Lietuviškas teatras jau kurį laiką kenčia pats ir kankina kitus. Tad apie kančią svarstysiu dviem aspektais: kaip ji pasireiškia lietuviškuose spektakliuose ir kiek jos matyti bendroje teatralų kultūroje.
Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški.
Dažnai būtent alternatyvios organizacijos puoselėja autentišką turinį, savitas kūrybos ir bendradarbiavimo formas. O garsiniai reiškiniai yra „įsivaikinami“ ir prigyja kitų disciplinų terpėse.
Klaipėdos gyvybingumas didžiausias gegužės–spalio mėnesiais, kai vyksta dauguma svarbiausių aukštosios ir populiariosios kultūros renginių. O žiemą kultūros uostas, regis, užšąla.
Po kažkurio karto ir labai skirtingų pažiūrų žmonių pakartojimų neatlaikė giliai užspausta teatrologės gysla, tad nusprendžiau išsiaiškinti, ar tikrai VISI jie – Jono Vaitkaus mokiniai, kas tie „visi“ ir kas iš to.
„Man visada norėjosi sukurti spektaklį, kurio šerdis būtų ne siužetas, bet muzikalumas, tai tarsi idealas“, – teigia premjerą „Requiem“ režisuojantis Dmitrijus Krymovas.
Įsimintiniausios choreografės premija skirta Gretai Grinevičiūtei už dokumentinius šokio filmus, o šokėjos – Sigitai Juraškaitei už vaidmenis spektakliuose MATCH 3 ir „Tylėjimai“.
„Šiame spektaklyje vienintelė vertybė – ateitis. Ji – mūsų vaikai ir jiems mūsų paliekamas pasaulis“, – teigia aktorius, kuriantis Tardytojo vaidmenį Dmitrijaus Krymovo spektaklyje „Requiem“.
„Per kolektyvinį rezistencijos ir laisvės suvokimą bandome kvestionuoti mūsų draugystę ir stereotipišką vyrišką bendravimą“, – teigia vienas bendrakūrėjų Naubertas Jasinskas.
„Man „Kankinys“ – tai šiandienos realybė, kaip oksimoronas, kaip kažkoks kičas“, – teigia gegužės 10 ir 11 d., Vilniaus senajame teatre premjerą rengiantis režisierius.
„Naujasis Baltijos šokis“: jutau neapsakomą jaudulį ir laimę vėl galėti stebėti tokį aktualų ir kokybišką scenos meną. Po tokių ditirambų belieka laukti kitų festivalio spektaklių.
„Kaligulą“ pamačiau kaip svetimą arba pasiskolintą kaukę, kuria bandoma paslėpti savo veidą. Atrodo, kad Brazys naudoja jau užrašytos kalbos žodžius, tačiau pats ta kalba nenori nieko pasakyti.
Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.
Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.
Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.
Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.
Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.
Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?
„Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.
„Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.
Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.
Keturių valandų trukmės spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ ne kartą kilo klausimas, kodėl žvilgsnis vis krypsta į ekraną, o ne į čia ir dabar gyvai savo personažus reprezentuojančius aktorius?
Spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.
„Vedami“ Lietuvos įtraukiųjų, patyriminių spektaklių kontekste išryškėja savo socialine ir tęstine nauda, skirta bendruomenėms abejose spygliuotos vielos pusėse.
Spektaklis „Sūnus“ yra tiesiog meistriškai surinkta standartinių įvykių, nutinkančių nepavykusiose šeimose, mozaika. Taip meistriškai, kad net nekelia emocijų.
Aistės Stonytės pagarba nykstančiai kultūrai, ryžtas ne tik prisiminti, bet ir kruopščiai ištirti pamiršto spektaklio istoriją atspindi dvasią, artimesnę praeities laikotarpiui, nei esamajam.
„PRAeis“ – lengvai chaotiškas spektaklis apie teatrą, vaidybą ir savo darbų prasmės paieškas, leidžiantis ne tik pasijuokti iš teatro virtuvės, bet ir susimąstyti apie savo gyvenimą.
Režisierius kuria blaškymosi, įtarumo, nerimo, slogių nuotaikų pasaulį, bet nesibodi spektaklį prismaigstyti sveiko humoro, kuris neleidžia filosofiniam tekstui tapti nuobodžia deklaracija.
Pezaro mieste įvyko lietuvių šokėjo ir choreografo D. Strimaičio spektaklio „Hairy“ nacionalinė premjera Italijoje. Spektaklis bus rodomas ir kituose Italijos miestuose, taip pat Prancūzijoje ir Vilniuje.
Rygos Dailės teatro „Leopoldštatas“ – kolektyvinės atminties pratybos: atsispiriant nuo viešai asmeninių prisiminimų, pasitelkus empatijos mechanizmą primenama, kaip svarbu neužmiršti.
Vienas protestas išaugo į Romos teatrui, scenos menams ir kultūros politikai neabejingų žmonių susivienijimą, nenustojantį priešintis jų netenkinantiems politikų sprendimams.
Pamačius Krymovo ir Areimos spektaklius su užuojauta ir šiokiu tokiu palengvėjimu galima konstatuoti, kad kultūriškai artimiausioje kaimynėje teatras irgi kartais kenčia.
Terminuotos arba neterminuotos darbo sutartys ar laisvieji menininkai? Kaip įforminami aktorių darbo santykiai Latvijos ir šalių-kaimynių scenos meno institucijose.
„Galimybė nustebti, kurią siūlo šiuolaikinis šokis ir kūno tyrinėjimas, man yra be galo svarbi“, – teigia šokėja ir pirmą savo monospektaklį „Kraitis“ sukūrusi Giedrė Kirkilė.
„Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, – sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.