Rugsėjo 22 dieną žiūrovai kviečiami apsilankyti trijuose spektakliuose, o vėliau jų lauks alternatyvi teatro platforma „Out of(f) Circle“ ir premjeros.

Forto aplinka leidžia - ar net priverčia - pamatyti dalykus, kurie studijoje neretai lieka nepastebėti. Šokėjo mintis forte dirba kitaip.

Žurnalas „Opernwelt“: „Metų dainininkė“ - lietuvių operos primadona A.Grigorian, o „Metų spektaklis“ - Zalcburgo festivalio „Salomėja“.

G. Verdi operos „Makbetas“ premjera bus itin sudėtingas ir meninio kolektyvo kūrybines galias išbandantis darbas.

Bus įteikti garbės ženklai „Nešk savo šviesą ir tikėk“ bei pirmąkart skiriamos premijos už gautus svarbiausius tarptautinius apdovanojimus.

Kodėl visada įvykio centre atsidūrus moteriai klausiama, kokius drabužius ji vilkėjo?

Naujais spektakliais suaugusiesiems ir jaunimui, miuziklu kūdikiams ir fotografijų paroda „Vilniaus veidai“ VMT bandys surasti raktą į žiūrovų širdis.

Pokalbis su jaunais teatro kūrėjais Greta Šepliakovaite ir Raimondu Kleziu apie spektaklius pagal jų sukurtas autobiografines pjeses.

Šį sezoną teatro repertuare sumanyta klasikos pastatymus supinti kartu su šiuolaikine drama.

Daugumai kritikų būdinga milžiniška atsakomybė už savo darbą ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl kritika užsiimama vis rečiau.

Vis dėlto norom nenorom skverbiasi mintis, kad lietuviškojo teatro dalis festivalyje atrodė turiningesnė nei užsienio programa.

Į teatrą Lietuvoje ir toliau žiūrima kaip į prabangią meno rūšį, kuriai privalomos valstybės subsidijos.

Alvis Hermanis sakė, kad teatras (apskritai menas) panašus į mėsos fabriką - žinotum, iš ko ir kaip padaryta, nevalgytum.

Kartais teatras tiesiogiai susiduria su gyvenimu. Rečiau spektakliai, dažniau - kūrėjai, poelgiai, idėjos.

Mąstant vien sveikatingumo kategorijomis, teatrą apskritai reikėtų uždaryti, nes pavojingiausios čia - teatro dulkės.

Šiemet pirmą kartą Lietuvos kūrėjų darbuose išvydau temą, kurios anksčiau Lietuvos šokyje nesu pastebėjusi, – tapatybės klausimas.

Pasakiau apsikabinusi „Mano mylimiausias aktorius“ ir sprukau. Bet pasakiau – dabar, ne po dvidešimties metų.

Našlaitystės spalvos po truputį dengia ir Mažojo veidą. Buvusį įkvėptą veidą. Režisieriai keičiasi, repertuaras įvairuoja, bet neaišku, ar kas vairuoja šitą laivą, ar numato jo kryptį - farvaterį?