Nauja choreografo Martyno Rimeikio „Kopelija“ akivaizdžiai rodo šimtametę Lietuvos baleto kelionę nuo paprastos komiškos istorijos į kur kas sudėtingesnes egzistencinių apmąstymų erdves.
Muzika, vaizdo projekcijos ir kultūriniai simboliai trumpam pagauna protą arba širdį, tačiau jų efektui praėjus vėl lieki stebėti tą patį farsą, kurį matei jau pirmame „Venecijos pirklės“ veiksme.
Aktoriaus misija čia – veikiau sugebėti išlaikyti atsiribojimą ir savo personažą ne paversti kūnu su visu psichologiniu jam tenkančiu krūviu, o išartikuliuoti tam kūnui tenkančią idėją <...>. Būti įrankiu, o ne rezultatu.
Teatrinio kraujo netrūksta ir „Lietuviškose Vėlinėse“, tik kovotojų jėgos čia nelygios: skirtingų pavergėjų engiami lietuviai neturi galimybių pasipriešinti – nei kai žudomi jų artimieji, nei kai deginama lietuviška trispalvė.
Spektaklis subtilus, žavintis saikingumu – judesių, objektų, spalvų ir garsų darna. Jam pasibaigus kūdikiai atrodo ramutėliai, gavę lygiai tiek, kiek jiems ir reikia, – pajautę ryšį, bet neišgąsdinti jo pertekliaus.
Vienas įdomiausių „Taxi Vilnius“ aspektų – tai, kad Vilniaus kaip romantiško, poetiško miesto vaizdavimas ir migrantų kasdienybės jame temos nesipeša. Vilniaus legenda nesumenksta, jeigu jį mums aprodo indas ar egiptietis.
Trupės „Nuepiko“ spektaklis „Žmogus mėnulyje“: dramaturginė ir choreografinė logika čia remiasi metamorfozės principu: kiekviena scena gimsta iš ankstesnės, kaip kitas mėnulio fazės atspindys.
Nors operos „Jūreivis“ tema gana šalta, net makabriška, Luko Butkaus muzika buvo šilta, tarsi atsverianti anapusinio pasaulio šaltį. Statika, juntama ne tik partitūroje, bet ir scenografijoje bei režisūroje, nė minutei nekėlė nuobodulio.
Adomo Juškos ir Laurynos Liepaitės spektaklis „Menka detalė“, leidžiantis žiūrovams pasirinkti vietą „Salėje 99“, iš kurios norisi stebėti veiksmą, leidžia pasirinkti ir mąstymo kryptį. O tai nėra tokia jau menka detalė.
