Lengvumo pojūtis sprogstančiame pasaulyje

Laura Šimkutė 2021-05-21 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Brilijant advenčers“, režisierius Gediminas Rimeika („Meno ir mokslo laboratorija“, 2021). Dainiaus Putino nuotrauka
Scena iš spektaklio „Brilijant advenčers“, režisierius Gediminas Rimeika („Meno ir mokslo laboratorija“, 2021). Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Kone po pusės metų atėjo ilgai laukta akimirka, apie kurią svajojo kultūros troškulio kamuojama bendruomenė - atsidarė kultūros įstaigos, teatrai taip pat nepagailėjo įvairovės, viena po kitos žengiančių premjerų. Užderėjo derlius. Ir kone aktyviausiai vaisius pristato „Meno ir mokslo laboratorija“ (MMLAB), kuri nebuvo prisnūdusi ir karantino metu, - panašu, intensyviai ruošė projektus, kad iš karto galėtų „pilna koja“ grįžti į gyvojo teatro režimą.

MMLAB produkcija dažnai pasižymi gana minimaliais scenos įrengimo sprendimais (paprastai tariant, renkasi lengvai transportuojamą ir sandėliuojamą scenografiją bei kostiumus), kurie dera prie pasirenkamų „viršum paprastos tikrovės“ esančių temų. Mokslo populiarinimas ir įmantrumas bei baroko verti apipavidalinimai vargiai derėtų. Nei stilistiškai, nei tematiškai. Ne išimtis ir „Brilijant advenčers“, kur žiūrovą pasitinka iš lazdelių sustatytas kupolas. Bet ir šis įvardijimas gali būti nepakankamai tikslus, nes vis tik nusakyti darinio formą yra sunku - abstraktumas palieka erdvės fantazijai ir, jei tik norisi, tas kupolas gali būti ir laiko mašina, ir skirtimi tarp pasaulių. Taisyklių niekas nenustatė.

Aktoriaus Gedimino Rimeikos antrasis režisūrinis darbas pasižymi lengvumu - spektaklyje nėra vietos „perspaustiems“, pompastiškiems sprendimams, vyksmas tiesiog organiškai važiuoja ir vedžioja žiūrovą po gal kiek ir nuspėjamą, todėl utopiškai realų pasaulį. „Brilijant advenčers“ centre - nepripažinto genijaus Luko, sukūrusio laiko mašiną, tačiau niekam nenorinčio jos atiduoti, istorija. Net ir prasta finansinė padėtis Lukui neleidžia išduoti savo įsitikinimų, kad ir kaip jį bando įtikinėti neaiškiomis aferomis užsiimantys Gregas bei Robas. 

Luko personažas stebintįjį gali prigauti kiek netikėtai, kadangi jį kurianti Aistė Zabotkaitė scenoje - neatpažįstama. Aktorė tarytum chameleonas transformuojasi į vaidmenį ir pakeičia visą savo psichofiziką - nuo kalbėjimo manieros ir balso iki kūno kalbos. Stebint ją nė nekyla abejonių, kad prieš akis - iš pjesės „ištrauktas“ Lukas su visomis savo bėdomis ir būsenomis. O ir vaidmuo - ne iš lengvųjų, kai reikia laviruoti tarp šiek tiek išprotėjusio genijaus ir aplinkinių engiamo bei „atsilikusiu“ dėl kiek kitokios kalbos laikomo žmogaus.  

Svarstant apie šį kūrinį turbūt pirmiausia ir reikėtų kalbėti apie aktorių darbus, kurie jau minėtą lengvumo pojūtį paverčia apčiuopiamu. Atrodo, kad aktoriams buvimas scenoje - ir šventė, ir žaidimas, ir savotiškas flirtas su publika, kur galima išnaudoti visas sukauptas charizmos atsargas. Nežinau, kiek premjeros vakarą tapo reikšminga tai, kad ilgai nebūta susitikimų su gyva ir čia pat kvėpuojančia publika. Vienaip ar kitaip, šis pojūtis - vien privalumas, o ne trūkumas.

