„Versmės“ programoje pristatytos pjesės aiškiai rodo, kad mūsų kūrėjams svarbu turėti erdvę, kur jie galėtų ne tik saugiai išbandyti savo idėjas, bet ir būtų išgirsti už Lietuvos ribų (pvz., rezidencijų programa).
Kostas Smoriginas buvo unikalus žmogus ir universalus aktorius, jautrus muzikantas, niekada nesiveržęs į įžymybių gretas, į „legendų“ būrį, nors jame tikrai buvo.
Knyga „Sibiro haiku“ ir visi trys spektakliai papildo vienas kitą ir perteikia skirtingus santykius su praeitimi, dabartimi ir atmintimi. Regis, visi nė akimirkai nesudvejoja, kad apie praeitį kalbėti svarbu, net jei ir nepatogu.
Toks primygtinis dviejų „Makbetų“ pasirodymas turi ir daugiau konotacijų. Kaip niekada šį rudenį krenta politikų galvos. <...> Tačiau Makbetas turbūt dar nesupranta, kad Birnamo giria kyla…
Žvelgiant į Vilniuje pamatytus penkis programos kūrinius, ypač išryškėjo laukimo (kol kažkas ateis ir išspręs, pripažins) ir aplinkos spaudimo, absurdo bei net tam tikro sapniškumo motyvai.
9-asis šiuolaikinės operos festivalis NOA organiškai pratęsė šių festivalių kūrybinę liniją. Jo premjerose tolygiai atsiskleidė tiek socialiai orientuotos, tiek abstrakčios, metafizinės, iš kūrybinio intereso kylančios ir nuo aktualijų nutolusios temos.
Suprantama, pasipriešinimo aktas buvo paties teatro, režisieriaus Tiago Rodrigueso sumanytas kaip publikos kantrybės tyrimas, provokacija, bet ar kiekvienoj šaly sulaukia tokios reakcijos? Didžiuojuosi mūsų jaunimu.
Iki šiol nė vienas NOA festivalis nepasiūlė tokio masto didelių koprodukcijų (jų net trys: „Sporos“, „Jūratė“, „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti…“) ir tokio kiekio produkcijų, kurios neabejotinai turėtų pritraukti didelį užsienio prodiuserių dėmesį.
Individualizmo laikais, regis, vis dar įmanu susivienyti ir šiuokart visai sėkmingai atrakinti įsivaizduojamą M. K. Čiurlionio operos „Jūratė“ paslaptį XXI amžiaus kūrėjų žvilgsniu, o ne imtis mistifikacijos.
