Visai nenuostabu, jog kai kurie menininkai, išskirtiniai Vergilijai paprastuose mūsų gyvenimuose, gauna ne tik genijaus vardą, bet ir išskirtinį statusą visuomenėje.
Ar savo kokybe ir šiuolaikiškumu, kaip minėta pranešime spaudai, spektaklis atitinka Lietuvos ir Europos standartus? Be abejonių. Dar mažiau jų kiltų, jei „Aklieji“ būtų pasirodę pernai rugsėjį.
Ryškus apšvietimas, milžiniškas ekranas, vaizdo projekcijos, muzika ir aktorių judesiai tarsi sukuria euforijos burbulą, simbolizuojantį pinigų ir šlovės iliuziją.
Režisierius Oskaras Koršunovas ir jo teatro aktorių maršrutai šį rudenį laviruos tarp Seulo scenos menų festivalio Pietų Korėjoje, teatrinės fiestos Žironoje ir Londono.
Ši premija - už reikšmingiausius kūrinius sukurtus per pastaruosius septynerius metus, ir ne daugiau kaip dvi premijos - už ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.
Režisieriaus nuomone, autorystė visiškai priklauso tiems, kurie dalyvauja repeticijose ir pačiame pastatyme, nesvarbu, kokios jų pareigos - ir niekam kitam.
„Novosibirsko spektaklis labai vizualus, stilingas, modernus. Turbūt vizualiai pats įspūdingiausias kol kas iš visų trijų pastatymų“, - tai dramaturgo įspūdis.
Taip jie ir atrodo - lyg išėję į pasaulį ir niekada nesugrižę namo, lyg išdavę saugumą, racionalumą ir iškeitę gyvenimą į cirką - tarytum obuolį į stiklo šukę.
Mūsų, menininkų, pareiga yra nemiegoti ir neparsiduoti blogiui, nes tuo atveju tampame nereikalingi, ir tada mus reikėtų užmušti, o mūsų širdį suvalgyti.
Kalbant apie pasaulinį pripažinimą, superžvaigžde per vieną vakarą gal ir negali tapti, bet, atsidūręs „tinkamoje vietoje, tinkamu laiku“, gali gerai suspindėti.
