Tarsi kažkur judama, o iš tikrųjų sukamasi vietoje. Ir jokių pamokų iš to rizikingesnio kelio, kuriuo lyg ir bandyta paėjėti. Iš to, kas šiemet sukurta, apdovanojimams pakaktų kokių aštuonių nominacijų.

Įnoringas kūrėjas mato save pasaulio centre ir bando rikiuoti jį pagal save. Bet iš tiesų jis tik paklūsta egzistuojančiai tvarkai, kurią valdo medijos, o kūrėjas tik bando reikšti daugiau nei būti vien spektaklio kūrėjas.

Iki šiol galvoje suskamba dėstytojų tartos frazės, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo jų pačių recenzijų citatos. Išmoktos mintinai ir kartotos, kartotos, kartotos... kol visi jomis patikėjo.

Krystianas Lupa: „Tai žmogus, kuris prikišamai parodo mūsų klastą, tai demistifikatorius, drovaus, kultūros draudžiamo žmogiškojo AŠ monologo atradėjas ir aistringas gynėjas“.

Tai intertekstuali, sąmojinga pasakos apie Raudonkepuraitę variacija, intriguojanti įtampos ir egzistencinės gelmės nestokojančiu siužetu, (ne)rūpestingai žaidžianti kultūrinėmis aliuzijomis ir popkultūros stereotipais.

Iš viso komisija įvertino 28 teatrų pateiktus pasiūlymus. Pristatyti premijoms buvo 72 spektaklių kūrėjai ir atlikėjai.

Išėjo gražus ir geras žmogus – tikras ir talentingas. Ši trapi moteris buvo dangaus apdovanota ne tik didžiuliu talentu, bet ir neįtikėtina dvasios stiprybe – niekas iš jos lūpų nėra išgirdęs skundų ar pasidejavimų.

Regis, viršūnė pasiekta – jos ilgo gyvenimo įkalnė baigėsi? .. O gal tik mums taip atrodo. Gal tu matai jo tąsą… gal matai atsivėrusią Didžiąją paslaptį, apie kurią priešokiais pasišnekučiuodavome?

Didžiausias trukdis nuoširdžiam, gerokai atgyvenusiam kičui ir todėl vientisai spektaklio stilistikai buvo tos nelemtos Szymborskos eilės. Skambantys tekstai tiesiog siaubingai gadino dailų spektaklio vaizdą.

Per tris mėnesius „Žuvėdra" buvo pristatyta keturiuose festivaliuose. OK teatras pateikia ištraukas iš užsienio teatro kritikų atsiliepimų.

Atpažįstamumo scenografijai Marta Vosyliūtė suteikė cituodama, ironizuodama kitų režisierių ir scenografų darbus - Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“, Rimo Tumino ir Artūro Areimos „Vyšnių sodą“, Oskaro Koršunovo darbus.

Išmokę dirbti kartu, Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai neišmoko savarankiškai kurti. Išmokę mušti, trypti ritmus, neišmoko įžūliai priešintis mokytojui.

Taip, akademijos auditorijose šalta, grindys neamortizuotos. Bet iki studijų pradžios pažadėta kapitaliai suremontuoti dvi auditorijas šokėjams. Ir dabar sąlygos nėra visiškai tragiškos, nors nelengvos.

Artistams niekada nebus gana. Aš pradėjau šokti pirmais nepriklausomybės metais. Rinktis trupės dar negalėjau. O kai man jau buvo apie 30 metų... Tuo metu jau nesirenkama.

Dabar jauni režisieriai dažnai pyksta, kuria „socialines dramas“. Bet nereikia pykti! Štai kalbamės susėdę didelio prekybos centro kamputyje. Atsiribojome nuo visko – ir mums gerai.

Labai nustebau, kai sykį Juozas Statkevičius „Hedoj Gabler“ papurškė kvepalų ir taip visiems aktoriams atvėrė skirtingų, bet svarbių dalykų. Aš vos neuždusau, o moterims labai padėjo.

„Kosmosas+“, kaip naujas meno reiškinys, užėmė iki šiol neišnaudotą nišą. Kūrėjai buvo įvertinti už sugebėjimą vaikų spektaklį pastatyti taip, kad jis sudomintų ir suaugusius.

Spektaklio „Contemporary?“ komanda siunčia didžiausius linkėjimus ir dalinasi įspūdžiais iš Minsko: pastaruoju metu pastebimas akivaizdus Baltarusijos bei Ukrainos šokio bendruomenių suaktyvėjimas.

Nukėlęs visus kitus sumanymus ir darbus, prisidėjęs prie spektaklio savo lėšomis, nesamdęs asistento, vien užsidegimo vedinas režisierius pastatė „Artimą miestą" tame pačiame Grenoblio teatre su tais pačiais aktoriais, kurie dalyvavo skaityme 2012 m.

Grafas Jagužinskis rėžia: „O Rusijos nereiktų gąsdinti karu. Mes ir be priežasties kariauti pasirengę.“ Ukrainoje kaip tik vyksta karas be priežasties, ir aktorius tos frazės niekaip neištaria. Vadinasi, jau bijoma.