Lapkričio 16 d. 12 val. Vilniuje, Menų spaustuvėje, „Stalo teatras" kviečia į spektaklio šeimai „Didysis Dūdininkas" premjerą pagal Gasparo Aleksos, Roaldo Dalio tekstus ir užrašytus vaikų sapnus. Vaizdų ir muzikos kupinas spektaklis - be teksto, skiriamas šeimai ir vaikams nuo 4 metų, tinka ir nemokantiems lietuvių kalbos. Spektaklio režisierė ir dailininkė - Saulė Degutytė, kompozitorė - Snieguolė Dikčiūtė, dailininkė - Ligita Skukauskaitė, šviesų dizaineris - Tadas Juozapaitis, garso režisierius - Valdas Narkevičius. Vaidina aktoriai Edita Zizaitė ir Saulius Čėpla, šešėlių teatro scenas kuria ir S. Degutytė. Projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
Mintimis apie spektaklį dalinasi S. Degutytė, S. Dikčiūtė, S. Čėpla ir L. Skukauskaitė.
S. Degutytė: „Spektaklyje taikome lėlių terapijos metodą"
Saulė Degutytė: „Šio spektaklio istorija paradoksali: radome įdomų mitą apie pasaulio sukūrimą ir rašytojo Gasparo Aleksos paprašėme, kad jis sukurtų pjesę. Su Gasparu bendradarbiauju antrą kartą (Gasparas ir Violeta Šoblinskaitė parašė libretą Snieguolės Dikčiūtės interoperai „Meilė be mirties smėlynuose", kurią aš režisuoju). Gasparas „Stalo teatrui" parašė pjesę „Didysis Dūdininkas ir liūto uodega". Nors repeticijų metu teko atsisakyti teksto, tačiau spektaklyje remiamės pagrindine pjesės idėja. Esame objektų teatras, todėl mums yra svarbus poveikis žiūrovų vaizduotei, pasiektas minimaliomis priemonėmis.
2004-aisiais dalyvavau Klaipėdos universitete surengtoje psichodramos konferencijoje, kuri buvo skirta Jakobo Levi Moreno psichoterapijos metodui. Dalyvavau John´o Bartono iš Australijos paskaitoje. Spektaklyje „Didysis Dūdininkas" taikome lėlių terapijos metodą.
Spektaklio herojai, Vyras ir Moteris, - patys to nežinodami, laukia naujo pasaulio stebuklo - vaikelio... Pasitaiko, kad šeimos neskuba susilaukti vaikų - siekia mokslų, karjeros, geresnių darbų, gyvenamojo būsto... Manoma, kad vaikas šeimai trukdys keliauti, „pakenks" moters figūrai... Tokia šeima laikui bėgant paskęsta rutinoje.
Veikėjų vidinį pasaulį spektaklyje išreiškia sapnai. Teko pastudijuoti Ericho Frommo, Carlo G. Jungo, Sigmundo Freudo veikalus apie sapnus. Pasitaikė Danguolės Žalytės iš anglų kalbos išversta Roaldo Dalio knyga „DGM" („Didysis Gerulis Milžinas"). Kilo mintis pasiremti autoriaus idėja apie sapnus renkantį milžiną. Jis gali sapnus sumaišyti, iš kelių sapnų sukurti vieną ir įpūsti miegančiam žmogui į ausį... Spektaklyje atsirado ir mūsų pačių ir mūsų vaikų sapnai. Mes juos apjungėme, nes vaikų sapnuose atsispindi tos pačios baimės.
Aktorių vaidyba šiame spektaklyje stilizuota, veikėjai „sudaiktinti". Aktoriai žaidžia su medinėmis lėlėmis, kurios išreiškia veikėjų kasdienybės klišes, atsiranda net juodosios woodoo magijos elementų...
Sapnų scenose naudojame senovinius skaidrių projektorius. Praėjusio amžiaus vaizduose užfiksuotos poetiškos gamtos akimirkos - kalnai, ežeras... Šiame fone kuriame šešėlių teatrą. Prieš spektaklius kūrybinėse dirbtuvėlėse vaikus mokysime, kaip pasigaminti šešėlių teatro priemones. Spektaklis pasakoja apie mergaitę, kurią išgelbsti Didysis Dūdininkas, jos kelionę pas savo būsimus tėvus..."
S. Dikčiūtė: „Padėsime vaikams įveikti sapnų slogučius"
Snieguolė Dikčiūtė: „Spektaklyje nėra teksto, todėl muzika labai svarbi: ji padeda atpažinti situacijas, kuria atmosferą, lydi publiką į prasmių erdves, išryškina herojų emocijų kaitą. Valandos trukmės vaizdų tėkmei reikėjo daug muzikos. Spektaklis padės vaikams atpažinti ir įveikti savo sapnų slogučius. Kiekvienas sapnas, net pats baisiausias, spektaklio veikėjams svarbus taip pat ir terapine prasme. Svarbiausia - nebijoti!
Spektaklyje rodomos dvi erdvės - Vyro ir Moters realybės bei jų sapnų. Garso režisieriaus Valdo Narkevičiaus „didžėjavimas" padeda kurti sceninę realybę, tam panaudojame techno, elektronikos skambesius, skirtingus temporitmus. Veikėjų sapnų ir pasąmonės srautą kuria šešėlių scenos ir meditacinė muzika. Skambės akustinių egzotiškų instrumentų garsai. Bus ir siaubo elementų, nes ne visi sapnai yra malonūs, jie atspindi mūsų patirtis ir nerimą."
S. Čėpla: „Gvildename autentiško žmogaus problemą"
Saulius Čėpla: „Su aktore Edita Zizaite vaidinsime kartu jau antrą spektaklį, pirmas buvo „Auksinį scenos kryžių" pelnęs spektaklis „Tarmių stalas". Edita mane žavi savo gaivališkumu, kaipo parteneris aktorius negaliu snausti, turiu aktyviai ją stebėti ir priimti jos siūlomus improvizacijų iššūkius. O „Stalo teatro" režisierė ir aktorė Saulė Degutytė šiame spektaklyje ir pirmą kartą veiks kaip vaizdų kūrėja ir daiktų animatorė.
Man itin įdomi šiame spektaklyje gvildenama žmogiško autentiškumo problema. Juk kasdieniame gyvenime dažnai atliekame įvairius socialinius vaidmenis, ir mūsų spektaklio veikėjų sapnai atsiranda iš jų vidinių išgyvenimų."
L. Skukauskaitė: „Kūrybos paslaptis: objektus reikėjo atrasti..."
Ligita Skukauskaitė: „Su „Stalo teatru" bendradarbiauju nuo 2007-ųjų, kai kūriau kostiumus ir dalį scenografijos spektakliui „Gimimo diena". Režisierė Saulė Degutytė kartais prašo konkrečių dalykų, o kartais tik pasidalina idėja, pateikia užuominą. Man visuomet svarbu žinoti spektaklio sumanymą „kodą", jį išreiškiatį posakį. „Didysis Dūdininkas" - tai sapnų spektaklis. Per jį mokysimės nugalėti įvairias baimes ir pasitikėti savimi.
Vasarą skaičiau Gasparos Aleksos pjesę „Didysis Dūdininkas ir liūto uodega", taip pat Ronaldo Dalio kūrinį ir dalinomės savo įspūdžiais apie sapnus. Bet, kai oradėjome repetuoti, supratome, kad čia nieko nedera daryti dirbtinai. Spektaklyje naudojamus objektus reikėjo atrasti, viską atsargiai dėlioti po kruopelytę."
Parengė Ridas Viskauskas
