Ji buvo kažkuo savita ir ypatinga. Išsiskyrė jos veidas. Labiausiai - didelės išraiškingos akys. Tai buvo tuo pat metu paauglės, moters ir senutės veidas.
Taip jie ir atrodo - lyg išėję į pasaulį ir niekada nesugrižę namo, lyg išdavę saugumą, racionalumą ir iškeitę gyvenimą į cirką - tarytum obuolį į stiklo šukę.
Mūsų, menininkų, pareiga yra nemiegoti ir neparsiduoti blogiui, nes tuo atveju tampame nereikalingi, ir tada mus reikėtų užmušti, o mūsų širdį suvalgyti.
Kalbant apie pasaulinį pripažinimą, superžvaigžde per vieną vakarą gal ir negali tapti, bet, atsidūręs „tinkamoje vietoje, tinkamu laiku“, gali gerai suspindėti.
Mums buvo sakoma, jog kartu su savo kartos kūrėjais mes ateisime į mūsiškius laikus, kur kartu kursime tą teatro gyvenimą. Tiesos yra, tik man rods, jog šiandien tą daryti reikia kiek kitaip.
Mano sudaryta programa atliepia visus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvenimo aspektus. Teatras turėtų tapti įdomia, modernia kultūrine institucija.
Net porą dešimtmečių Jaunimo teatro repertuare išsilaikė Dalios Tamulevičiūtės spektaklis „Haroldas ir Modė“, kur Nijolė Gelžinytė sukūrė kelioms žiūrovų kartoms svarbią ir nepamirštamą Modę.
Anksčiau slėpdavau esanti Milkevičiūtės ir Grigoriano dukra. Šiandien atsidūriau ten, iš kur noriu apie tai garsiai paskelbti. Noriu būti jų tęsėja ir atsiminimas.
Nežinau, koks artistas ir iš kokių žemių supylė ratą, kuriame kas sezonas noriai užsidarome tai tamsai ir tam vyksmui. Visi po truputį ir visą gyvenimą.
Sąmoningas įvaizdžio konstravimas ir aktorių gebėjimas išlaikyti savastį, prisiimant skirtingus vaidmenis, tampa linija, kuri susieja pjesės scenas, neplėtojančias nuoseklaus siužeto.
Crimpo „Pasikėsinimuose į jos gyvybę“ atskleidžiama, kaip pasitenkinimo kultūra ir materialia gausa besimėgaujančios klasės mato varguolius ir marginalus.
