„Sirenų“ pabaiga, rodės, bus intriguojanti. Daug kas paskutinę festivalio dieną tikėjosi išvysti mažų mažiausiai labai gražų reginį, atėjus į šveicarų kompozitoriaus bei režisieriaus Christopho Marthalerio spektaklį „Karališko dydžio“.
Štai ir aš, užburta tokio įmantraus, paslaptingo ir net, sakyčiau, jaukaus pavadinimo, pasižadėjau parašyti būtent apie šį, kaip kad buvo įvardinta organizatorių, Marthalerio brangakmenį, o ne kokį kitą festivalyje parodytą kūrinį. Šalia grėsmingai skanduojamo „Sirenų“ žinių kūrimo ir pagal tai parinktų užsienio programos spektaklių, melancholiškas dainų vakaras apie slenkantį laiką, liūdesį bei vienatvę, rodės, bus puiki atgaiva bei užuovėja pavargus nuo dokumentikos, žiaurios rialybės ir šiaip sausokų faktų.
Akivaizdu, kad Marthaleriui labai gerai žinomi žmonių troškimai pailsėti, pasvajoti, pasiduoti nostalgijai. Veikiausiai tokių troškimų vedina publika ir rinkdavosi į vokiškuosius Liederabend, t.y. dainų vakarus. Įdomu, ar tokiems pojūčiams sužadinti jai to paties užtektų ir dabar? Greičiausiai ne. Kažką panašaus byloja ir režisierius su savo „Karališko dydžio“, kuriuo, regis, stengiasi minėtus žmogaus širdžiai mielus jausmelius ne tiek žiūrovams sukelti, kiek priešingai, juos iš jų išgarinti. Ir daro tai pačiu žiauriausiu būdu - įžūliai permaitindamas juos įvairiausių rūšių saldėsiais. Iš tiesų, po kiek laiko tik ir meldiesi, kad svajingosios dainelės, dėl kurių čia visi susirinko, greičiau pasibaigtų, net klasiškasis Shummannas, ir tas tampa koktus...
Spektaklio scenografo Duri Bischoff sukurtas viešbučio kambarys pakankamai skoningas, netgi gražus, tik tiek, kad akivaizdžiai netvirtas. Jis primena tai filmavimoga aikštelę, tai barbių namelį, tai „Disney“ studijos filmukus. Kalba eina ne tiek apie trapumą, kiek apie netikrovę, miglos pūtimą į akis. Tai trumpalaikis rožinių svajonių pasaulis, į kurį gali užsukti vis kiti žmonės. Šie laikinieji gyventojai irgi, regis, atklydę iš ten pat - iš plačiajai auditorijai pritaikytų pasakų apie princeses ir karalaičius. Jie atrodo šiek tiek pasiklydę laike, realybėje ir savyje, bet nesukantys dėl to galvos, prie visko pripratę, lyg tai būtų amžiams užkonservuotos būsenos. Jų vidinis neatitikimas tarp šiandienos ir praeities, tarp nusivylimo ir vaikiškų žaislų spindesio nepaliaujamai veržiasi dainomis. Ir visai nesvarbu iš kur jos atklysta: iš klasikos, pop muzikos ar liaudies pasaulio. Spektaklio veikėjai, lyg būtų lentynoje išdėliotų grojančių atvirukų kolekcija, nesunkiai suplaka skirtingas dainas į bendrą visumą - į saldų grožį, sentimentalų ilgesį, pigiai parduodamus sapnus.
Dabar jau metas prieiti prie lovos. Ji stovi scenos viduryje ir yra karališko dydžio. Nuo jos ir nuo pavadinimo viskas ir prasidėjo. Tai buvo pagrindinė režisieriaus, pasikvietusio tris muzikantus ir vieną aktorę, idėja. Tad veiksmas dažniausiai vyksta lovoje. Vieni keliasi, kiti gulasi ir tuomet, priglaudę galvas ant pagalvių dalinasi savo mielaisiais sapnais. Į savo meilės kančias šie dainorėliai žiūri labai rimtai, taip rimtai, kad nebijo nei perspausti, nei pasirodyti sentimentaliais. O kas gi kitas tavęs pagailės, jei ne tu pats, ir kurgi dar, jei ne lovoje?
