Tuminas pasidžiaugė, kad Mažasis teatras yra „gyvas ir besikeičiantis", nes turi ir jaunąją stiprių režisierių kartą. Jis tvirtino, kad turima planų įrengti patalpas sostinės Labdarių gatvėje ir jas pritaikyti jaunųjų teatralų repeticijoms.

Audronis Liuga: „Pjesė „Kankinys“ yra paties Mayenburgo atsakas savo ankstesnei pjesei „Ugnies veidas“. Tai du skirtingo laiko manifestai. Jų susidūrimas yra lyg sprogmuo, kurį reikia tinkamai detonuoti“.

Vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesė „Moteris iš praeities“ - mistiškas pasakojimas apie moterį, kuri po daugybės metų ateina susigrąžinti savo pirmosios meilės.

Išpaikintam triušiui nerūpi niekas išskyrus jį patį. Tačiau vieną dieną Edvardas pasimeta ir šokdamas gatvėje ar susitikdamas su keisčiausiais žmonėmis pamažu supranta, kad jo širdis sukurta mylėti.

Iki šiol galvoje suskamba dėstytojų tartos frazės, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo jų pačių recenzijų citatos. Išmoktos mintinai ir kartotos, kartotos, kartotos... kol visi jomis patikėjo.

Krystianas Lupa: „Tai žmogus, kuris prikišamai parodo mūsų klastą, tai demistifikatorius, drovaus, kultūros draudžiamo žmogiškojo AŠ monologo atradėjas ir aistringas gynėjas“.

Šiuolaikinis menas turi kurti konfliktines situacijas ir priešintis supančiai realybei ne andergraudiniais žaidimėliais, o teigdamas aiškią ideologinę poziciją. Reikia tikėtis, kad kitame Areimos spektaklyje taip ir nutiks.

Formules užmirštame, o teatro pamokos - tai gyvenimo pamokos. Visi žmonės - savo vaidmenų kūrėjai.

Per tris mėnesius „Žuvėdra" buvo pristatyta keturiuose festivaliuose. OK teatras pateikia ištraukas iš užsienio teatro kritikų atsiliepimų.

Atpažįstamumo scenografijai Marta Vosyliūtė suteikė cituodama, ironizuodama kitų režisierių ir scenografų darbus - Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“, Rimo Tumino ir Artūro Areimos „Vyšnių sodą“, Oskaro Koršunovo darbus.

Išmokę dirbti kartu, Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai neišmoko savarankiškai kurti. Išmokę mušti, trypti ritmus, neišmoko įžūliai priešintis mokytojui.

Pažvelkime formaliai: valstybinių teatrų siūlomos premjeros Vilniaus publikai pristatytos beveik vienu metu, abiejose pasirodo daug moterų, spektakliai atstovauja pramoginiams žanrams.

Artistams niekada nebus gana. Aš pradėjau šokti pirmais nepriklausomybės metais. Rinktis trupės dar negalėjau. O kai man jau buvo apie 30 metų... Tuo metu jau nesirenkama.

Dabar jauni režisieriai dažnai pyksta, kuria „socialines dramas“. Bet nereikia pykti! Štai kalbamės susėdę didelio prekybos centro kamputyje. Atsiribojome nuo visko – ir mums gerai.

Labai nustebau, kai sykį Juozas Statkevičius „Hedoj Gabler“ papurškė kvepalų ir taip visiems aktoriams atvėrė skirtingų, bet svarbių dalykų. Aš vos neuždusau, o moterims labai padėjo.

Neįsivaizduoju, ar galima prisiimti dar didesnę atsakomybę, nei stovėti apšviestoje scenoje ir kalbėtis su tamsoje paslėptais, tam tikra prasme net anoniminiais žiūrovais.

Spektaklio „Contemporary?“ komanda siunčia didžiausius linkėjimus ir dalinasi įspūdžiais iš Minsko: pastaruoju metu pastebimas akivaizdus Baltarusijos bei Ukrainos šokio bendruomenių suaktyvėjimas.

Nukėlęs visus kitus sumanymus ir darbus, prisidėjęs prie spektaklio savo lėšomis, nesamdęs asistento, vien užsidegimo vedinas režisierius pastatė „Artimą miestą" tame pačiame Grenoblio teatre su tais pačiais aktoriais, kurie dalyvavo skaityme 2012 m.

Grafas Jagužinskis rėžia: „O Rusijos nereiktų gąsdinti karu. Mes ir be priežasties kariauti pasirengę.“ Ukrainoje kaip tik vyksta karas be priežasties, ir aktorius tos frazės niekaip neištaria. Vadinasi, jau bijoma.

Tryliktą kartą teikiama „Sezono vinies“ premija vertinama dėl to, kad ją už įdomiausius praėjusio sezono spektaklius skiria kolegų profesionalų vertinimo komisija.