Nesistebėk, jei atėjai į socialinį teatrą

Kristina Steiblytė 2013-11-14 lrytas.lt , 2013 11 13

aA

Lapkričio 8 ir 9 dienomis Valstybinis jaunimo teatras po maždaug metų pertraukos vėl pakvietė į provokuojantį spektaklį. Praėjusiais metais matėme „Kovos klubą". O šiemet scenoje - šiuolaikinės lenkų pjesės pastatymas. Agnius Jankevičius režisavo anarchistiškai nusiteikusio Paweło Demirskio „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų". Ir taip papildė vis dar labai skurdų lietuvių socialiai angažuoto teatro sąrašą.

Antraštinės dramos

Paweło Demirskio dramoje, paremtoje realiais įvykiais, pasakojama apie itališkų šaldytuvų fabriko darbininko žūtį. Šis įvykis įtraukia į veiksmą jo žmoną (Agnė Ramanauskaitė), seserį (Aušra Pukelytė), kompanijos valdžią (Aleksas Kazanavičius, Ignas Ciplijauskas, Giedrius Arbačiauskas), darbininkus (Sergėjus Ivanovas, Simonas Storpirštis), advokatę (Dovilė Šilkaitytė). Spektaklyje kalbama apie tiesos paieškas, paprasto, mažai išsilavinusio žmogaus mėginimus susigaudyti susidūrus su turtinga kompanija įpratusia problemas spręsti atitinkama pinigų suma.

Tokios temos, ypač jei nagrinėjamos remiantis realiais įvykiais, yra puiki medžiaga socialiniam teatrui. Tokio teatro Lietuvoje turime itin mažai, o dar mažiau turime tekstų jam. Tad aktyviausiai šioje srityje dirbantis Agnius Jankevičius renkasi arba užsienio autorių tekstus, arba juos kuria su aktoriais. Lenkų dramaturgo tekstas ne tik pasakoja apie konkrečią situaciją, bet taip pat kelia išsilavinimo reikšmės, teisingumo, sąžinės klausimus. Tad gali būti įdomus ir Lietuvoje, kur pjesę inspiravusi istorija ne tokia aktuali.

Kaip dažnai nutinka socialiniame teatre, norint atskleisti aktualijas, antraštines dramas, spektaklyje galima pamatyti veikiau tipus nei pilnakraujus personažus. Čia svarbesnė pozicija, forma, idėja, tad psichologinė vaidyba dažnai net nereikalinga. Tad žiūrint spektaklį Kazanavičiaus, Ivanovo, Arbačiausko pasirinkimas įkūnyti italų vadovo, darbininko, lietuvių vadovo tipus atrodo taiklus.

Taikliai parinktos ir moterys aktorės. Maloniai nustebino Agnė Ramanauskaitė, gražiai perteikusi tragediją išgyvenančios moters dramą. Kiek sudėtingiau su savo monologu susitvarko seserį vaidinusi Aušra Pukelytė. Jai atskleisti vidinę įtampą, frustraciją šiuo metu dar ne visiškai pavyksta. Iš kitos pusės, žiūrint premjerą susidarė įspūdis, kad įtampos augimas apskritai yra šio spektaklio problema.

Neįskeltos kibirkštys

Spektaklyje sunkiai auganti įtampa susijusi su kartais užsitęsiančiais monologais, kuriuose keliami klausimai galėtų įelektrinti žiūrovus. Tačiau Valstybinio jaunimo teatro salė tam labai nepalanki: scena per aukštai, aktoriai per toli, kad būtų sukurtas artimas santykis ir pavyktų kreiptis tiesiai į žiūrovą, kuris galbūt pergyvena dėl tų pačių dalykų, kaip ir pjesės veikėjai.

