Spektaklis negalėjo palikti abejingos publikos, išsiilgusios žmogaus blaškymosi tarp pareigos, meilės ir kūrybos. Tiktai šokis galėjo taip atspindėti kovą tarp ištikimybės kunigystei ir meilės kūrybai.

„Barikadininkai“ mėgaujasi tuo, kad gali karikatūromis paversti pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos politikus, ilgiau negu pusvalandį parodijuoti mįslingą Šimėno dingimą... Jie tikrai gali! Ir gali gerai. Tačiau kas iš to?

Mandagus vaikas, lydintis žiūrovus šitoje kosminėje kelionėje, priminė užmirštą kinematografinį princą iš Žebriūno filmo „Mažasis princas". Nes ir ten, ir čia nepasitikėjimą kėlė paviljonai ir butaforija.

Žvelgiant į iškiliausius lietuviškus „Vyšnių sodus“ akivaizdu, kad tik ką gimęs Jaunimo teatro spektaklis turėjo būti pirmasis pagal eilę, ir tik vėliau – Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus ir Kristiano Smedso

Tai pirmas Bienalės apdovanojimas belgų menininkui teatro srityje, kurį sustiprino „Sidabro liūtas" taip pat belgui teatro režisieriui Fabrice´ui Murgiai.

Neigimo tendencijos atsiranda tuomet, kai prieš tai populiarumo viršūnėje buvęs meno žanras ar stilius tampa visuotinai suprantamas, plačiai diskutuojamas ir aptariamas meno teorijų baruose.

Prieš 10 metų buvome atvežę kitą Lauwerso spektaklį. Tąkart dauguma žiūrovų nesusigaudė, ką jie žiūri. O dabar per „Izabelės kambarį“ kontaktas tarp spektaklio ir auditorijos užsimezgė iš karto. O juk Lauwersas per tą dešimtį metų nepasidarė stipriai kitoks.

Lukos miesto merija buvo labai dosni ir atvėrė visus miesto sandėlius, kuriuose ieškojome parko suoliukų spektaklio scenografijai. Panaudojome tikrus pokario Lukos parkų suoliukus, stulpus ir žibintus.

Šuo­li­nin­ko į aukš­tį at­ve­jis. Tas pa­ke­lia kar­te­lę ir įsi­bė­gė­da­mas min­ty­se ją įvei­kia. Sa­ko­ma: „Pir­miau įveik prieš­inin­ką, pa­skui ko­vok.“ Da­bar jau ko­vo­ja­me.

„Tai vienas didžiųjų šių laikų ir pastarųjų poros dešimtmečių choreografijos vardų, kuriuos pristatyti Lietuvoje nuo pat pradžių buvo užsibrėžęs festivalis. To laukėme keliolika metų“.

Manoma, kad daugelis „Dekamerono“ novelių buvo pagrįstos tikrais įvykiais, nutikusiais Florencijoje. Jei tai tiesa, tuomet gyvenimas Viduramžiais tikrai nebuvo nuobodus.

„Man įdomu, ar tokio pobūdžio senoviška medžiaga ir leksika gali reflektuoti dabar, nedarant didelių postmodernistinių intervencijų į patį Simonaitytės tekstą ir galbūt į pačią fabulą,“- klausia Agnius Jankevičius.

Kas rašo šitas verandos eilutes? Įtampa, labai gerai pažįstama įtampa, kai visą gyvenimą greta stovi ir šviečia tavo tėvas menininkas.

Vienas greta kito yra Kauno muzikinis ir lėlių teatrai bei Kauno kamerinis teatras. Netoliese – ir Nacionalinis. Net klasikinės ekonomikos dėsniai teigia, kad kai kartu dirba kelios panašios įmonės, jos stimuliuoja viena kitą.

Ar mūsų menininkai apskritai yra pajėgūs kalbėti apie politiką? Ezopinis kalbėjimas šiandien nebeveikia: kapitalistai nebėra „visi tokie patys“, partijos taip pat nėra vien tik „verslo partijos“, ir ne vien abstrakčioji ES sprendžia mūsų naminius reikalus.

Kaune pakeista „Fortūnų“ komisija. „Mūsų darbas galėjo ir turėjo nepatikti tiems, kurie pasąmonėje jaučiasi nepajėgūs pasiekti įtaigių meninių rezultatų. Paprastai tikrai talentingi žmonės įtikinėja savo kūrybiniais darbais“.

Visą laiką aktualus klausimas, ar tu kaip kūrėjas esi reikalingas. O Lietuvoje to niekada nežinai. Užtat nuolat žinau, kad esu šimtu procentų reikalinga svetur. Mano darbo grafikas sudarytas iki 2017 metų.

Negi normalu, kad pagalbinis statybų darbininkas per dieną uždirba 100 litų, o aukštąjį mokslą baigęs, keliasdešimties metų stažą turintis aktorius turi pasitenkinti perpus mažesne alga?

Tad kas, Koršunovo supratimu, galėtų būti kūryba? Kančia, beprotystė, būtinybė ir manija, sutartis su velniu. Kažkas tokio absoliutaus, kad atmetama galimybė su bet kuo dalytis emocijomis.

- „Hotel Pro Forma“ – institucija ar teatras? - Institucija. Labai sunku apibūdinti. Tai yra kompanija, laboratorija, kurioje mes ieškome, tiriame. Tai – žvaigždynas.