Gal kaip tik tai labiausiai ir žeidžia. Parinkta tokia asmeninė (tai kas, kad viešbutis!) erdvė, gilinamasi į tokias kiekvienam pažįstamas būsenas ir išvengiama bet kokio atpažįstamumo, bet kokių žiūrovų pasitikėjimui įgauti privalomų detalių, smulkmenų, bet kokių gyvybės ženklų. Visa, kas šiaip jau būtų miela ir gražu, drebiama (ypač kalbant apie muzikinę, viską užgožiančią ar tiesiog užpildančią dalį) taip nesubtiliai, kad imtis vieno iš maloniausių žemėje veiksmų - prigulus pasvajoti - kurį laiką gali visai nebesinorėt.
Aišku, negalima nutylėti fakto, kad visam šiam „Disnėjui“ yra ir atsvara. Tai kaip vaiduoklis šmėžuojanti vienintelės profesionalios aktorės - Nikolos Weisse - herojė. Pavargusi, pagyvenusi, juokinga moteris, kuri, kas svarbiausia, nedainuoja ir net turi tam pasiteisinimą - per anksti. Jos žodžių tirados, tai nesąmoningai juokingos, tai egzistenciškai filosofiškos, pasipila iš lėto, monotoniškai, gailiai. Ši tetulė - vienintelis gyvas žmogus. Jai jau viskas atrodo kitaip, ji nebe jauna ir nebeturi svajonių. Ji pasisotina daug paprasčiau nei romantiškos, trapiosios sielos - makaronais, kuriuos traukia tiesiai iš savo rankinės.
Galbūt viskas ir rodoma jos akimis, gal tai jai atrodo per saldžios visų pasaulio jaunuolių iliuzijos? Trumpam grįžkime prie pradžios - čia daugybę kartų įvairiomis kalbomis buvo griežtai leidžiama įsijungti mobiliuosius telefonus, kosėti, krenkšti ir čežinti saldainių popierėliais. Toks pokštas rodėsi nuvalkiotas, jau buvau jį pamiršus. Bet štai, ar ne tokios tetulės kaip ši ir leidžia sau visus šiuos išvardintus malonumus? Ar ne tokie malonumai joms ir tepasiliko...
Turbūt susitapatinę su makaroniaujančia spektaklio heroje, pagaliau tikro, o ne dvasinio maisto patraukė po spektaklio ieškoti ir alkani likę žiūrovai. Ne kažin kiek iš jų po to dar ryžosi pasilikti diskusijoje su aktoriais. Ne kažin ką iš jų (aktorių) išgirdo pasilikusieji. Brangakmenis pasirodė netikras.
Vargu ar galėjo muzikinis spektaklis su prastokai atliekamomis dainomis ir minimalia režisūra palikti gilesnį įspūdį. Galbūt nuspręsta, kad galvoti šiame pasaulyje nebeverta ir pabandyta tai perteikti. Tik kuo čia dėtas toks šaižus dainų atlikimas? Po įkyraus, palaimingo dainavimo (nevarginančio turbūt tik pačių atlikėjų) gausos belieka nebent spėlioti, ar spektaklis buvo linksmas ar liūdnas, bet net ir dėl to bendros išvados prieiti nepavyko. Iš tiesų apmaudu, kad taip ėmė ir lyg netyčia (ar, blogiau, kaip tyčia) paskutinį festivalio vakarą nieko ilgam įsimintino nenutiko. Kažko juk neišvengiamai buvo tikėtasi net dvidešimt metų laukiant, kol iki mūsų šalies atkeliaus dar vienas Christopho Marthalerio stebuklas.