Kita problema, trukdžiusi užauginti reikiamą įtampą, išryškinti problematiką ir sukurti vientisumą, buvo muzika. Jau pirmi akordai pribloškė: nejaugi socialinis teatras gali kliautis nuvalkiota (nors ir neabejotinai puikia) klasikinio roko daina „Stairway to Heaven"? Iščiustytas elektrine gitara brazdinantis vaikinukas (gyvai muziką atliekantis pats spektaklio kompozitorius Jonas Sakalauskas) neturi nieko bendra su socialiniu teatru. Pasakojamoje istorijoje pernelyg daug įtampos, konfliktų, kad švelnios dainos (dar  kartojama ir „Radiohead" „No Surprises") netaptų bereikalingu, neiškalbingu kontrastu veiksmui. Nors parinkta muzika ir turi spektakliui svarbaus jautrumo, tačiau jai pritrūksta kovos, įtampos, grubumo.

Vis dėlto sėkmingai buvo pasirinkta atspindėti italų kultūrą Al Bano ir Romina Power daina „Felicita": daina tokia nuvalkiota, taip gerai žinoma, kad labai tinka pabrėžti personažų demonstruojamą itin siaurą kultūros ir apskritai pasaulio suvokimą. Daina  tampa ironišku komentaru.

Ką davė, ką atėmė

Žiūrint spektaklį buvo malonu ne tik matyti, kad Lietuvoje pamažu kuriamas ir įtvirtinamas socialinis teatras, bet ir tai, kad pjesė sumaniai pritaikyta lietuviams (ir visų pirma - vilniečiams): minimi vietovardžiai, pavardės, Lietuvoje gimusi Jono Pauliaus II mama mums padeda jaustis artimesniems Demirskio tekstui.

Tačiau „Nesistebėk..." yra mažiau paveikus spektaklis nei Agniaus Jankevičiaus kadaise statyta „Poliklinika", kur buvo kalbama apie visų mūsų kiemą, t.y. mūsų šalį. „Poliklinika" buvo paveikesnė todėl, kad buvo vaidinama kamerinėje erdvėje, kur aktoriai ir žiūrovai galėjo tapti bendrininkais, aktoriai turėjo galimybę kur kas intymiau žiūrovams išsakyti asmeniškai svarbias temas.

Nors šį kartą dramaturgija ir režisūra jau gerokai stipresni, scenografija kur kas kūrybingesnė (tai, regis, vienas geriausių pastarojo meto Lauros Luišaitytės darbų), santykis su žiūrovu užmezgamas gerokai sunkiau. O juk teatre, ypač socialiai angažuotame, artimas atlikėjų ir žiūrovų santykis itin svarbus.

Šį kartą Jaunimo teatre matėme ir girdėjome įdomią šiuolaikinę dramą, aiškų režisieriaus sprendimą, tiksliai sukurtus tipus, gerą Lauros Luišaitytės scenografiją ir netinkamą muziką netinkamoje erdvėje. O tai yra daug daugiau nei dažname pastarojo meto spektaklyje.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Bestuburiai žmonijos skeletai

    Lietuvoje „niekas“ ir „tuštuma“ paprastai yra šalutinis produktas. „Zonder“ šie reiškiniai yra temos, objektai, nuotaika, tikslas – jie sąmoningai iškeliami kaip vertingas laisvalaikio praleidimas.

  • Pasaulis užtiktasis išmoningas, kaip užmojis svajotojo

    Kūrybingas ir preciziškas scenos technologijų panaudojimas verčia prisiminti malonumą kone vaikiškai nustebti ir žavėtis vikriomis teatrinėmis apgavystėmis.

  • Apie spektaklį, kurio reikia jo kūrėjams

    „Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.

  • Žodynas antropocenui paaiškinti

    Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.

  • Meilės apraiškų variacijos

    Keturių valandų trukmės spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ ne kartą kilo klausimas, kodėl žvilgsnis vis krypsta į ekraną, o ne į čia ir dabar gyvai savo personažus reprezentuojančius aktorius?

  • Pasaulį dovanų

    Spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.

  • Vieni kitų vedami

    „Vedami“ Lietuvos įtraukiųjų, patyriminių spektaklių kontekste išryškėja savo socialine ir tęstine nauda, skirta bendruomenėms abejose spygliuotos vielos pusėse.

  • Viskas nebus gerai

    Spektaklis „Sūnus“ yra tiesiog meistriškai surinkta standartinių įvykių, nutinkančių nepavykusiose šeimose, mozaika. Taip meistriškai, kad net nekelia emocijų.