Belaukiant Pagalvinio

Skaitomiausi
2006 01 30

aA

Motina (Dovilė Šilkaitytė), Katurjanas (Sergejus Ivanovas), Tėvas (Saulius Sipaitis)

Režisierius Jonas Vaitkus nekuria žiūrovams lengvų spektaklių. Ir kaip griežtas moralistas neleidžia jiems atsipalaiduoti. Kartais negali paaiškinti, kodėl viena ar kita pjesė patenka į režisieriaus rankas, kodėl jis imasi ją statyti. Lengviausia būtų pasakyti, jog režisierius kaip prieš dvidešimtmetį taip ir dabar nesiliauja dirginęs mūsų (žmogiško, pilietinio, moralinio) jautrumo. Bandydamas įvairias formas – nuo groteskiškai satyriško „plačiaformačio“ reginio iki minimalistinių aštrių disputų, nuo sapniškų kontroversijų iki fiziologinių perversijų, – jis jei neatakuoja mūsų klausos ir regos, tai klibina savisaugos mechanizmus. Kuria teatrą kaip padidintos rizikos zoną, kur kiekvienas – tiek aktorius, tiek žiūrovas – gali pasijausti į paslaptingą kambarį keliaujančiu stalkeriu. Nes Jonas Vaitkus – istorijų inscenizatorius. Tokių istorijų, kurias jei staiga pabandytum įgyvendinti realybėje, atsidurtum beprotnamyje ar tardymo izoliatoriuje. Vargu ar tuomet galėtum pasiteisinti, kad jos ne tavo paties sumanytos, bet egzistuoja kaip pasaulio literatūros ir dramaturgijos šedevrai ir pratęsia pačią žiauriausią – Jėzaus nukryžiavimo – istoriją. Ir kad tave domina ne žiaurumo įrankiai, o juos panaudojusio (ar jais pasinaudojusio) žmogaus psichikos, jo gyvenimo, minčių, nuojautų, baimių, troškimų ir įtakų raizginys tą akimirką, kuri visiems ir visada išliks galvosūkis be sprendimo. Visai kaip vargšo Katurjano Katurjano, kuriančio pasakas apie nekaltų vaikų žmogžudystes, kurias realizuoja jo pamišėlis brolis, atveju.

Tačiau naujausia jauno airių dramaturgo Martino McDonagho pjesė „Pagalvinis“ (2003), laimėjusi prestižiškiausius britų dramaturgijos apdovanojimus ir netrukus atsidūrusi pasaulio scenose, kurios ėmėsi bei šįkart Jaunimo teatre pastatė režisierius Jonas Vaitkus, tik patvirtino, jog senaisiais raktais jos neatrakinsi. Jai nepritaikysi vien politinio ar idėjų konflikto, jos nepaversi vien pasaulėžiūrų disputu, jos neįvilksi į vien pseudoperversinį pažeistos sąmonės šėlsmą, gimdantį metaforiškas ir realias mirtis. Prie šio režisieriaus tiesiog priaugusi „sąmonės dirgintojo“ etiketė pasirodo esanti bevertė, kai tenka papasakoti istoriją apie šiandienos žmogų, pasiklydusį tarp realybės ir iliuzijos ir išgyvenantį tikėjimo ir netikėjimo, laisvės ir nelaisvės, kaltės ir nekaltumo, budelio ir aukos konfliktus, nes nebėra jokios vienos tiesos, o teisingumo nebeįsprausi į jokias moralės normas.

Istorija apie suimtą ir policininkų tardomą rašytoją Katurjaną, kuris, neapsikentęs tėvų „rūpesčio“, juos uždusina, o rašydamas šiurpias pasakas neva paskatina savo augintą neįgalų brolį žmogžudystėms, – ši istorija, regis, yra tik tvirtas pamatas, ant kurio McDonaghas kuria dar vieną kančios ir mirties akivaizdoje žmoniją išgelbėsiančią iliuziją – stebuklingą Pagalvinį. Tai jis pasirodo lemtingą akimirką ir nepalieka vienišo to, kuriam tenka išeiti, arba pasitraukia, kai jam dar ne laikas. McDonagho Pagalvinis iš tikrųjų šiek tiek primena garsųjį Becketto Godo, tačiau skirtingai nuo pastarojo, efemeriško ir greičiau antiiliuziško, Pagalvinis yra tas, kuris teikia viltį. McDonagho pjesėje šią viltį teigia pats Katurjanas, pasaka po pasakos versdamas savo mažus herojus iškęsti baisiausias kančias, kad vėliau būtų nubausti jų skriaudikai ir nugalėtų teisingumas – menininko teisingumas, išlaisvinantis jį nuo bausmės realybėje, bet kartu pasmerkiantis myriop už kažkada realiai įvykdytą gailestingumo egzekuciją – susidorojimą su tėvais, kad išgelbėtų brolį. Amorali, bet gailestinga Genijaus moralė pasirodo bejėgė prieš įžvalgią, bet negailestingą Įstatymo moralę, tačiau supriešindamas du įmanomus teisingumo kelius, dramaturgas išklibina ir juos – akylas policininkas Tupolskis kuria savo žmoniją paguodžiančią iliuziją, o jo partneris Arijelis vykdo teisingumą išpirkdamas kaltę už savo įvykdytą nusikaltimą.

