Žinomas scenos menininkas G.Varnas rūpinasi ne tik teatru, bet ir niokojamais šalies miškais.
Avinjone (Prancūzija) visą liepos mėnesį vyko Tarptautinis teatro festivalis. Jame viešėjo ir režisierius Gintaras Varnas, vasarą randantis laiko ir domėtis pasaulio teatru, ir ginti Lietuvos miškus.
- Kas Avinjono festivalyje paliko didžiausią įspūdį? – „Lietuvos ryto“ korespondentė paklausė G.Varno.
- Pustrečios valandos karštyje išstovėję eilėje patekome į Romeo Castellucci instaliaciją pagal Dante „Rojus“. Stovėdami aklinoje vestibiulio tamsoje išvydome apskritimo formos skylę, kurioje ir buvo režisieriaus rojus, – gražiai apšviesta bažnyčia, ant grindų lašantis vanduo, didžiulis fortepijonas, dieviška muzika. Ir juodas skuduras, vis švysčiojantis ir neleidžiantis gėrėtis rojumi, – kaip užuomina, kad ten patekti negalima.
Tada ir prisiminiau, kad praėjo lygiai penkeri metai, kai mes toje pačioje bažnyčioje buvome pakviesti vaidinti spektaklio „Tolima šalis“, bet dėl streikų festivalis neįvyko ir į Avinjoną nepatekome. Taigi atsidūriau prieangyje rojaus, į kurį nebuvome įleisti. Tai lyg asmeninė ironiška asociacija su Avinjonu.
Tačiau mane pribloškė, kaip R.Castellucci ir šioje instaliacijoje, ir spektaklyje „Skaistykla“ sugeba tobulai ir tarsi iš nieko sukurti atmosferą. Yra bulvarinis skaitalas, būna ir bulvarinis žiūralas. Teatras būna menas ir nemenas. R.Castellucci režisūra – tai menas grynąja šio žodžio prasme.
- Šiųmetiniame Avinjono festivalyje buvo nemažai spektaklių pagal klasikinius kūrinius. Ar režisieriams pavyksta klasikines dramas įdomiai suaktualinti?
- Festivalyje visko yra daug. Matėme mėgėjišką, tiesiog klaikų „Otelą“ nepagrindinėje festivalio programoje, kurioje spektaklius rodo kas tik nori. Tačiau pagrindinėje programoje pavyko pamatyti puikų olando Ivo van Hove´o 6 valandų spektaklį „Romėnų tragedijos“ pagal retai statomas ir antrarūšėmis laikomas Williamo Shakespeare´o politines tragedijas „Koriolanas“, „Julijus Cezaris“ ir „Antonijus ir Kleopatra“.
Šio spektaklio veiksmas vyksta lyg dideliame biure, kuriame šalia vaidinančių aktorių savo elektroninį paštą gali pasitikrinti bet kuris žiūrovas. Publika gali gerti scenoje kavą ir iš labai arti stebėti personažų intrigas. Pamažu šito interaktyvaus spektaklio erdvė tuštėja, lavonų daugėja, lieka tik pusgirtis Antonijus ir pamišusi Kleopatra. Ir toks slegiantis įspūdis – lyg intrigų varomas gyvenimas tavo akyse pavirto į nieką. Kažkas pasakė, kad spektaklį reikėtų parodyti mūsų seimūnams. Bet bijau, kad jie per kvaili tokiam geram teatrui.
- Ar Avinjonas pateisina svarbiausio europinio teatro festivalio vardą?
- Manau, kad taip. Visas miestas nuo ryto iki ryto – teatras. Ir taip yra gal todėl, kad festivalis, vykstantis šiame mažame viduramžių mieste, turi savo šaknis, tradicijas – jį dar 1947 metais sumanė teatro reformatorius Jeanas Vilaras.
Čia teatromanai suvažiuoja iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, kilo toks įspūdis, kad per Avinjono festivalį Rusijoje neliko nė vieno kritiko, – atrodo, jog jie visi liepą praleidžia Avinjone. Ypač sunku gauti bilietų į pagrindinės programos spektaklius – sudaromi ir nuolat gyvai tikrinami (negali nė trumpam palikti eilės) norinčiųjų patekti į teatrą sąrašai. Vieną tokį sąrašą įniršę žiūrovai net suplėšė, kilo sumaištis. Neįmanoma apsakyti, su kokiu susidomėjimu žmonės veržiasi į teatrą.
- Vasara – ir pasiruošimo naujiems mokslo metams laikas. Dėstote Muzikos ir teatro akademijoje, kurioje nepriklausomybės pradžioje sukėlėte revoliuciją dėl sustabarėjusių dėstymo metodų. Kokios jūsų pedagoginės nuostatos?
- Kiekvienas bandome rasti savo kalbą su studentais. Iš pradžių mano vadovaujamame kurse buvo 21 studentas, bet dėl įvairių priežasčių liko tik devyni. Man yra sakę, kad sulaužiau tų žmonių, kurie turėjo palikti mūsų kursą, likimus. Aš nesulaužiau. Jie būtų sulaužyti, jeigu būtų ne savo vietoje.
Suprantu, kad teatre reikia ir aktorių kūrėjų, ir aktorių atlikėjų. Bet siekiau, kad kurse liktų talentingi, degantys kūryba, darbštūs žmonės. Tikiuosi, kad būtent tokie ir liko. Labai svarbu jauniems aktoriams išugdyti meno jausmą ir gerą skonį – kad jie suprastų, jog ne kiekvienas spektaklis turi pakankamai meno. Nenorėčiau, kad jie užsiimtų tik bulvariniu žiūralu.
- O kaip dėl nuolat peršamos nuostatos, kad iš tikro teatro nepragyvensi?
- Mūsų žvaigždžių kalbose, kad jos į televiziją eina tiktai dėl to, jog negali pragyventi, tik dalis tiesos. Ką reiškia nepragyvena? Jeigu pragyvenimo kartelę pakėlei iki naujo „merso“ ir naujo namo priemiestyje, tai keisk profesiją iš karto, nesikankink. Su studentais daug kalbėjome, kad jie negali teatre tikėtis milijono. Tikiu teatro bacila. Jame gauni kitokį pasitenkinimą.
Žmogus, kuris pavasarį kerta mišką, nedorai uždirba milijonus. Jis nieko nesukuria, tik naikina. Kada nors jam tai atsirūgs. Teatras suteikia galimybę kurti. Čia neuždirbsi daug pinigų. Niekas neverčia to daryti, jeigu nenori.
- Kokie bruožai skiria jaunus aktorius nuo vyresnių?
- Negaliu pasakyti, kad jauni aktoriai nesmalsūs. Jie labai nori žinių, šiaušiasi prieš blogus dėstytojus. Bet jie nori greito populiarumo. Ir kartais neatsirenka priemonių. Tai karta, užaugusi ne su knygomis, o su televizoriumi ir kompiuteriu. Jaučiu konfliktą tarp savo ir jų vertybių.
- Birželio viduryje visuomenėje sukėlėte audrą dėl miškų kirtimo pavasarį, kai peri paukščiai. Tikrai manote, kad galite ką nors pakeisti?
- Aš tuo net neabejoju.
- Ar jau sulaukėte apčiuopia mų savo veiklos rezultatų?
- Tragikomiškų – po skandalo buvo parengtos naujos taisyklės, pagal kurias miškus bus draudžiama kirsti balandžio ir gegužės mėnesiais. Bet visiems žinoma, kad būtent pirmosiomis birželio dienomis lizduose atsiranda jaunikliai.
Dabar mūsų tikslas, kad nebūtų priimtos tokios taisyklės, kad jų rengimas nebūtų slaptas, kad būtų suburta mokslininkų ir gamtininkų grupė, kurios nuomonė būtų svari.
- Iš kur toks optimizmas? Kas jus įkvepia?
- Aplinkos ministerija tiesiog nebeturi kur dėtis. Paukščius saugo įstatymai – plėšriojo paukščio lizdas ne tik negali būti sunaikintas, bet turi būti garantuota ir apsauginė zona. Iš tikrųjų to visai nesilaikoma. Dabar renkame įstatymų pažeidimo faktus, kurie bus perduoti prokuratūrai.
Užkniso šitas gryniausias vandalizmas. Turime visus kozirius prieš dabartinę miškus naikinančią situaciją. Miško kirtimo taisyklės yra poįstatyminiai aktai, prieštaraujantys Berno konvencijai, kurią Lietuva pasirašė dar stodama į Europos Sąjungą. Jeigu taisyklės nebus pakeistos, mes skųsime valstybę Europos Komisijai.
- Kodėl būtent jūs, teatro režisierius, ėmėtės šios visuomeninės veiklos?
- Bendraudamas su gamtininkais jų akyse mačiau depresiją. Jie nebetikėjo, kad galima ką nors pakeisti. Bet turbūt panašioms problemoms valstybėje spręsti reikia viešumo ir garsaus visuomenės balso. Apie miško kirtimus, žinoma, pirmieji turėjo pradėti rėkti Lietuvos žalieji. Kur jie?
O teatras ir visa ši problematika iš tiesų labai glaudžiai susiję. Juk teatras yra humanizmo, dvasinių prioritetų saugykla. Miškas – irgi žmogaus dvasiai būtina vertybė. Tuo tarpu valstybei miškas tėra naudingosios iškasenos – nafta, dujos, akmens anglys. Jos manymu, mišką reikia kuo greičiau iškirsti ir susižerti pinigus. Todėl, manau, kovoti yra prasminga.
Nuo scenos darbininko iki Nacionalinės premijos
* G.Varnas gimė 1961 m.
* 1988-1993 m. studijavo režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje). Kurso vadovai – Jonas Vaitkus ir Rimas Tuminas.
* G.Varnas yra dirbęs scenos darbininku ir režisieriaus padėjėju Rusų dramos teatre, režisieriaus asistentu Kauno dramos teatre, vadovavo moksleivių teatro studijai.
* 1988 m. įkūrė garsųjį „Šėpos“ teatrą, kuriame statė gyvenamo laikotarpio realijas atspindinčias socialines politines satyras. Teatras 1991 m. viešėjo Norvegijoje, Kanadoje, JAV.
* G.Varnas sukūrė apie trisdešimt spektaklių Lietuvos jaunimo, Kauno dramos, Mažajame, Nacionaliniame dramos teatruose, statė spektaklius Slovakijoje ir Latvijoje.
* Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir nacionalinėje operoje pastatė penkias operas.
* G.Varnas pelnė penkis Kauno miesto „Fortūnos“ apdovanojimus už spektaklius „Heda Gabler“, „Gedulas tinka Elektrai“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Nekalti“, „Ruzvelto aikštė“.
* Režisierius pelnė penkis Lietuvos teatro apdovanojimus („Kristoforus“ ir Auksinius scenos kryžius) už spektaklius „Heda Gabler“, „Tolima šalis“, „Pikų dama“, „Rigoletas“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Nusiaubta šalis“, „Švyturys“.
* 2004-2007 m. vadovavo Kauno dramos teatrui. 2008 m. įkūrė teatrą „Utopija“.
* G.Varnas yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
