Kelionė į mirtį „Hamleto“ paraštėmis

Daiva Šabasevičienė 2023-09-20 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, režisierius Jurijus Butusovas (Vilniaus senasis teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, režisierius Jurijus Butusovas (Vilniaus senasis teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Vilniaus senajame teatre, rugsėjo 15 ir 16 dienomis įvyko Tomo Stoppardo dramos „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ premjera. Spektaklį režisavo žinomas rusų teatro režisierius Jurijus Butusovas. Intriga buvo didžiulė. Įspūdingai išgarsėjęs, visus įmanomus teatrinius apdovanojimus pelnęs Butusovas, kuriam po Rimo Tumino buvo patikėtas ir Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatras, karui prasidėjus vienas iš pirmųjų pasitraukė iš jį taip mylėjusios Rusijos ir atsidūrė Vilniaus senajame teatre. Akivaizdu, kad teatro kolektyvui tai buvo laukiama patirtis, žadinusi didelius lūkesčius. Neabejoju, kad kūrybiniu požiūriu taip ir įvyko, nes spektaklyje kalbama dramos teatro kalba. Čia veikia visos dramą konstruojančios sudedamosios dalys, tačiau kūrinio šerdis liko neužčiuopta, visas spektaklis ištirpo begalybėje. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ liko kaip teatrinė regykla be pagrindinio elemento - išgyvenimo. Beveik keturias valandas trunkantis spektaklis tapo kelių meninių stilių samplaika, bandančia pataikyti į šiandienos gyvenimo pasąmonę.              

Pasirinktas autorius - čekų kilmės britų dramaturgas ir scenaristas Tomas Stoppardas, atrodytų, itin parankus šio režisieriaus situacijai. Dar po 1966 metų sėkmingo debiuto Edinburgo teatre autorius buvo pastebėtas ir išgarsėjo net tik kaip rašytojas - netrukus pradėjo aktyviai reikštis politinėje veikloje. Jo pažintis su Čekoslovakijos opozicijos lyderiu Václavu Havelu taip pat nepraėjo be pėdsako: Stoppardas jam skyrė savo pjesę „Profesionalus triukas“, į anglų kalbą išvertė Havelo kūrinių. Neatsitiktinai 1983 m. Stokholme buvo įsteigta Tomo Stoppardo premija neoficialiems čekų autoriams.

Stoppardas Hamletą pastūmė į šoną, kad galėtų aiškintis mažų žmonių netikėjimo atvejus, juos pačius atvedančius iki mirties. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ - tai „Hamleto“ paraštės. Tai - analizė to, apie ką garsiojoje Shakespeare'o tragedijoje buvo tik užsiminta, bet liko neišplėtota. Įspūdingos biografijos rašytojas, įvairių žanrų literatūros kūrėjas, dirbęs ir žurnalistu - ypatingo kritinio mąstymo. Pažinti jo pasaulį - tikras iššūkis. Tam reikalinga ir vaizduotė, nes sukūręs tragikomediją „Rozenkrancas ir Gidensternas mirę“, jis privertė susimąstyti apie tikrosios tragedijos ištakas. Nors ir žaismingai, bet šios pjesės kelionė atveda į mirtį.

Šie ir kiti faktai Stoppardą priartina prie Rusijos opozicionieriaus Butusovo naujojo spektaklio, kuriame bandoma atrasti vilties tarpeklius šiandienėje kakofonijoje. Šiame spektaklyje harmoningų aplinkybių nėra, čia kalbama apie destrukcijos žemę. Butusovas, statęs Shakespeare'ą, sudėtingose sociopolitinėse aplinkybėse pasirinko ne jį, o jo permąstytoją - Stoppardą, kuris praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje pabandė naujai apmąstyti „Hamleto“ aplinkybes. Kartu su aktoriais režisierius tekstą prismaigstė šalutinėmis istorijomis, kurios Stoppardo absurdo tragikomediją sukaustė tragedijos grandinėmis. Nuo pat pradžių atrodė, kad beketiškos prigimties pagrindiniai veikėjai bus ne tik panašiomis frazėmis kalbantys „dvyniai“, bet ir išlaikys tam tikrą lengvumą, žaidybiškumą, bet spektaklis greitai apsunko ir ėmė grimzti.