Katurjanas (Sergejus Ivanovas) ir Michalas (Arnoldas Jalianiauskas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Po trijų valandų monotoniško, į skaitymą panašaus spektaklio telieka savęs klausti: kodėl Vaitkui (ir teatrui, aktoriams) prireikė būtent šitos, šįkart išties su kitokiu dramaturgo mąstymu, kitokia rašymo maniera, kitomis temomis supažindinančios pjesės, jei žiūrėdamas ją grįžti prie kadais režisieriaus išbandytų sprendimų? Grįžti prie teatro, kuris didaktiškai verbalizuoja juodo ir balto grumtynes, akcentuodamas totalitarinių mechanizmų spaudimą, ir kuris užveria duris šiurpiai ir paradoksaliai, bet nepaprastai jautriai ir gyvai jauno autoriaus intonacijai. Autoriaus, kuris neatsitiktinai šiandien lyginamas su geriausiais ne tik airių dramaturgais, nes savo pjesėmis šviežiai ir su įniršiu kuria naują Dievo pavidalą, suteikdamas viltį kiekvienam kentėjusiam mirtingajam. Kartu su dailininke Egle Richter Vaitkus įkurdina aktorius geležiniais narvais „įrėmintame“ tardymo kambaryje tarp žiūrovų salės ir scenos. Niauri vienutės atmosfera, blausi šviesa, dokumentų spinta, kankinimo įrankiai, geležies džeržgimas – ne iliuzijų, o troškios realybės rėžis, retsykiais įtraukiantis į veiksmą scenoje sėdinčius Katurjano tėvus, greta kurių čia pat įsitaisę žiūrovai atrodo tarsi blankūs jų atspindžiai. Dovilės Šilkaitytės ir Sauliaus Sipaičio vaidinami Tėvai čia – negyvos mumijos, kalbančios deformuotais balsais ir gąsdinančios iškreiptais veidais; jaunas, Sergejaus Ivanovo vaidinamas Katurjanas vien dėl savo tyros išvaizdos atrodo nepakaltinamas; Arnoldo Jalianiausko vaidinamas Michalas tol „šoka“ savo bepročio šokį, kol patiki, jog tik jis ir galėjo žudyti atsitiktinai kelyje pasitaikiusius vaikus; Vido Petkevičiaus „juodas“ policininkas Tupolskis stingdo kraują savo springstančiu juoku, o Alekso Kazanavičiaus vaidinamas „baltas“ policininkas Arielis tėra bukagalviškumo ir karštakošiškumo įsikūnijimas – režisieriaus priemonės kaip ant delno, tačiau spektaklis kvėpuoja ne vaidmenimis ir ne neįveikiama kliše tapusia purvina „totalitarizmo“ estetika. Daugiasluoksnis, poetiškas ir šiurkštus, metaforiškas ir racionalus, skaudinantis ir paguodžiantis McDonagho tekstas atveria ir nepakeliamą būties naštos skausmą, ir kūrybos džiaugsmą, meilės alkį, tiesos troškimą, praradimų kančią ir vienatvės tuštumą, vilties ilgesį, susitaikymo ramybę. Visa ši emocijų paletė, nuspalvinta tik McDonaghui būdingomis juodo humoro intonacijomis, su kuriomis pirmą kartą susidūrė Jaunimo teatro aktoriai, kol kas sunkiai įveikiama. Kai slystama vien teksto paviršiumi, bandant stabtelėti tai prie kūrėjo ir kūrinio santykių, tai prie psichikos negalių, tai policinės komedijos, išsprūsta filosofinis „Pagalvinio“ lygmuo, veikėjai atrodo lėkšti ir vienspalviai. Kai grįžtama prie buitinių intonacijų ir smurto, – galios netenka metaforinis pjesės žaismas, kalbos bei pačios istorijos paradoksalumo žavesys. Galbūt užstalės darbas spektaklio kūrėjams išties buvo vienas įdomiausių ir vertas pastangų, tačiau sceninis jo rezultatas per menkas pristatyti autorių ir pjesę. Keturi veikėjai, kuriuos patalpindamas į vienutę dramaturgas sugniaužė tarsi į kumštį, tėra pabirę ir formalūs paveikslai, daugiau ar mažiau aktorių štrichuojami fizinėmis deformacijomis, spigiomis intonacijomis, mąsliu sąstingiu. Ivanovo Katurjanas per abejingas mirčiai, kad išsaugotų pasakas, jo Pagalvinis per silpnas prilygti Tupolskio išgalvotam ciniškam seniui, apskaičiavusiam laimingo atsitiktinumo tikimybę, kuomet mažas kurčias berniukas ėjo plačiais, ilgais bėgiais Kinijoje, o senio paleistas popierinis lėktuvėlis išgelbėjo jo gyvybę. Užtenka vienintelio klausimo, kad Tupolskio istorija subyrėtų kaip kortų namelis, ir užtenka vienintelio šūvio, kad Katurjano pasakos liktų nesudegintos. Turbūt visa ši tardymo procedūra buvo verta sulaukti stebuklingo trečiosios aukos (Dalia Morozovaitė) prisikėlimo, tačiau spektaklio pateikta jos versija vargu ar paguodžia...

Ir dar – „Pagalvinis“ jau trečias lietuvių scenoje pasirodantis McDonagho kūrinys. 1998 m. su jo viena teatrališkiausių pjesių Šiaulių dramos teatrą supažindino režisierius Peteris Stoičevas, 2001 m. Klaipėdos teatre dažniausiai pasaulyje statomą jo „Lineino grožio karalienę“ režisavo Gytis Padegimas. Puiku, kad galime pasigirti esantys ant dramaturginių naujovių pulso, tik kažkodėl jos pas mus akimirksniu apauga sceniniais pelėsiais.Gal Tupolskiui vertėtų savo revolverį nutaikyti į režisūrinę inerciją?

Recenzijos