Sezoną kažkada juk laikas baigti, o jūsų balsai yra svarbūs ir patiems kūrėjams, ir teatrų vadovams kaip orientyrai, kaip grįžtamasis ryšys.Jau aštuntąkart kviečiame rinkti įspūdingiausius scenos meno kūrinius!

Prie penketą metų mūsų teatras visai nesidomėjo visuomene, šiandien mes jau galime skaičiuopti daug socialinio teatro pavyzdžių. O kas pasikeitė? Ar visuomenė į jį reaguoja? Ar vėl, kaip tarybiniais laikais, tik nuleidžia garą?

Kaip visuomet, ryškiausias festivalio akcentas bus spalvingas ir žaismingas įvarių šalių ir miestų lėlių teatrų personažų paradas, kuris įvyks šeštadienio, gegužės 18 d. vidurdienį laikinosios sostinės Laisvės alėjoje.

Paskutinę Turino knygų mugės dieną bus pristatyta į italų kalbą išversta Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“. Į italų kalbą šią pjesę vertė Toma Gudelytė ir Stefano Moretti.

Kultinės choreografės sukurtas spektaklis „Kūnai“ jau įėjo į šokio istoriją ir iki šios dienos yra populiariausias ir daugiausiai pasaulio scenų apkeliavęs trupės „Sasha Waltz & Guests“ kūrinys.

Kurso vadovų Juozo Javaičio, pedagogų Eglės Mikulionytės, Gintaro Liutkevičiaus, Vestos Grabštaitės studentai pristato savo darbus. Vieni - jau žinomi, kiti - rodomi pirmą kartą.

Didžiojoje Britanijoje dirbantys IT specialistai iš Indijos, Paryžiaus gatvių valytojai iš Afrikos, kaimynystėje gyvenanti ukrainietė slaugė – ar tai yra žmogaus išsilaisvinimo ženklas, ar savo šaknų praradimas; ar civilizacijos pasiekimas, ar pralaimėjimas?

Daugelio žmonių akyse Izraelis yra „karo šalis“. Tačiau jei nuvažiuotumėte į Izraelį, jūs pamatytumėte, jog šalis trykšte trykšta energija, išgyvena pakilimą įvairiose srityse - žemdirbystės, mokslo, taip pat ir meno.

„Tea­tri­nė ne­mi­ga“ - bend­ras „No thea­tre“ ir Mask­vos tea­trų or­ga­ni­za­ci­jos „Vot te­be“ vie­nos nak­ties nuo­ty­kis. „Vot te­be“ yra šio for­ma­to au­to­riai, jie ir su­pa­žin­di­no V.Ba­rei­kį su ne­tra­di­ci­ne tea­tro šven­te.

Shechteris teigia, jog spektaklį įkvėpė jaunuolių energija, jų mąstysena, elgsena, žaidimai ir muštynės. Konkretus „Uprising” idėjos šaltinis – riaušės, 2005 metais sukrėtusios Paryžiaus priemiesčius.

„Tai nugalintis pozityvas. Jai nereikia dešimties Dievo įsakymų, jai reikia tik meilės“, – apie Gražinos Balandytės kuriamą personažą pasakoja režisierius Algirdas Latėnas.

„Tai viena geriausių Puccini operų. Galėčiau ją palyginti nebent su „Turandot“. Meilės trikampis šioje operoje yra esminis, o muzika tokia stipri, kad jos kartais norisi net ne tokios emocingos“, – sako Vadimas Zaplečnyj.

Lietuvoje aplinkos teatro pavydžių galėtume surasti vos keletą, o užsienyje tai gana populiari teatro rūšis. Ne visose šalyse galima kurti vienodai, nes beveik viskas priklauso nuo vietos gamtos sąlygų, svarbūs yra metų laikai, oras kuriant konkretų spektaklį.

Galimybė dalyvauti viename spektaklyje su patyrusiais dainininkais ir atlikėjais bei ryškia kūrybine komanda jauniesiems solistams padės įgauti būtinos ne tik vokalinės, bet ir aktorinės patirties.

„Čiurlionis“ nebus biografinis baletas. „Labai norėjau, kad tai būtų kas nors iš ne vietinių choreografų – norėjau netikėto žvilgsnio, kitokio santykio į Čiurlionį, – sako Giedrius Kuprevičius.

Oskaras Koršunovas: „Niekada nestatyčiau „Paskutinės Krepo juostos“ jei ne aktorius Juozas Budraitis, kuris savo amžiumi, gyvenimo patirtimi, intelektu gali tapti tuo beketišku simboliu“.

Tradiciškai festivalio spektaklius žiūrėjo ir vertino žiuri - teatrologai Vitalija Truskauskaitė (pirmininkė), Jurgita Staniškytė ir Edgaras Klivis, kurios nuomone, geriausias šiųmečio festivalio spektaklis - Dante Alighieri „Dieviškoji komedija"

Konferencijos tikslas - pristatyti ir aptarti svarbiausias profesionalaus Lietuvos teatro finansavimo problemas, pateikti jų sprendimo galimybes ir su valdžios atstovais skatinti kultūros ir meno atsinaujinimą.

Paroda „Monika Mironaitė. Kokia laimė vaidinti, kokia kančia būti aktoriumi..." - tai ne tik nuotraukos, primenančios aktorės gyvenimą ir vaidmenis. Parodoje sukaupta ir Monikos piešinių, tapybos darbų, jos parašytų eilėraščių, kitų rankraščių.

Šių metų balandžio 25 dieną mirė Lietuvos teatro veteranė, aktorė Gražina Virginija Blynaitė-Kernagienė. Ji priklausė pirmajai Vilniaus valstybinio (dabar - Lietuvos nacionalinio dramos) teatro trupei. Balandžio 8 dieną aktorei suėjo 95-eri.