Salomėja Burneikaitė
Šventė ant Baltijos kranto su juokdariais – ir taip galima pavadinti tarptautinį gatvės teatrų festivalį „Žemė, dangus ir jūra“, vykusį Liepojoje liepos 11-12 dienomis. Šventės įvaizdžiu organizatoriai pasirinko juokdarį. Juokdarys – iš viduramžių atėjęs personažas, komediantas, į kurį nebūtina žiūrėti rimtai, bet be jo gyvenimas būtų pilka kasdienybė. Po juokdario kepure, kurią atspindi ir Liepojos lėlių teatro emblema, telpa daugybė gatvės teatro veikėjų, sustabdančių praeivį momentine staigmena, portretu, vienišu muzikavimu, cirko triuku ar vaidinančia lėle, su kauke ir be jos, tikintis, kad žiūrovai atsilygins, įmesdami pinigėlį į kepurę ar į muzikos instrumento dėklą. Keliaujant po Europos senamiesčius, daugeliui teko sutikti tokių gatvės artistų, patraukiančių dėmesį, o kartais skatinančių šekspyriškai susimąstyti apie vaidinantį pasaulį.
Tokiomis vasaros šventėmis jau garsinasi Latvijos ir Lietuvos miestai, o šiame Liepojos festivalyje dalyvavo ir trys teatrai iš Lietuvos. Vasara – atostogų metas, o tie, kurie čia stengėsi suteikti džiaugsmo miestiečiams, tapo dar panašesni į tikrus juokdarius, nors patys mėgavosi nuoširdžiu šeimininkų svetingumu.
Sovietmečiu Liepoją žinojome kaip uždarą Latvijos miestą prie Baltijos su povandeninių karinių laivų baze. Nepriklausomybės metai atnešė permainų. Suintensyvėjo kultūrinis miesto gyvenimas, Liepojos lėlių teatras ėmė ieškoti tarptautinių ryšių. Šio municipalinio teatro vadovai Richardas ir Inesė Beltės (Rihards ir Inese Belte) yra dažni svečiai Lietuvoje. Nuo 2006 m. jie rengia tarptautinį lėlių teatrų festivalį, o šiemet, pasitelkę Europos Sąjungos lėšas, jie Liepojos žmones antrą kartą sukvietė į temstančią miesto aikštę, išvedė į krantines, siūlydami miestiečiams gatvės teatrų fiestą su cirku, lėlėmis, kaukėmis, ugnies plastikos ir muzikos šou. Liepojiečiai, neišlepinti užsieniečių gastrolių, pasakoja, kad svarbiausi renginiai vyksta Rygoje, o jie džiaugiasi visais, kurie nepasididžiuoja.
 |
| „Angelų pasakos“ |
Gatvės teatras – demokratiška meno rūšis, atsidurianti arčiausiai publikos, o kartais susiliejanti su ja. Šiemet Liepojos gatvės teatrų festivalyje, be saviškių muzikinių, šokio ir cirko grupių, miestiečius džiugino svečiai iš Vokietijos, Italijos ir Lietuvos. Penktadienio vakarą gatvės artistai šurmulį kėlė pagrindinėje miesto aikštėje, po Liepojos lėlių teatro langais, o šeštadienį persikėlė į krantinę prie jūros, prisijungdami prie tuo metu vykstančios miesto žvejų šventės ir baigiamųjų tarptautinio dailininkų plenero renginių. Čia pat veikė žuvų turgus, tautodailininkų mugė, keliose aikštelėse keitėsi įvairiausios artistų programos, leisdamos užsimiršti ir džiaugtis šventės reginiais.
Klaipėdos lėlių teatras Liepojos aikštėje parodė programą su didžiulėmis lėlėmis-kaukėmis „Baltieji“, režisuotą Gintarės Radvilavičiūtės. Į šventės programą buvo įtrauktas ir šios režisierės Liepojos lėlių teatre pastatytas spektaklis „Angelų pasakos“. Žiūrint jį po grėsmingai besiniaukiančiu dangumi, vakaro prietemoje vaidinimas įgavo naujų paslaptingų spalvų ir tarytum nežemiškų savybių.
Klaipėdos „Pilies“ teatro trupė atvyko su dviem programomis. Režisierius Alvydas Vizgirda Liepojos gatvės teatrų festivalyje pristatė du hepeningus. Pirmasis jų, mįslingu pavadinimu „Porcelianinės vestuvės“, buvo lyrinės nostalgiškos nuotaikos, tarsi lėtai judanti procesija, lydima muzikos, su cirko ir ugnies šou intarpais. Elegantiškame reginyje tvyrojo trapi mirties nuojauta, tarsi atsispindinti baltuose, skeldėjančiuose nuo specialaus stingstančio grimo, jaunų aktorių veiduose. Šie klaipėdiečių vaidinimai miesto aikštėje nuolat kaitaliojosi su įvairiais cirko numeriais, šokėjų pasirodymais, klounų programomis, žonglierių ir triukų su ugnimi artistų etiudais. Šeštadienį miesto krantinėje, kur dekoracijomis visiems spektakliams tapo dar neišplaukę laivai, Klaipėdos „Pilies“ teatras parodė vaidinimą „Juodoji magija“.
 |
| „Porcelianinės vestuvės“. Nuotraukos iš autorės archyvo |
Nepamiršti gatvės teatrų festivalyje ir mažieji šventės dalyviai. Nepasididžiavo tokiame šurmulyje vaikams vaidinimą su lėlėmis apie tris paršelius atvežti ir parodyti „Paršiuko Ikaro teatras“ iš Vilniaus. Nijolė ir Vitalijus Mazūrai, kaip tikri gatvės lėlininkai, bendravo su vaikais lietuviškai ir buvo suprasti. Spausdami rankutėje čia pat dailininko iškirptą ir padovanotą popierinį paršiuką, mažyliai dėkojo ir stengėsi paliesti „tikrus“ paršiukus artistus, tarsi norėdami įsitikinti, ar jie iš tiesų gali judėti.
Apžiūrinėjome tarptautinio dailininkų plenero darbų parodą šnekučiuodamiesi su dalyviais angliškai, rusiškai, žemaitiškai, pasisveikindami latviškai. Pasidžiaugėme ir klaipėdiečių dailininkų Valdo ir Emilijos Pumpučių darbais. O Liepojos pedagogikos akademijos profesorius dailininkas Aldis Klavinis pats prakalbino mus lietuviškai, pažintį įamžindamas momentiniais portretais.
Subtiliai juokdario tema atsispindėjo ir tarptautinio gatvės teatrų festivalio „Žemė, dangus ir jūra“ suvenyruose, kuriais organizatoriai pradžiugino dalyvius. Tai buvo šviesus keraminis puodelis kavai su dangteliu, panašiu į žvangučiais padabintą juokdario kepurėlę. Kai kuriems ji panaši į karališką karūną...
