir einu".

Erdvė čia ir estetiška, ir atgrasi, merginos, – gražios ir bjaurios, tekstai – paviršutiniškai juokingi, bet turintys dalelę rimtos tiesos. Visą šį katilą finale matome kaip šiandienos moteriškumo obsesijos atvaizdą.

Gaila, kad šie choreografinės minties proveržiai vėliau beveik nebeturi galimybės pasikartoti, o vienkartiniai parodymai iš anksto pasmerkiami vien skubotiems, paviršutiniškiems įspūdžiams.

Tai nėra tradicinis teatras: jame nevaidinama įprastoje teatro scenoje pagal įprastą dramaturgiją. Kūrinių temos pasirenkamos analizuojant mokslinius atradimus ar žinomas istorijas perteikiant visiškai kitaip.

Aktoriai, įpratę palaikyti tradicinį ryšį su žiūrovais, moksliniuose ir publicistiniuose tekstuose ieško linijiniam draminiam pasakojimui įprastos sceninės logikos ir aktyviai, deja, tuščiai siūlo publikai galimybę susitapatinti.