Norvegijos žmonės šviesėja. Meno lankytojų, žiūrovų daugėja dešimteriopai. Didžiausios laimės šaltinis – naujasis Operos teatras. Nuo kultūros šviesėjantys žmonės ir pačios valstybės turtą kuria.

Valentinas Masalskis: „Mes beveik visiškai sunaikinome mažąjį verslininką, kad dar nesusivokta, jog kiekvienas žmogus, o ne masinis tiražas yra vertybė. Kultūra negali be verslo, o verslas – be kultūros”.

Ilgas ir tirštas Graužinio pjesės tekstas, kupinas desadiško sąmojo, nonkonformizmo, sodomiško siurrealizmo ir juodojo humoro, sklandžiai „teka" neteatrališka, subtilia, žodžiui jautria, aktore.

Kiekvienas gyvename taip, kaip išmanome. Kitaip sakant, improvizuojame. O ką daryti teatrui, konkuruojančiam su gyvenimo scena, kurioje „visas pasaulis vaidina“. Mėgdžioti gyvenimo teatrališkumą? O gal peržengti savo ribas ir išeiti iš pastato.

Sunku nesižavėti Gintaru Varnu – tai pedagogas, išugdęs kursą, kuris nori pabėgti nuo mokytojo ir eiti savo keliu. Net drįsta maištauti. Tiesa, pagarbiai.

Atlikėjo uždavinys – iracionalus veiksmas su daiktais. Mūsų akiai neįprastais būdais pakelti, nukelti, išpilti, mesti, nunešti, padėti, vėliau visa tai paaiškinti žodžiu. Ir vėl ne vienas iš „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovų klausė: o kur čia šokis?

Rumunija-Vokietija-Kroatija-Lenkija-Švedija. Tokį maršrutą OKT/Vilniaus miesto teatro trupė ketina įveikti vos per mėnesį.

„Rezervatą“ ėmėsi statyti Pietų Prancūzijos teatras „Conduite Intérieure“, o „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ bus pristatyta Dubline vyksiančiuose šiuolaikinės lenkų ir lietuvių dramaturgijos skaitymuose.

Diskusija apie apdovanojimus šokio srityje ir kiek scenos menininkams jie yra svarbūs, kiek ir kokios įtakos prizai gali turėti visai meno srities bendruomenei.

Arūnas Sakalauskas dar nėra gavęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos, nors jo visa biografija darbais ir jų gyliu jau seniai pralenkė esamų laureatų. Kodėl? - apie tai "Prie arbatos" aiškina pats aktorius.