Išvydęs scenoje seniai matytus aktorius supranti, kad viena iš vaidybos disciplinų, kurių nemoko teatro akademijose – laukti. Pjesės, vaidmens, režisieriaus, idėjos.
Teatras turi kilnų vaidmenį energizuoti ir mobilizuoti žmoniją, kad ji pakiltų iš savo garmėjimo bedugnės link. Tai gali pakylėti sceną, spektaklių erdvę į šį tą švento.
Matyti, kad kiekviena valstybė pandemijos akivaizdoje šalies kultūros globą laiko garbės ir orumo reikalu bei vienu iš svarbiausių valstybės prioritetų.
Šiandien Oskaro Koršunovo spektakliui „Ten būti čia“ sukanka 30 metų. Teatrologė Daiva Šabasevičienė kviečia prisiminti šio spektaklio kūrimo aplinkybes ir aktualumą.
„Kai lietuvių kultūra buvo įsitraukusi į dainuojančią revoliuciją, mes ištraukėme visiškai anarchistišką Daniilą Charmsą, absurdišką, siurrealistinį dalyką“, - pasakoja O.Koršunovas.
Vis daugiau šalių pradeda gyventi karantine, tad teatrai ir kultūros platformos bei archyvai atveria galimybę pasižiūrėti žymiausių spektaklių vaizdo įrašus interneto svetainėse.
Numatyta išplėsti Meno kūrėjų socialinės apsaugos programą – skirti ir apmokėti kūrybines prastovas meno kūrėjams, dėl ekstremalios situacijos negalintiems iš savo veiklos gauti pajamų.
Reaguodami į LR Vyriausybės sprendimus dėl koronaviruso pandemijos pasaulyje, teatrai atšaukia kovo 13-27 d. numatytas premjeras ir repertuarinius spektaklius.
Rolandas Kazlas skaldo įtampą ir polemizuoja su autoriaus [E.Ionesco „Pamoka“] tekstu, perkeldamas jo absurdą iš pasąmoningai nujaučiamo į sąmoningai suprantamą.
Spektaklyje kalbama Lietuvos teatre reta feministine tema, o režisierius parodo, ką reiškia suprasti, kad tai, kas atrodė kaip laisvė, buvo tik dar vienas iš išorės primestas vaidmuo.
Futuristinėje „Memofuturoje“ ilgimasi mūsų dabarties pasaulio, kuriame vis dar egzistuoja mokykla, egzaminai, šokoladas, socialiniai tinklai ir net virtuali tikrovė, bet svarbiausia – žalia gamta.
Tik kai visi patenkinti priimtais sprendimais, dažnai nebelieka rizikos bei įkvėpimo – to, kas paprastai ir sukuria paveikų, koncentruotą, įtraukiantį darbą.
Teatras suteikia galimybę pasaulį pamatyti iš iliuzinės pusės, suabejoti tuo, ką matai, ir savais įsitikinimais. Jis gali suteikti fiktyvių, vietomis paranojiškų nuojautų.
Radijo teatru susidomėjau Akademijoje – būdavo keista girdėti dialogą visiškoje tyloje, juk realybėje taip nebūna, mus nuolat supa daugybė pašalinių garsų.
Pokalbis su dramos terapeute, aktore iš Libano Nazha Harb, kuri Baltijos šalyse vedė mokymus scenos menų profesionalų ir edukatorių grupėms, dalijosi savo darbo kalėjimuose patirtimi.
Darbas su Pina buvo labai sunkus. Mūsų kūnai kartais nebepakeldavo, raumenys atsisakydavo. Kartais būdavo taip sunku fiziškai ir emociškai, kad scenoje verkdavome.
„Mane visada truputį erzindavo tas pakylėtas teatrinis tonas. Šokiruodavo. Siekiau gyvenimiško tikrumo“, - sako šiandien 83-ąjį gimtadienį sutinkantis R.Adomaitis
Dramatiškiausios spektaklio minutės įvyks būtent tada, kai stos ilgos pauzės ir žiūrovas taps tolygiu partneriu aktoriams, kurie persmelkiančioje tyloje stebės mus, sėdinčius salėje.
