„Šis spektaklis nepaprastai muzikalus – tiesiog ne kaip dramos, o kaip muzikos kūrinys“, - taip „Austerlicą“ apibūdino Mari Vernėj vaidmens kūrėja V. Kuodytė.
Pokalbis su režisieriumi Mantu Jančiausku ir dramaturgu Rimantu Ribačiausku apie tai, kur prasideda, susiduria ir... nesibaigia režisieriaus ir dramaturgo kūrybinės erdvės.
Šiuolaikinis šokis ieško ne naujų judėjimo formų, bet patiems kūrėjams netikėtų aplinkybių, kuriose tenka pritaikyti viską, ką iki esamojo laiko sukaupia kūnai.
Šią vasarą iš teatro išskrido Balandytė. Dabar tokio tipo aktorių kažin ar galėtų būti – kad iš tolo šviestų: artistė, kažkas ypatingo, ne šio pasaulio būtybė.
Dainuoja, kad miršta, dainuoja, kad geria taurę vyno (dažniausiai apnuodyto), ir nesugeba nei normaliai tos taurės išgerti, nei realistiškai numirti...
Renginių ciklą „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ apžvelgia visą renginių programą matę lenkų teatro kritikas Łukaszas Drewniakas ir teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Autobiografiškumas mene kaip savęs konstravimas. Tekste analizuojama, kaip mes pasakojame savo istorijas, ir ką iš tiesų mes ten pasakojame: ar tai, kas buvo, ar tai, ką galvojome.
Šiuolaikinio režisieriaus veikla yra sutelkti talentingus žmones, kurie drauge padaro gerus dalykus. Įdomu, kad būdami atskirai, po vieną, jie tų gerų dalykų nepadaro.
„Tenisonas buvo tikras avangardistas, niekada nesikartojo ir nekartojo – jo teatras buvo vienintelis avangardinis projektas sovietiniame teatre Lietuvoje“, - teigia NKDT Meno vadovas Edgaras Klivis.
„Didžiuosiuose užsienio operos teatruose ne visada tenka sėdėti geriausiose vietose. <...> O tai dar viena prielaida formuotis „sofutės operos“ kultūrai...“, - pastebi „LRT klasika“ vadovas Julijus Grickevičius
Atskirai priimti sprendimai, lipimas kita kopėčių puse išbalansuodavo partnerių judesius, sukurdavo pavojingas situacijas, kurios mokė veikti drauge, padėti vienas kitam.
„Visi bent kartą patyrėme jausmą, kai mylime kitą žmogų taip stipriai, jog norime numirti – ir jei nemirštame, toliau gyvename sudaužyta širdimi“, - M. Abramovič.
Panašios formos spektaklių Lietuvoje beveik nėra, tad ką besakytų užsieniuose menų prisižiūrėję profesionalai, lietuviams dauguma „Respublikos“ patirčių tikrai bus naujos.
„Alfa“ aiškiai deklaruoja, kad opera nebėra sofistikuotas prabangus žanras – jis gali atspindėti ne tik šiandieninio socialinio, bet ir muzikinio gyvenimo aktualijas.
Tik dabar pradedame suprasti tinklo taisykles: tai nėra pabėgimas nuo tikrovės, tai – prisijungimas prie hipertikrovės, kurioje viskas, ką darai, anksčiau ar vėliau tampa vieša.
Lietuvoje šimtmečio vertas operinis įvykis: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras uosto elinge pristatė Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“.
Kūnas čia tampa ir erdvės matavimo vienetu, ir kliūtimi, ir iššūkiu. Nors atlikėjai nemėgina išsilaisvinti iš savo kūnų, spektaklyje svarbiu dėmeniu tampa kūno psichologija.
Kai visi daiktai vienodi, paprasta stebėti jų gausoje gimstančią choreografiją, t. y. nereikia užsiimti daiktų formų ir reikšmių tyrinėjimu, galima atsiduoti jų tankio šokiui.
Iš visų jėgų bandytas paversti vizionierišku ir aktualiu darbu, „Tinklas“ pristatė eilę klišių ir viešumoje daugybę kartų aptartų, todėl senstelėjusių reiškinių.
