Gardine vykusiame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje teatro „Lėlė“ spektaklis „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“, režisuotas Rimo Driežio, susilaukė net keturių apdovanojimų: už režisūrą, aktorės ir dailininko darbus bei publikos simpatijų prizą.

Oskarui Koršunovui atiteko geriausio festivalio režisieriaus apdovanojimas, o pats spektaklis buvo išrinktas geriausiu visame festivalyje ir pelnė pagrindinį apdovanojimą.

„Už tai, kad scenoje pristato tokius neįmanomus pristatyti dalykus kaip košmaras. Už tai, kad priverčia mus abejoti kiekvienos avies kailiu, po kurio gali slypėti vilkas ar šimtai, o gal ir tūkstančiai jų“.

Kai buvo išardyta statybvietę juosusi tvora ir Marijos teatro Naujoji scena atsivėrė visu grožiu, miestiečius ištiko šokas. Tarp vardų, kuriais jau pakrikštytas naujasis architektūros šedevras, - prekybos centras „Marijinka" ir „Marazmijinka".

Šokio šachmatų partija: Maskvos Didžiojo teatro trupės vadovas apliejamas sieros rūgštimi, Wayne‘as McGregoras atsisako statyti spektaklį, ir jo imasi Tatjana Baganova, o šios spektaklį stato estai, kuriuos pamatysime ir mes.

Atsakydamas į klausimą, kodėl ėmėsi šios operos, režisierius sakė: „Sutikau su pasiūlymu statyti šią operą Varšuvoje dėl daugelio priežasčių. Pirmiausiai todėl, kad nuo mažiausių dienų domiuosi lenkų kultūra.“

Šis spektaklis sukėlė šurmulį Minske ir neperdedant tapo teatrinės kultūros sensacija pirmiausia todėl, kad Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ pavyko grąžinti į kultūrinių prasmių lauką.

Farerų salų vaikų susipažįsta su įvairiomis šiuolaikinio meno kryptimis: žemės menu, smėlio skulptūromis, kūno menu, džiazu, hip hopo muzika, gatvės šokiu, elektronine muzika, šiuolaikiniu šokiu, pasaulio liaudies muzika, klounada.

Kai prieš išskrendant iš Toronto į Lenkiją viena žurnalistė paklausė, kas labiausia įsiminė kelionėje, atsakiau: žmonės, su kuriais susitikome viešnagės metu.

Amerikiečių režisierė Yana Ross pripildo spektaklį metaforiškų užuominų, kabliukų ir gilių aliuzijų. Ji palieka laiko veiksmui ir minčiai, pasitiki žiūrovo gebėjimu kurti asociacijas. Su dramaturgės Sarah Ruhl tekstu ji elgiasi su postdraminiam teatrui būdinga drąsa.