Galiausiai finale pamatome, kad šioje operoje laikas – ne vien sentimentalus sniegutis, o visai kas kita: tai snieguotos kalnų viršukalnės – gilios, rizikingos, paslaptingos.
Nestebina, kad noras prabilti savo balsu, savo amžiaus grupei yra tikslingas, tačiau nuostabą sukelia gebėjimas paversti šį dialogą profesionaliu scenos meno kūriniu.
Varno puikaus naujo pasaulio vizualizacijos, įskaitant Statkevičiaus kostiumus, puikiai paaiškina, kodėl žmonės noriai renkasi jam priklausyti - tai nepaprastai patrauklus pasaulis.
„Savoj krūvoj“ kalba apie tapatybę, savęs patyrimą pasaulyje ir priėmimą – pačiam savęs ir vieniems kitų. Ir šokis, ne tik kaip meninė, bet ir kaip egzistencinė išraiška, čia labai tinka.
Čia labai norisi išlaisvinti garsą ir leisti jam tiesiog būti garsu, kuris pats savaime, be jokių papuošimų, augalų, lempučių, kažką neva reiškiančių akių raiščių, yra vertas mūsų dėmesio.
„Navigacijos II“ kartu su jas stebinčiais žiūrovais bus išdėstytos dviejose didesnėse muziejaus salėse, kuriose triukšmo mašinos judės kartu su atlikėjais.
Naujasis sezonas sutiktas be pompastikos, susitelkiant į svarbiausius dalykus - bendrystę su puikia, išsiilgta publika ir siekį kurti aukščiausios meninės vertės spektaklius.
AAT artėjantį sezoną pradeda atviru pasvarstymu: kokia teatro ir meno prasmė, jei jis neturi galios gydyti, jei negali iš tiesų padėti susitikti su savimi, nes pats į save dar negali žvelgti adekvačiai?
„Visas performansas yra ne apie mane, o būtent apie tą praeivį, kuris praeina, apie žmones, kurie pravažiuoja. Žmonių reakcijos, emocijos maitina visą „Theo“ personažą.“
Pokalbis apie menininko ir mentoriaus ryšį bei mentorystės klaidas, apie poreikį suvokti savo funkciją ir būtinybę ne daryti už kitą, o leisti jam nueiti savo kelią.
Pokalbis su Auksinio scenos kryžiaus laimėtoja Airida Gintautaite apie aktorystę, studijas, darbą su studentais ir teatro meno pritaikymą kitose profesijose.
„Rašymas visada praplečia matymo ir mąstymo ribas, atveria vaizduotės horizontus. Man be galo patinka nustebti, o kūryba visada pilna nuostabos“, - teigia dramaturgė Daiva Čepauskaitė.
Pokalbis su mūsų amžiaus operos meno legenda, kurios įkūnyti vaidmenys įrašyti briliantinio skambesio natomis Lietuvos ir viso pasaulio operos metraštyje.
Apie Lietuvos ir kartu pasaulio operos - klasikinės ir šiuolaikinės - kūrėjas: operos solistes ir operų autores. Kodėl jas vertėtų įvardyti prima, o ne primadonomis?
Vis daugiau šokėjų ieško savo pačių santykio su atliekamu menu bei jo prasme - tai liudija rimtą žingsnį į gilesnį, išraiškingesnį, įvairesnį ir todėl paveikesnį šokį.
„Grožio“ mėgėjams toks Čechovas tikriausiai nepatiks. Per peržiūrą, kurią ir stebėjau, nemažai žmonių išėjo, bet taip ir turi būti. Natūralioji atranka.
Teatro premjeros per ekraną realiu laiku – kitas reikalas. Ruošdavausi kaip tikram ėjimui į teatrą. Visi užsiėmimai šalin, prieš spektaklį pavakarieniauta, net persirengta. Tyla namuose, aš žiūriu spektaklį!
Kad kūnas mena viską, dabar kartoja kas antras, tačiau kaip elgtis su ta jo atmintimi, žinome nedaug. Pokalbis apie tai su šokio-judesio ir kūno terapeute, lektore Rasa Biriete.
Net rajonuose su pilkais daugiabučiais, toli gražu neprilygstančiais Vilniaus senamiesčio raudonstogiams namams, verda gyvenimas, gyvas, autentiškas ir meniškas.
Antrus metus iš eilės stebime kitą kryptį. Ją apibrėžia gana paprastu scenos montažu pasižymintys solo darbai ar duetai bei programos perkėlimas iš teatro erdvių į kiemus ir galerijas.
Šokio kritikė, dramaturgė bei Lietuvos ir tarptautinių projektų prodiuserė I. Gerbutavičiūtė išrinkta 2022-2025 m. vadovauti šokio centrui „tanzhaus nrw“ Diuseldorfe.
P. Mamonovas buvo vienas žinomiausių vėlyvojo sovietmečio ir posovietinio laikotarpio populiariosios kultūros veikėjų. Su grupe „Zvuki Mu“ lankėsi ir Lietuvoje.
Įspūdžiai iš kelionių į Latviją, į Naujojo Rygos teatro spektaklius, leidžia autoriui daryti prielaidą: latviškoji kasdienybė paliudija į scenos kūrinius suaustų latviškumo kodų gyvybingumą ir žavesį.
Iš praeities yra ko pasimokyti ir galbūt perimti – pavyzdžiui, teatro po atviru dangumi idėja reikštų ne tik saugesnę erdvę mėgautis teatru, bet kartu verstų permąstyti teatro kaip pastato sampratą.
Kultūrinės veiklos, jų originalumas, profesionalumas dažnai priklauso nuo asmenybių bei vietinės kultūros strategijos. Investicija į darbuotojų kompetencijas ypač svarbi kultūriniu ir ekonominiu aspektais.
