Susiduriame su specifine visuomeninio subsidijavimo situacija: operą remia ne tik tie, kurie ja mėgaujasi (jei mėgstu operą, labai džiaugiuosi, kad valstybė ją remia, nes tada moku mažiau už bilietą), bet ir tie, kurie nėra operos gerbėjai.

Jei režisierius savo interpretacija išsakė savo nuomonę apie dramaturgiją, šiandieną ir jį supantį pasaulį, tai kodėl kritikas, kurio priedermė yra vertinti, negali būti laisvas ir pariteto principu išsakyti savos nuomonės?

Kodėl blogiausiai jautiesi, kai tavo vardą taria žmonės, esantys visada šalia, tie, kurie ir pavadino tave tuo vardu? Kas tave sukūrė tokį? Kas buvo tas Jis ir Ji, nuo kurių viskas prasidėjo?

2009 metais pjesė pasiekė ir Amerikos Brodvėjų, kur vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė Jamesas Gandolfinis. Londone vaidino Ralphas Fiennesas. Spektakliai pelnė daugybę apdovanojimų už režisūrą ir meistrišką vaidybą.

Paprastai Gogolio „Vedybų“ pastatymuose mėgstama labai sureikšminti nuotakos paveikslą, jį utriruoti. Panevėžiečių spektaklyje Agafiją vaidinanti kviestinė aktorė Inesa Paliulytė – tyli ir užguita.

Tas kalėdinis „kaukių balius“ yra raiški ir taikli kažkokio visuotinio debilizmo, abejingumo, begėdystės metafora, pasaulis, kuriame, auklės kapoja vaikams galvas, o prie vaikų lavonų sustoję tėvai žiovauja.

Kartais netgi atrodo, kad šio artisto arsenale trūksta tokio privalomo komponento kaip kūrybinis įkvėpimas, nors tai, aišku, netiesa.

Iš tikrųjų aš to teatro ir nekenčiu, ir myliu. Aš jį pažįstu, jaučiu. Jeigu tik įjungčiau žinojimą, kad „čia netiesa“, negalėčiau dirbti. Ir tikrai ne pinigai svarbiausia.

Kokios penkios dešimtys žiūrovų plojo įnirtingai, vieningai ir, be abejonių, tam kažkam, kas buvo jau ne vien spektaklis, ne vien teatras ir ne vien puiki aktorių vaidyba.

Festivalio „Baltoscandal“ meno vadovas Priitas Raudas pareiškė, kad literatūrinis teatras jam iš principo nesąs įdomus, bet spektakliuose jį žavi atpažįstamas ir drąsus kūrėjų braižas bei sceninės bendrystės idėja.