Teatro sėkmė

2010-11-29 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2010 11 29
Marius Ivaškevičius Chabarovsko teatre

aA

Tarp Rusijos Auksinės kaukės nominantų - dar vienas lietuviškas motyvas: Chabarovsko teatro spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Malyš".

Chabarovsko jaunojo žiūrovo teatras, pastatęs M.Ivaškevičiaus pjesę, pasikvietė autorių į premjerą. Tai buvo pavasarį. Net sibiriečių recenzijose rašoma, kad autoriui spektaklis labai patiko.

Šį mėnesį paskelbtos svarbiausio Rusijos teatro apdovanojimo Auksinės kaukės nominacijos.

Paaiškėjo, kad Chabarovsko teatro „Malyš" nominuotas net keturis kartus: už geriausią mažos formos spektaklį, už geriausią režisūrą - Konstantinas Kučikinas, scenografiją - Andrejus Nepomniaščius ir už kostiumus - Natalija Sydzykova.

Apie šią rusų teatro sėkmę lietuvių dramaturgas sužinojo Londone rinkdamas medžiagą naujai pjesei. „Chabarovskui tai neįtikėtina ir iki šiol nepatirta sėkmė", - teigė M.Ivaškevičius.

Į Chabarovsko kraštą, esantį Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, buvo tremiami žmonės, nemažai jų - iš okupuotos Lietuvos. Pjesėje „Malyš" M.Ivaškevičius kaip tik ir pasakoja apie dvi šeimas, į kurių likimus įsiterpė tremtis.

Viena šeima - Tėvas ir duktė Silvija Lietuvos kaime, kita - Motina ir sūnus Lionia Sibiro kaime. Tėvas ištremiamas į Sibirą, kaip tik ten, kur tremtiniams vadovauja Motina, o kareivis Lionia atkeliauja į Silvijos namus „išvaduoti" Lietuvos. Pjesė - išskirtųjų šeimos narių laiškai.

Scena iš Chabarovsko teatro spektaklio spektaklio „Malyš”
Chabarovsko teatro spektaklio spektaklio „Malyš” vaizdas

Lietuvos žiūrovams pjesė „Malyš" pažįstama iš pastatymo Oskaro Koršunovo teatre. Chabarovske „Malyš" režisavęs K.Kučikinas teatrologų vertinamas už įdomias interpretacijas.

Rašiusius apie „Malyš" jaudino meilės pasmerktumo įrodymas: Sibire lietuvio Tėvo ir rusės Motinos santykiai apsiriboja aistra, Lietuvoje Silvijos ir Lionios santykiai pereina į prievartą.

Pasak teatrologės Galinos Ostrovskajos, režisierius suteikė pjesės įvykiams teatrinio išraiškingumo. „Todėl scenoje veikia trys Lionios: kaimo mažius, aštuoniolikmetis kareivis ir subrendęs diedas. Visi vienodomis megztomis kepuraitėmis.

Atsirado ir obuoliai-laiškai, kurie taps keistu simboliu: lyg žemės rutulio, lyg filosofinės substancijos.

Sukrės finalas, kai herojai pabandys įvykius pasukti atgal (žinoma, jie nori neįmanomo) ir atsiras didelis permatomas kamuolys, kurio viduje šokinėja berniukas, o greta - du suaugę Lionios", - rašo G.Ostrovskaja.

LIETUVOS RYTAS

 

Užsienyje