Butusovas atliko pagrindinę užduotį - nei pateisino, nei nuteisė savo herojų. Per juos jis bandė kalbėti apie likimą, kurį individai priima nuolankiai. Iš daugybės žodinių tiradų sklido begalės įvairiausių apmąstymų, tačiau pats kūrinys trūkčiojo vietoje, spektaklio dramaturgija vos formavosi. Scenoje buvo kuriamas literatūrinis teatras, įvilktas į prašmatnų vaizdinių fejerijos drabužį. Stoppardas savo kūrinyje vis dėlto laikėsi pagrindinės „Hamleto“, kaip ir paties Shakespeare'o, nuostatos - neatsieti klausimų kas ir kaip. O Senojo teatro naujasis spektaklis po žodžiais ir vaizdiniais sugebėjo paslėpti pagrindinį klausimą: apie ką šis kūrinys? Lengviausia atsakyti: apie daug ką, gal net apie viską, bet kokia nors šviesa tunelio gale turėtų regėtis. Net jeigu visi Stoppardo valia numiršta, tai kodėl? (Tiesa, Horacijus nenumiršta, bet Butusovas į sceną jo ir neišleido.) Kodėl spektaklyje viskas taip sunkiasvoriška, kai pačios pjesės tekstai lengvi ir žaismingi? Jie analitiški, intelektualūs, absurdiški, siurrealūs, bet kam reikalingos tokios ilgos introdukcijos, scenų pasikartojimai, tarytum ženklinantys gyvenimo begalybę. Šiandien per didelė prabanga per kelias valandas gauti paaiškinimą, kad gyvenimas yra lošimas. Vien pirmoji scena - monetų mėtymo žaidimas - trunka penkiolika minučių. Nuobodu ir žiūrovams, ir Stoppardo Rosui ir Gilui. Abu prisipažįsta: „Darosi nuobodoka“. Bet režisierius tęsia savo sumanymą: į sceną pinigai lekia kibirais... Iš vienos scenos pusės - pinigų kruša, iš kitos - azartą vėsinantys vandens pliūpsniai. Pirmajame veiksme atrodo, kad gyvenimas - tik lošimas. Nieko tikro jame apskritai nėra. Net žmonės - ne tikri, o lėlės. Pakilus uždangai - du judesy sustingę žmonės. Juos taip įsuka gyvenimas, kad jie kalba nesustodami. Režisierius pasaulį konstruoja kaip baltas eiles. Improvizacijos prasideda nuo pirmųjų akimirkų, atrodo, kad spektaklis bus kaip paroda, surengta teatro fojė - „Raidžių paveikslai“, siekianti įvaizdinanti kalbą, sukurti naujas reikšmes. Bet taip neatsitinka. Žodžiai, kaip tos monetos, pasklinda žiūrovų galvose ir įtaigesni jų deriniai nesusikuria. Pirmajame veiksme bandoma išryškinti raktinius kūrinio žodžius - „likimas“, „metamorfozė“, „laimė“, „laikas“, „mirtis“... Tačiau, iškritus skaičiui, o ne herbui, scena nušvinta ir pasigirsta sprogimas. Kai sprogimai kankina Ukrainą, „filosofiniai“ teatro sprogimai nebeveikia.  

Laukdamas pilnakraujo Stoppardo gali apsirikti, nes scenoje veikia septyni aktoriai, kai tuo metu pjesėje - dukart tiek, neįskaitant įmanomos masuotės. Tad regime kamerinį spektaklį su gerai įkaitinta vizualiąja puse. Kiekvienas teatras siekia kuo intensyvesnio trupės užimtumo, tad šiek tiek keista, kad šįkart buvo laikomasi tik savo koncepcijos įgyvendinimo. Nors vaidinantys aktoriai tikrai geri, tačiau jiems nelemta patiems ką nors patirti, išgyventi. Dmitrijus Denisiukas (Rozenkrancas), Igoris Abramovičius (Gildensternas), Valentinas Novopolskis (Aktorius ir Klaudijus), Viktorija Aliukonė-Mirošnikova (Alfredas, Ofelija ir Gertrūda), Arturas Svorobovičius (Hamletas), Liuda Gnatenko (Polonijus), Maksimas Tuchvatulinas (Šmėkla) tapo teksto arba gerai atliekamų plastinių judesių įkaitais. Girdi Stoppardą, jo šmaikščius, įdomius absurdizmus, minoriškus ir šmaikščius dialogus, bet žodinės improvizacijos dar labiau supainioja jį su Shakespeare'u. Žodžių lavina neleidžia išsiskleisti net pačiam absurdui, nes jį sunkiau įkūnyti, nei loginius tekstus. („Ar kada nors galvojai, kad esi tikrai miręs ir guli dėžėje su dangčiu?“) Mirtis įkvepia kalbėtojus, o tekstas ima užkloti teatrą.

