Pagrindinį vaidmenį kuria ukrainiečių kilmės aktorius Grigorijus Gladijus. 20 metų Kanadoje gyvenantis menininkas Lietuvos žiūrovams pažįstamas iš vaidmenų Kauno dramos teatre ir Jono Vaitkaus filmuose.

Broliai dvyniai iš Brazilijos „Os Gemeos“ sukūrė instaliaciją - jaukiai įrengtą kambarėlį, kurio interjere susipynė itališki nėriniai, rankdarbiai ir „vintažinis“ lietuviško interjero palikimas. Jame ir apsigyveno „Auros“ šokėjai.

Ar gali gyvenime padaryti pertrauką? Esmė - ne šokis, ne jis čia svarbiausias. Kartais pajunti, kad pradedi meną daryti tikslu. O vis dėlto jis yra pasekmė. Juk negali pasakyti, ką kursi ateityje.

Rytis Gustaitis mokėsi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje. Savo gyvenimą susiejo su teatru dar būdamas keturiolikmečiu. Vaidino Povilo Gaidžio, Raimundo Banionio, Justo Lingio, Kęstučio Macijausko, Oskaro Koršunovo spektakliuose.

Šįkar teatras pakoregavo savo tradicinę „Versmę“: nebeskelbė konkurso, bet užsakė pjeses jauniems dramaturgams, kuriais pasitiki – Teklei Kavtaradzei, Gabrielei Labanauskaitei ir Mindaugui Nastaravičiui.

Nuo pat nepriklausomybės pradžios Lietuvai buvo siūlomas, o savų palaikomas ne kultūros, o aiškiausios geopolitikos modelis: Vakarai yra tai, iš kur ateina visos blogybės. Iš Rytų pateka dvasinė saulė.

Žiūrovai, nors nusiperka gana brangius bilietus, apsimeta gavę dovanų. Pasak Nicholas Ridout, aplodismentus reikėtų vertinti kaip dėkingumo išraišką: „Publika stengiasi įsivaizduoti esanti apdovanota.“

Abu aktoriai ir jų režisuotojas turbūt svajojo apie kilnesnius dalykus, kai teatrą rinkosi kaip profesiją. Tikriausiai nemanė, kad vaidins, apsirengę buitiniais apatiniais, linksmindami užkandžiaujančią publiką.

Nekrošius atsako į klausimą, kodėl jis kuria teatrą. Teatras jam yra priemonė „priimti savo paties buvimą, jo atžvilgiu nusistatyti ir tam tikru būdu elgtis“. Tokia nuostata lemia monologinę spektaklių struktūrą.

Visi trys šokėjai, sąžiningai išbandę žiūrovų kantrybę, garsiai pasakė: „nusibodo! Kiek galima?!”. Ačiū jiems už tai, nes ir aš, kaip šokio kritikė, jau neberandu žodžių „judesio auginimo“ fenomenui pagirti.

Kaipgi žiūrovams įsiklausyti į tas, pasak režisierės, neišsikalbėjusias sielas? Gaudžiantis triukšmas neleidžia jų išgirsti, nors tu ką, neatsiranda ir žadėtasis kontaktas.

Gimnazisto Petro donkichotiškas poelgis – kilnus kaltės prisiėmimas – spektaklyje netampa donkichotišku ar, kaip užsimenama pjesėje, dostojevskišku, nes jis aprašytas Binkio būtent sms'iškai.

Knyga „Kultūros infarktas“ 2012 m. užsipuolė Vokietijos kultūros subsidijavimo sistemą: siūloma pusę visų muziejų ir teatrų uždaryti, kad likusieji išgyventų. Kuo tai pagrįsta?

„Tai jau trečias kartas, kuomet festivalio programoje turime Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį. Būtų malonu, jog tai taptų tradicija“, - sakė vienas festivalio organizatorių.

Režisierius pasirenka labai stiprią, galingą aktorę Vasos vaidmeniui, Eglę Gabrėnaitę, galinčią suvaidinti tą gamtišką motinišką moters pradą, tą nesutriuškinamą stulpą, prie kurio trauks visus namo gyventojus.

Nekrošius, kuriam visiems laikams „prilipo“ rūstaus lietuvio pravardė, iš tikrųjų pasirodė kur kas optimistiškesnis už patį Puškiną, kuris tikėjo ramybe ir valia, bet niekada – laime.

„Mano kelyje pasitaikė vos vienas kitas šiknius, bet ir tie daug blogo nepadarė, su kitais kažkaip pavyko prasilenkti. Todėl dabar galiu pasakyti, kad mano gyvenimo žmonės buvo puikūs, geri, ypatingi".

Festivaliai jau tapo mada, tačiau jie vis dažniau kelia klausimų dėl paties festivalio žanro, kas į jį sudedama, ir dėl kokybės – kada jau tai tampa inertiška.

Nė vienas didesnis vaidmuo nebuvo atneštas „ant lėkštutės“. Bet mums nebuvo uždrausta norėti ir svajoti, siekti vaidinti, ko trokšti. Taip buvo su visais didesniais vaidmenimis.

Mano kūryba banguoja: kartais pabosta lindėti iliuziniame pasaulyje, norisi realybės skonio, kai atsibosta realybė – neriu į „meną menui“, paskui vėl grįžtu prie „meno liaudžiai“.