Motina (Dovilė Šilkaitytė), Katurjanas (Sergejus Ivanovas), Tėvas (Saulius Sipaitis) |
Režisierius Jonas Vaitkus nekuria žiūrovams lengvų spektaklių. Ir kaip griežtas moralistas neleidžia jiems atsipalaiduoti. Kartais negali paaiškinti, kodėl viena ar kita pjesė patenka į režisieriaus rankas, kodėl jis imasi ją statyti. Lengviausia būtų pasakyti, jog režisierius kaip prieš dvidešimtmetį taip ir dabar nesiliauja dirginęs mūsų (žmogiško, pilietinio, moralinio) jautrumo. Bandydamas įvairias formas – nuo groteskiškai satyriško „plačiaformačio" reginio iki minimalistinių aštrių disputų, nuo sapniškų kontroversijų iki fiziologinių perversijų, – jis jei neatakuoja mūsų klausos ir regos, tai klibina savisaugos mechanizmus. Kuria teatrą kaip padidintos rizikos zoną, kur kiekvienas – tiek aktorius, tiek žiūrovas – gali pasijausti į paslaptingą kambarį keliaujančiu stalkeriu. Nes Jonas Vaitkus – istorijų inscenizatorius. Tokių istorijų, kurias jei staiga pabandytum įgyvendinti realybėje, atsidurtum beprotnamyje ar tardymo izoliatoriuje. Vargu ar tuomet galėtum pasiteisinti, kad jos ne tavo paties sumanytos, bet egzistuoja kaip pasaulio literatūros ir dramaturgijos šedevrai ir pratęsia pačią žiauriausią – Jėzaus nukryžiavimo – istoriją. Ir kad tave domina ne žiaurumo įrankiai, o juos panaudojusio (ar jais pasinaudojusio) žmogaus psichikos, jo gyvenimo, minčių, nuojautų, baimių, troškimų ir įtakų raizginys tą akimirką, kuri visiems ir visada išliks galvosūkis be sprendimo. Visai kaip vargšo Katurjano Katurjano, kuriančio pasakas apie nekaltų vaikų žmogžudystes, kurias realizuoja jo pamišėlis brolis, atveju.
Tačiau naujausia jauno airių dramaturgo Martino McDonagho pjesė „Pagalvinis" (2003), laimėjusi prestižiškiausius britų dramaturgijos apdovanojimus ir netrukus atsidūrusi pasaulio scenose, kurios ėmėsi bei šįkart Jaunimo teatre pastatė režisierius Jonas Vaitkus, tik patvirtino, jog senaisiais raktais jos neatrakinsi. Jai nepritaikysi vien politinio ar idėjų konflikto, jos nepaversi vien pasaulėžiūrų disputu, jos neįvilksi į vien pseudoperversinį pažeistos sąmonės šėlsmą, gimdantį metaforiškas ir realias mirtis. Prie šio režisieriaus tiesiog priaugusi „sąmonės dirgintojo" etiketė pasirodo esanti bevertė, kai tenka papasakoti istoriją apie šiandienos žmogų, pasiklydusį tarp realybės ir iliuzijos ir išgyvenantį tikėjimo ir netikėjimo, laisvės ir nelaisvės, kaltės ir nekaltumo, budelio ir aukos konfliktus, nes nebėra jokios vienos tiesos, o teisingumo nebeįsprausi į jokias moralės normas.
Istorija apie suimtą ir policininkų tardomą rašytoją Katurjaną, kuris, neapsikentęs tėvų „rūpesčio", juos uždusina, o rašydamas šiurpias pasakas neva paskatina savo augintą neįgalų brolį žmogžudystėms, – ši istorija, regis, yra tik tvirtas pamatas, ant kurio McDonaghas kuria dar vieną kančios ir mirties akivaizdoje žmoniją išgelbėsiančią iliuziją – stebuklingą Pagalvinį. Tai jis pasirodo lemtingą akimirką ir nepalieka vienišo to, kuriam tenka išeiti, arba pasitraukia, kai jam dar ne laikas. McDonagho Pagalvinis iš tikrųjų šiek tiek primena garsųjį Becketto Godo, tačiau skirtingai nuo pastarojo, efemeriško ir greičiau antiiliuziško, Pagalvinis yra tas, kuris teikia viltį. McDonagho pjesėje šią viltį teigia pats Katurjanas, pasaka po pasakos versdamas savo mažus herojus iškęsti baisiausias kančias, kad vėliau būtų nubausti jų skriaudikai ir nugalėtų teisingumas – menininko teisingumas, išlaisvinantis jį nuo bausmės realybėje, bet kartu pasmerkiantis myriop už kažkada realiai įvykdytą gailestingumo egzekuciją – susidorojimą su tėvais, kad išgelbėtų brolį. Amorali, bet gailestinga Genijaus moralė pasirodo bejėgė prieš įžvalgią, bet negailestingą Įstatymo moralę, tačiau supriešindamas du įmanomus teisingumo kelius, dramaturgas išklibina ir juos – akylas policininkas Tupolskis kuria savo žmoniją paguodžiančią iliuziją, o jo partneris Arijelis vykdo teisingumą išpirkdamas kaltę už savo įvykdytą nusikaltimą.
Katurjanas (Sergejus Ivanovas) ir Michalas (Arnoldas Jalianiauskas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Ir dar – „Pagalvinis" jau trečias lietuvių scenoje pasirodantis McDonagho kūrinys. 1998 m. su jo viena teatrališkiausių pjesių Šiaulių dramos teatrą supažindino režisierius Peteris Stoičevas, 2001 m. Klaipėdos teatre dažniausiai pasaulyje statomą jo „Lineino grožio karalienę" režisavo Gytis Padegimas. Puiku, kad galime pasigirti esantys ant dramaturginių naujovių pulso, tik kažkodėl jos pas mus akimirksniu apauga sceniniais pelėsiais.Gal Tupolskiui vertėtų savo revolverį nutaikyti į režisūrinę inerciją?