Nors teksto atžvilgiu Novopolskiui teko mažesnis krūvis, tačiau jo Aktorius - raiškiausias personažas. Pagrindinio Aktoriaus vaidmuo čia pakeičia Hamleto vaidmenį, jis tampa kūrinio protagonistu. Jis svarbus ir režisieriui, svarbus ir mums. Jo tekstai pasiekia sąmonę natūraliai, jie prasmingi, teisingai intonuojami. Iš pradžių atrodė, kad tai bus tiesiog gerai atliktas Novopolskio vaidmuo, bet netrukus aktorius tapo visos aktorinės profesijos įkūnytoju. Kartais net atrodė, kad buvo galima spektaklį statyti vien kanonizuojant Aktorių, nes per jį vėrėsi visas teatro pasaulis. Pasigirdus žodžiams „Mes - aktoriai, mes - priešingybė žmonėms!“ ar „Mes aktoriai, mums reikia žiūrovų“, supranti, kad ši formulė atvirkštinė - žiūrovams reikalingi aktoriai, kad galėtų atpažinti save. Režisieriaus teatrinė vaizduotė laki, jis ima ir išdidina vieną ar kitą sceną. Artistas pasakoja istoriją, sakydamas: „Nusiėmėme karūnas ir kardus, ir aukso drabužius“, o režisierius aktorių išrengia nuogai. Ir pati scena išrengta (matosi visi architektūriniai kontūrai), kad laisvai kvėpuotų scenovaizdis, tad galima išrengti ir aktorių, kad laisviau kvėpuotų tekstas. Režisierius ankstesniuose spektakliuose jau daug ką išbandęs, tad naujajame spektaklyje kadaise atrastos priemonės lengvai skinasi kelią.

Butusovas sugebėjo įminti, atverti, dar kartą parodyti šios Vilniaus senojo teatro unikalios scenos grožį. Spektaklis labai taikliai įkomponuotas, integruotas į daugiau kaip šimtmetį kapitalinio remonto nemačiusias patalpas. Nesvarbu, kad gervės valdomos rankomis, ar apšvietimas kuriamas senais prožektoriais - visa tai atrodė ne varganai, o anaiptol, išradingai. Galima buvo justi didelę meilę teatrui ir jo esminį pažinimą.

Scenografo Mariaus Nekrošiaus dialogas su Eimunto Nekrošiaus spektaklių stilistika, jų medžiagiškumu neerzino, nes tai - savarankiškas darbas, tinkantis didelių užmojų režisieriui. Žinant, kad prieš teatro studijas Butusovas baigė Laivų statybos institutą, Nekrošiaus pasiūlymas centrinį įvaizdį susieti su laivu pasirodė įdomus ir tinkantis. Tuo labiau, kad vienoje iš svarbiausių scenų Rozenkrancui ir Gildensternui pavesta iš Elsinoro į Angliją laivu lydėti jų jaunystės draugą Hamletą. Jeigu pirmosiose scenose nemažai šekspyriškų įvaizdžių iš garsiųjų Eimunto Nekrošiaus pastatymų - „Makbeto“ „Otelo“, „Hamleto“, tai trečiajame veiksme scenovaizdis išsiskleidžia pilnai. Regime per bangas plaukiantį laivą, jūros švelnų bangavimą išduoda burių konstrukcija - ne medinė, bet iš virvių, ji ritmingai juda. Scenovaizdis tampa tarytum peršviečiamu, regime visus - tikrus ir kuriamus scenos sluoksnius. Ypač įspūdinga mirusių sielų buveinė, įkurdinta giliausiame scenos taške. Rodos viskas toli, bet sukuriama tikros koplyčios jausena. Rusvas koloritas, įtaigi Mariaus Nekrošiaus šviesų gama sukuria teatrą teatre.

Scenovaizdis paslankus režisieriaus minčių kaitai. Judėjimą perteikia įvaizdžiai, o personažai tik pasakoja savo gyvenimus. Paveikiausios laivo atmušos (krancai) - smėlio pripildyti drobiniai maišai, kurie kartais primena ilgam prisišvartavusį laivą, o kartais, pakilę į dangų, rauda, varvėdami prisisunkusiu jūros vandeniu ar žmonių ašaromis.

