Dar repetuodamas supratau, kad teatre negalima nevaidinti. Geriau vaidinti. Kiek bebūtų artima tai, ką vaidini, vis tiek turi surasti ir atstumą, ir požiūrio kampą.

Mūsų trupė jau kitokia. Ir jaunimas kitoks, ir laikas kitoks, nebėra tiek kantrybės. Kai nėra kur dirbti, sunkiau pasikviesti žinomų režisierių. Taigi ta šviesa nebe tokia ryški.

Bus kalbama apie įkurtą teatro judėjimą „No Theatre“, kartu su bendraminčiais pastatytus spektaklius, pasidalinta naujienomis apie būsimą premjerą „Mr. Fluxus“ ir išviešinta, kodėl spektaklio pavadinime atsirado žodis ŠARLATANAI.

Jis vienas iš nedaugelio Lietuvos operos dainininkų, kuriam teko dainuoti garsiosiose Italijos „La Scala“ ir JAV „The Metropolitan Opera“ scenose. Tai balsas, kurį atskirsi iš pirmos gaidos.

Ačiū Dievui ir Vaitkui, antrame veiksme subirbė tas sunkiai prognozuojamas sceninis motoras, ir – užgrojo jau absoliučiai visas orkest­ras.

Kodėl nėra nė užuominos į ironiją, žaismą, lengvą pajuoką ar pašaipą, iš mūsų laikų žvelgiant į tokį tolimą, dar Stalino įšalo sukaustytą buvusią „plačiąją tėvynę“?

Pas mus dar nebandoma žaisti jungiant vadinamą dramos planą su vaizdų ir optinės iliuzijos pasauliu, kurį galima sukurti, naudojant minėtą techniką, o italai tuo mėgaujasi.

Susiduriame su specifine visuomeninio subsidijavimo situacija: operą remia ne tik tie, kurie ja mėgaujasi (jei mėgstu operą, labai džiaugiuosi, kad valstybė ją remia, nes tada moku mažiau už bilietą), bet ir tie, kurie nėra operos gerbėjai.

Kokios penkios dešimtys žiūrovų plojo įnirtingai, vieningai ir, be abejonių, tam kažkam, kas buvo jau ne vien spektaklis, ne vien teatras ir ne vien puiki aktorių vaidyba.

Festivalio „Baltoscandal“ meno vadovas Priitas Raudas pareiškė, kad literatūrinis teatras jam iš principo nesąs įdomus, bet spektakliuose jį žavi atpažįstamas ir drąsus kūrėjų braižas bei sceninės bendrystės idėja.