Aktorė Mia Farrow: „Edwardas Albee buvo vienas iškiliausių mūsų laikų dramaturgų. Ilsėkis ramybėje, pone Albee“. „The New York Time"s paskelbė paskutinį filmuotą pokalbį su dramaturgu.

Merijos planus baleto šokėjai sulygino su absurdiškais įsakymais „kad teniso treneris vadovautų futbolo komandai arba muziejaus direktorius diriguotų orkestrui”

Studija įsikūrusi tarnybinėse patalpose, jos repertuare šiuo metu - keturi labai skirtingi kūriniai, sukurti naudojant virtualiąją realybę ir 360 laipsnių vaizdo technologijas.

Kol aktoriai dar nesijautė tvirtai, sulaukdavo pasipiktinimo iš žmonių, nelauktai tapdavusių žiūrovais. Bet kai susitvarkė ir su tekstu, ir su jausmais, ir su aplinkybėmis, jų nevaikė net policininkai, stebėję repeticijas metro stotyse.

Dar aną rudenį Lietuvos rusų dramos teatro vadovybė rimtai svarstė, ar verta iškilmingai minėti 70-ojo sezono pradžią. Teatro darbuotojai tyrinėjo ir archyvus, ir istorinę literatūrą, bet nerado jokio fakto, kuris suteiktų pretekstą tokiam jubiliejui ir tokiai šventei.

Minint šokėjos, choreografės ir šokio pedagogės Danutės Nasvytytės 100 metų sukaktį, festivalis dedikuojamas šiai nedaug kam žinomai, tačiau labai įtakingai šokio istorijoje kūrėjai.

Meninėje tarptautinės šokio mugės programoje parodyta klaipėdiečių teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklio „Dior in Moscow“ ištrauka sužavėjo vakariečius.

„Lietuviškas fokusas“ Ukrainoje: nė vienas iš šį projektą sudarančių renginių nėra formalus, nuleistas „iš viršaus“.

Taip, Mara Kimelė šiame pastatyme negailestingiausia yra moterims. Spektaklyje jos atgrasesnės savo biologiniu teisumu

Nors Giedrės Kriaučionytės spektaklyje visos detalės yra reikšmingos ir vizualumo, ir turinio atžvilgiu, sumanūs režisierės „triukai“ kartais praslysta pro akis dėl įtempto siužeto, karikatūriškų personažų arba premjerinio jaudulio.

Nors šių metų festivalis ir kupinas atradimų, naujų sužibėjimų bei staigmenų, tačiau lenkų režisieriaus spektaklis „Didvyrių aikštė“ - Avinjoną sukrėtęs neeilinis teatro įvykis.

Personažai, laukdami apsilankymo už ŠEFODURŲ, nepaliaujamai varžosi ne tik dėl jo dėmesio. Efektinga ir intensyvia vaidyba, intonacijomis aktoriai bei režisierė nori pavergti ir žiūrovą.

Žydų teatrą reikia matyti pasauliniame kontekste, nes tai yra diasporos, tinklaveikos teatras, lyg koks šiuolaikinis feisbukas. Jam daug dėmesio skyrė Borisas Dauguvietis, rašydamas straipsnius arba kviesdamas apie jį rašyti kitus žurnalistus. Tarp tų žurnalistų buvo ir Vytautas Bičiūnas, apie šį teatrą rašė Balys Sruoga.

Šokdami mes galime susigrąžinti užmirštus ar prarastus jausmus, užmirštas galimybes, galime išmokti matyti, jausti, kitaip bendrauti su žmonėmis.

Vienam spektakliui sukurti mes turime vidutiniškai 4000 eurų, o į šią sumą turi tilpti: atlyginimai aktoriams, scenografijos meistrams, kostiumų dailininkėms, režisieriams, kompozitoriams, dramaturgams, vadybininkams, rekvizitams, medžiagoms kostiumams ir scenografijai.

Jau rengdami pirmą festivalį norėjome parodyti tik šiuolaikišką teatrą, todėl sąmoningai atsisakėme kad ir labai garsių, bet tradicinį, konvencionalesnį teatrą reprezentuojančių vardų.

Ribos peržengimas kuria emocinį atsaką, jis mums labai svarbus. Kartu mes peržengiame ir žanro ribas, cirke naudodami šokį, o šokyje naudodami cirką.

Pats žinau, kad žiūrėti spektaklį antikiniame teatre dažnai nuobodu. Todėl iš paskutiniųjų stengiuosi nepriversti žiūrovo jaustis taip, kaip kartais pats jaučiuosi teatre.

Vienoje televizijos laidoje Vaclovas Blėdis paklaustas, kodėl jis tiek daug visur dirba - ir vaidina, ir režisuoja, ir filmuojasi kine, atsakė: „Dieve mano, gi pasirodyti noriu“. Nors ir juokaujant, tame yra tiesos.

Juk žinau, kas yra aktorius. Esi medžiaga. Savo visus titulus turi nusiimti. Nesvarbu diplomai ar nemenka gyvenimo patirtis.