Spektaklyje viskas sąlygiška, tariama. Nieko nėra tikro, net žodžiai nieko nereiškia. Čia nėra nei metaforų, nei simbolių. Čia net „vėjo jokio nėra, tik skersvėjis“. Čia vaidina ne tik Aktorius, bet visi, vos įžengę į šią erdvę. Kaip tikras virtuozas rankomis perkusina Arturas Svorobovičius, nuo jo neatsilieka ir Liuda Gnatenko. Čia fortepijonu tariamai groja Valentinas Novopolskis ir tariamai dainuoja Viktorija Aliukonė-Mirošnikova, o žiūrovai ploja. Jie tiki teatro sąlygiškumu, jiems nesvarbu, kad klausosi įrašo, jie tiki pačios muzikos galia. („Vienintelė pradžia yra gimimas, o vienintelė pabaiga - mirtis - jei tai netikra, kuo tuomet galima tikėti?“)

Spektaklyje muzikos nemažai, ji dažnai iliustruoja vieną ar kitą sceną, sukuria pavienių scenų atmosferą. Vientiso garsų dizaino, kaip mūsuose įprasta, šiame spektaklyje nėra, tad ir atskiros scenos įsimena labiau, nei bendras muzikinis laukas. Kai tylėdamas Hamletas „kalbasi“ su Ofelija, užtenka paukščių klegėjimo ir ramaus gitaros garso. Teatro akustika ypatinga, todėl daug erdvės muzikiniams leitmotyvams.

Poetines mintis nutraukia proza. („Gilas: Tu ką nors jauti? Rosas: Taip, jaučiu savo koją.“) Gyvenimo laikinumą, nuolatinę kaitą geriausiai nusako Rozenkranco ir Gildensterno trumpas pašnekesys. Išbėgęs į avansceną Rosas klausia: „Kas dabar Anglijos karalius?“ Gilas atsako: „Priklausomai, kada mes atplauksime“. Šios ar panašios, iš realybės atklydusios paprastų frazių nuotrupos atgaivina žiūrovus, kuriuos užliūliuoja nekupiūruotos ilgos scenos. Kadangi jos ilgos, režisierius paskubomis jas sujungia, tada pradeda matytis siūlės, tų scenų ryškus montažas, ir atrodo, kad spektaklis buvo ne kuriamas, o statomas.

„Blogiems baigiasi nelaimingai, geriems - nesėkmingai. Štai kas yra tragedija.“ Mirtis neišvengiamai artėja: nusivelkama po septynerius baltus marškinius (lyg visus per savo gyvenimą pakeistus „kailius“), o netrukus šios baltos „vėlės“ kyla į viršų, skelbdamos kūrinio pabaigą. Šios sceninės metaforos - iš XX a. pabaigos. Nesinori vardyti, kur, kieno ir kada buvo panaudota. Tie, kas anksčiau to nematė, gali drąsiai grožėtis, nes jie neturi pasirinkimo, kaip neturi kito pasirinkimo ir šio spektaklio herojai.

---

Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).

recenzijos
  • Kelias į Rojų grįstas ne teisybe, o reto grožio tvarka

    „Orfėjas“ yra išskirtinai stilingas spektaklis, kuriame aktorių manieros, kostiumai, scenografijos detalės ir net vaizdo projekcijos skoningai dera tarpusavyje.

  • Įsijausti į kitą

    Atsižvelgiant į Artūro Areimos kūrybą, neretai apibūdinamą kaip aštrią ir provokatyvią, spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ nuosaikus, be ekscesų, pabrėžiantis humaniškas vertybes.

  • Pasaulio lopinėlis tamsioje dėžėje

    [Apie spektaklį „Bėgūnė.] Žiūrovai turi galimybę sekti šiuolaikinės aktorės šiuolaikinę istoriją, kurios tikslas – ne papasakoti, o tik asmeniškai suvokus ją „grąžinti“ žiūrovams.

  • Šauksmas

    Stebint šiuolaikinio šokio spektaklius nedažnai kyla fizinis noras susitapatinti su atlikėjais. Tiesiog neįtikėtina, kaip kūnas ir balso stygos norėjo užimti šokėjos vietą ir gerai išsirėkti.

  • Bestuburiai žmonijos skeletai

    Lietuvoje „niekas“ ir „tuštuma“ paprastai yra šalutinis produktas. „Zonder“ šie reiškiniai yra temos, objektai, nuotaika, tikslas – jie sąmoningai iškeliami kaip vertingas laisvalaikio praleidimas.

  • Pasaulis užtiktasis išmoningas, kaip užmojis svajotojo

    Kūrybingas scenos technologijų panaudojimas verčia prisiminti malonumą kone vaikiškai nustebti ir žavėtis vikriomis teatrinėmis apgavystėmis.

  • Apie spektaklį, kurio reikia jo kūrėjams

    „Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.

  • Žodynas antropocenui paaiškinti

    Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.