Mato Dirginčiaus bei Šarūno Zenkevičiaus kuriami Gregas ir Robas atrodo lyg iš krasnūchos gilumos ištraukti pacaniukai. Kas antras žodis - necenzūrinis, treningai - šventas reikalas, o pašnekesiams (apie bet ką) tetrūksta tik saulėgrąžų pakelio. Algirdo Dainavičiaus kuriamam Tėvui užtenka scenoje tiesiog būti, tarytum kokiam trikdžiui matricoje - jis yra, bet jo, atrodo, kiti nemato, lyg būtų „pastrigęs“. Atskiro paminėjimo nusipelno ir Lauryno Jurgelio kuriamas antagonistas Benas, besikėsinantis į genialųjį Luko išradimą. Jurgelis gobšų ir su doros moralės principais prasilenkiantį personažą kuria jį paversdamas apgaulingai žavingu, bet taip pat nepameta ir maniakiškumo išraiškų,  - tai toks blogiukas iš „Disnėjaus“ filmų, tik mažiau sukarikatūrintas.

Lengvai plaukiantį spektaklio veiksmą lydi čia pat kompozitorės Agnės Matulevičiūtės (kuri, beje, dar ir vaidina) atliekama muzika, ji padeda įtikėti, jog laikas „Brilijant advenčers“ yra kažkur tarp: ir čia, ir dabar, ir jau praėjęs, ir dar būsiantis. Dauginami ir ištempiami atmosferiniai garsai su savimi nusitempia ir pakibusį laiką, kuris galiausiai išsprogsta. Apie tą sprogimą - akustinį ir veiksminį, įvykstantį finale - atrodo, garsai ir perspėja nuo pat spektaklio pradžios. Kiekvienas personažų išėjimas už kupolo ribų suskamba lyg pavojaus signalas, lyg lazerio pjūvis, įsipaišęs į filmo garso takelį, - zoną, kurioje veikia Matulevičiūtės garsų laboratorija. Čia gali patekti tik Lukas. Ir tai yra visos istorijos lygties sprendinys.

Vis dėlto edukacinė misija, atrodo, suskamba ne tik MMLAB propaguojamame mokslo temų populiarinime, bet ir pačioje spektaklio siužetinėje linijoje, jos gvildenamoje mintyje, kurią trumpai būtų galima suformuluoti maždaug taip: nespręsk apie knygą iš jos viršelio, arba nedera nuvertinti tų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kitokie. Tai tarsi moralas, o gal tik lengvas priminimas, kad nemaža dalis mokslininkų taip pat buvo atsidūrę spektaklio pagrindinio herojaus Luko vietoje. Ir tikriausiai potenciali „Brilijant advenčers“ auditorija pirmiausia galėtų būti paaugliai: nesunku sekti istoriją, gausu sceninių efektų, muzika kabina, o ir jaunam žiūrovui artimų epizodų čia taip pat yra.

recenzijos
  • Šauksmas

    Stebint šiuolaikinio šokio spektaklius nedažnai kyla fizinis noras susitapatinti su atlikėjais. Tiesiog neįtikėtina, kaip kūnas ir balso stygos norėjo užimti šokėjos vietą ir gerai išsirėkti.

  • Bestuburiai žmonijos skeletai

    Lietuvoje „niekas“ ir „tuštuma“ paprastai yra šalutinis produktas. „Zonder“ šie reiškiniai yra temos, objektai, nuotaika, tikslas – jie sąmoningai iškeliami kaip vertingas laisvalaikio praleidimas.

  • Pasaulis užtiktasis išmoningas, kaip užmojis svajotojo

    Kūrybingas scenos technologijų panaudojimas verčia prisiminti malonumą kone vaikiškai nustebti ir žavėtis vikriomis teatrinėmis apgavystėmis.

  • Apie spektaklį, kurio reikia jo kūrėjams

    „Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.

  • Žodynas antropocenui paaiškinti

    Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.

  • Meilės apraiškų variacijos

    Keturių valandų trukmės spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ ne kartą kilo klausimas, kodėl žvilgsnis vis krypsta į ekraną, o ne į čia ir dabar gyvai savo personažus reprezentuojančius aktorius?

  • Pasaulį dovanų

    Spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.

  • Vieni kitų vedami

    „Vedami“ Lietuvos įtraukiųjų, patyriminių spektaklių kontekste išryškėja savo socialine ir tęstine nauda, skirta bendruomenėms abejose spygliuotos vielos pusėse.