Mikropasaulis, kuriame egzistuoja ši „Hamletmachine“ versija, - netekęs emocijų. Lyg būtume atsidūrę depresijos kamuojamo žmogaus sąmonėje.

„Na štai, dabar jau žinote, ar jums malonu, ar nemalonu gyventi. Vis dėlto reikia tą žinoti“, – sako balsas.

Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ primena, kad sustabarėjęs žinojimas užtrenkia duris prieš visai kitą ir kitokį pažinimą.

Tuminaitė nekeičia Žemaitės apsakymo išeities taško - per vedybas Katrę kaip paveldimo turto dalį vienas vyras perleidžia kitam.

Euforijos apimtų žmonių masės griovė Berlyno sieną, tik kažkas pamiršo pasakyti, kad stabus griauti reikės ir savyje.

Didžioji „Tik filmuojama“ dalis turi viską, ko reikia šiandieniam „eksperimentuojančiam“ teatrui, - nuo vadinamojo postdramiškumo iki tarptautiškumo.

Paskutinėje dalyje nebelieka nieko, kas kurtų už tave: tik nuo žiūrovo priklauso, kaip bus pasielgta su vėju, su medžiaga, su kalnais, su sūkuriais, su vienas kitu.

Polifoninė siužeto ir spektaklio struktūra tokia, kad autorės įtampos, sentimentai, dramatiški klausimai apsigyvena visuose personažuose.

Žiūrovas gauna išskirtinę teatro patirtį: suvokėjui paliekama erdvės susieti savo būseną su spektaklio vyksmu.

„Nusprendėme čia atvykti dėl to, kad nieko nežinome apie Lietuvos lėlių teatrą. Mums tai yra nuotykis, kelionė į nežinomybę!“

Svarstant apie keletą pastarųjų „Sirenų“ metų norisi klausti, kokiu pagrindu sudaroma lietuviškų spektaklių programa ir kas juos sieja.

Seansui pasibaigus išeini emociškai užganėdintas, įdomius klausimus pakedenęs, bet vis toks pat, neįgijęs išminties ir nesulaukęs atsakymų.

Šešėlių ir pustonių laikas baigiasi, stoja aštrus jausmų metas, savęs ir vienas kito netausojimo laikas - vakarinės teatro valandos.

„Mano reikalas yra pasistengti įtikinti mūsų aristokratiją ir dvariškius tapti meno mylėtojais ir žinovais, ir aš tai darysiu, parodydamas šio mokslo kilnumą, malonumą ir privalumus“.

Festivalį programuojant turi sutapti daugybė dalykų. Juk gali norėti parodyti spektaklį, bet neturėti pinigų arba pats spektaklis nebūtinai galės atvažiuoti. Ši loterija - žiauri.

Tenka neretai išgirsti klausimą, kur Kaune galima susipažinti su alternatyviais scenos menais - ir nejaukiai į jį atsakyti: „niekur“.

Spektaklio situacijos parodo, jog jose niekas negalėjo priimti teisingo sprendimo. Kitas dalykas - čia puikiai matosi, kad kiekvieno poelgiai gali būti svarbūs ir galingi.

Prieš penkiolika metų Lietuvoje nuolat tobulėti galėjo tik valstybinių teatrų ir Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai.