Vilnius!

Aistė Šivytė 2023-11-06 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Mano Vilnius mano“, režisierius Paulius Tamolė (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2023). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Mano Vilnius mano“, režisierius Paulius Tamolė (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2023). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Ruduo - Vilniaus metų laikas. Kai gatves nukloja gelsvi medžių lapai, miesto sienas apraizgę vynvyčiai paraudonuoja, o vis žemiau dangumi slenkanti saulė ant senamiesčio pastatų ima žaisti tįstančiais šešėliais, negali nepajusti miestą supančios mistikos ir įvairialypės istorijos dvelksmo. Tad spalio 29 dieną, teatre „Lėlė“ įvykusi režisieriaus Pauliaus Tamolės spektaklio „Mano Vilnius mano“ premjera į miestą atkeliavo pačiu laiku.

Pagal Justino Žilinsko nuotykių romaną paties autoriaus parašyta inscenizacija pasakoja apie du paauglius, Simą (Lukas Auksoraitis) ir Aistę (Indrė Vėlyvytė), apleistame Antakalnio gatvės name sutikusius Vilniaus istorijos metraštininką (Deivis Sarapinas). Nepabūgę metraštininko gąsdinimų, du draugai leidžiasi į kelionę per miesto istoriją. Spektaklis skirtas gana plačiai auditorijai, 7-14 metų vaikams / jaunimui, pateikia koncentruotą svarbiausių Vilniaus gyvavimo momentų chrestomatiją: nuo Gedimino sapno iki Sausio 13-osios įvykių. Vaikai išmoko Barborą Radvilaitę naudotis pirmąja šakute, perduoda signatarams Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, stebi kuriozinius eksperimentus tik ką įkurtame Vilniaus universitete. Tačiau, kaip istorija niekada nėra vien smagi ar juokinga, taip ir čia, šalia juoko savo vietą pasakojime apie Vilnių atranda ir jo tragedijos - maras, okupacijos, Holokaustas.

Tamolės režisūrinis žvilgsnis primena vaikystės žaidimus kieme, kai visi kolektyviai kuriame ir matome nesamus labirintus, sienas ar daiktus. Remdamiesi šia įsivaizduojamo pasaulio logika scenoje veikia ir aktoriai - avanscena čia dažnai naudojama lyg nematoma siena nuo scenos atskirtas koridorius, veikėjai klaidžioja nesamais scenos ir užkulisių labirintais, žiūrovų salė tampa apleistu pastatu ar universiteto auditorija, o svarbiausia - be menkiausių pastangų šias įsivaizduojamas erdves matome patys.

Žaidimui antrina ir scenografijai kurti naudojamos įvairaus dydžio juodos dėžės. Tai neutralus, neįkyrus įrankis, leidžiantis „sužaisti“ viską, ko tik gali prireikti - Gedimino kalną, pjedestalą Muravjovo skulptūrai, lentą Vilniaus universitete, geto sieną ar kėdes Dainuojančios revoliucijos hipiams prisėsti.

Pagrindinės šio spektaklio „žaidėjos“ - dailininkės Giedrės Brazytės lėlės - ypač charakteringos. Tai ryškūs, įsimintini personažai: pagarbią baimę keliantis, didingas Gedimino sapno vilkas; Barboros Radvilaitės pažai, tarsi stručiai dėl menkiausio išgąsčio apykaklėse slepiantys galvas; būrys kiauksinčių, apšepusių ir lengvai pasiutusių šunėkų, puolančių taukais išteptus Muravjovo skulptūros batus; pamėkliškas marą vaizduojantis arklys; mažytis ir labai piktas milicininkas, visiškai bejėgis Nepriklausomybės priešaušryje.

Stebint spektaklį džiugu justi, kad jaunas žiūrovas nėra laikomas kvailu, nebijoma, kad gal ne visai supras kai kuriuos istorinius laikotarpius arba kad išsigąs tamsesnius žmonijos laikus vaizduojančių lėlių. Ši jaunam žiūrovui juntama pagarba ir pasitikėjimas ypač stipriai atsiskleidžia pasakojant apie Holokaustą, į kurį žvelgiama ypatingai jautriai ir atvirai - mažos mergaitės Iros (kurią Aistė ir Simas išgelbėja) istorija pasakojama lėtu, labiau skeletus nei žmones primenančių lėlių slinkimu į getą, užkulisiuose girdimais neramumais, scenoje iškrintančiu Dovydo žvaigždžių lietumi.

Tamolė kviečia žiūrovus susidomėti istorija ir suteikia tam visą kolekciją pretekstų: efektingų, sukrečiančių, juokingų, liūdnų scenų, įtraukiančių, charizmatiškų ar šiurpinančių personažų. Po spektaklio nugirsta daugybė tėvams skriejančių vaikų klausimų, prašymų paaiškinti ir patikslinti, leidžia tikėti, kad sudominta buvo sėkmingai ir pasiektas labai svarbus dalykas - kad žiūrovui nuoširdžiai rūpėtų tai, ką pamatė.

Keistai scenoje suskamba tik juokeliai, bandantys atvaizduoti paauglišką Aistės ir Simo susidomėjimą vienas kitu. Keliomis užuominomis apie susidūrimą ne tik su istorija, bet ir su savimi, bundančiais jausmais ir pirmosiomis simpatijomis buvo siekta įtraukti jau nebe vaikiškam amžiui priklausantį žiūrovą, tačiau savitu sovietiškumu alsuojanti Simo Aistei ištariama eilutė „jei aš nualpčiau, ar tu man dirbtinį kvėpavimą padarytum“ - yra vienas keisčiausių būdų tam pasiekti.

„Mano Vilnius mano“ - tai įtraukianti ir žavi miesto impresija, spektaklis pilnas tarsi gatvėse sugaudytos ir į sceną atneštos Vilniaus miesto paslapties. O svarbiausia: šis spektaklis pilnas meilės - tiek Vilniui, tiek teatrui.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

recenzijos
  • Kelias į Rojų grįstas ne teisybe, o reto grožio tvarka

    „Orfėjas“ yra išskirtinai stilingas spektaklis, kuriame aktorių manieros, kostiumai, scenografijos detalės ir net vaizdo projekcijos skoningai dera tarpusavyje.

  • Įsijausti į kitą

    Atsižvelgiant į Artūro Areimos kūrybą, neretai apibūdinamą kaip aštrią ir provokatyvią, spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ nuosaikus, be ekscesų, pabrėžiantis humaniškas vertybes.

  • Pasaulio lopinėlis tamsioje dėžėje

    [Apie spektaklį „Bėgūnė.] Žiūrovai turi galimybę sekti šiuolaikinės aktorės šiuolaikinę istoriją, kurios tikslas – ne papasakoti, o tik asmeniškai suvokus ją „grąžinti“ žiūrovams.

  • Šauksmas

    Stebint šiuolaikinio šokio spektaklius nedažnai kyla fizinis noras susitapatinti su atlikėjais. Tiesiog neįtikėtina, kaip kūnas ir balso stygos norėjo užimti šokėjos vietą ir gerai išsirėkti.

  • Bestuburiai žmonijos skeletai

    Lietuvoje „niekas“ ir „tuštuma“ paprastai yra šalutinis produktas. „Zonder“ šie reiškiniai yra temos, objektai, nuotaika, tikslas – jie sąmoningai iškeliami kaip vertingas laisvalaikio praleidimas.

  • Pasaulis užtiktasis išmoningas, kaip užmojis svajotojo

    Kūrybingas scenos technologijų panaudojimas verčia prisiminti malonumą kone vaikiškai nustebti ir žavėtis vikriomis teatrinėmis apgavystėmis.

  • Apie spektaklį, kurio reikia jo kūrėjams

    „Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.

  • Žodynas antropocenui paaiškinti

    Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.