Tris dienas praleidau su Klaipėdos teatrais, Vakarų Lietuvos regiono kultūra, kuri pretenduoja aplenkti Kauną ir priartėti prie Vilniaus.

Rašyti ne tik įdomu, bet kartais tiesiog reikia – tam, kad kritikos reiškinys įsitvirtintų kaip profesija, be kurios scenos menų procesai būtų neįsivaizduojami.

Jaudinausi, kad visai ne dėl spektaklio šita salė prisipildė žiūrovų. Ir ne Tumino pavardė juos čia atviliojo, ir ne teatras. Nuojauta sakė, kad bilietus jie pirko „į Chazanovą“.

Nekrošiaus daiktai yra pati tikrovė, o ne jos dalis, kurią iš įpročio vadiname daiktais. Jie yra kūnai, kurie mokėjo kvėpuoti, nes Nekrošius to juos visą gyvenimą mokė.

Priešpremjerinis triukšmas negalėjo neveikti kūrimo proceso, ir tai dar vienas minusas teatro vadovams: visų pusių kelta krizė nebuvo tinkamai suvaldyta.

Kiekvienas tikras teatras turi, privalo turėti savo vietos genijų, tereikia jį suvokti, branginti, su juo draugauti, tikėti.

Gyvastį spinduliavo aktoriai, stengdamiesi kuo geriau vaidinti, spektaklį gaubte gaubė jų pagarbos ir padėkos režisieriui aura.

Anksčiau vieša biografija buvo tik iškiliausių, matomų, girdimų visuomenės aktyvų prerogatyva, o dabar į sceną žengia vadinamieji mažieji žmonės.

Kaskart pasikeitus J.Miltinio dramos teatro vadovui, miestas sulaiko kvapą: va va, pagaliau teatras atgims, vėl ims garsėti scenos meno pasiekimais.

A.Latėnas buvo sumanęs, jog kursas kurį laiką nedirbs pagal etatus, o pats save išlaikys – statys „žiūroviškus“ spektaklius.