Gruodžio mėnesį J.Miltinio dramos teatre žiūrovams buvo pristatytas 2-jų veiksmų „visiškai neįtikėtinas įvykis" - Nikolajaus Gogolio „Vedybos". Režisierius - Rolandas Augustinas A. (Atkočiūnas). Dailininkė - Kotryna Daujotaitė. Artimiausi spektakliai numatomi sausio 5, 7, 15, 21 d.
Režisierius Rolandas Augustinas A. pastatė virš 40 spektaklių Lietuvoje ir užsienyje. „Vedybos" - 44 jo spektaklis ir penktas J.Miltinio dramos teatre.
Tikintiems mistiniais dalykais galėtų būti įdomu, kad likus savaitei iki premjeros susilaužė koją pagrindinį Agafjos Tichonovnos vaidmenį atliekanti Inesa Paliulytė. Aktorė pagrindinę Gogolio pjesės heroję vaidina antrą kartą -Agafjos Tichonovnos personažą ji suvaidino 1998 m. Kauno valstybiniame dramos teatre. Režisierius įtikino, kad „ne aktorė susilaužė koją, o personažas. Ir tai tapo įdomiu, netikėtu sprendimu, kurio niekada pats nesugalvotum."
Spektaklyje vaidina Inesa Paliulytė, Rimantas Teresas, Vidmantas Fijalkauskas, Lolita Martinonytė, Irena Vasiulytė, Eleonora Matulaitė, Algirdas Paulavičius, Marius Cemnickas, Albinas Kėleris, Jonas Čepulis, Julius Tamošiūnas, Monika Alseikaitė, Inga Talušytė, Jolita Skukauskaitė, Deividas Rajunčius, Gintautas Žiogas, Almantas Vaišnys.
Gyvenimo ir mirties mistika
Didžiojo rusų klasiko Nikolajaus Gogolio gyvenimas ir mirtis apipinta mistinėmis istorijomis, kurios tebesitęsia ir šiandien. Viena jų teigia, kad Gogolis sirgo tafofobija - bijojo, jog jį gali palaidoti gyvą, todėl miegojo sėdėdamas. Kita istorija tikina, kad rašytojas sirgo maniakine depresine psichoze, kuri pasireikšdavo dažna nuotaikų kaita. 1845 m. Gogolis laiške seseriai rašė, kad jo „kūnas niekaip negali sušilti: nei dieną, nei naktį. Veidas - pageltęs, o rankos - ištinusios ir pajuodusios, šaltos kaip ledas..." Kai kurie literatūros tyrinėtojai įrodinėja, kad rašytojas nusižudė išgėręs gyvsidabrio nuodų. Amžininkai teigia, kad nuo 1852 m. vasario Gogoliui paaštrėjo fizinė ir dvasinė liga: jis nebevalgė, atsisakė medikamentų, atsiskyrė nuo visuomenės, sudegino antrąjį „Mirusių sielų" tomą ir mirė vienišas. Rašytojas buvo palaidotas 1852 m. vasario 24 d. Maskvoje, Danilovo vienuolyne, o 1931 m. perlaidotas Novodevičjės kapinėse. Istorikai teigia, kad Gogolio perlaidojimo ceremonijos dalyviai išsidalijo rašytojo palaikų likučius „prisiminimui".
Nikolajus Gogolis išgyveno kankinančią dvasinę dramą, kurioje persipynė religinis fanatizmas ir siaubingos kančios už padarytas nuodėmes. Jis ieškojo žemėje Dievo karalystės, bet tie ieškojimai įgavo iškreiptas formas. Rašytojas vaizdavo ne realius žmones, o juos veikiančias jėgas, pirmiausia melo dvasią, apėmusią Rusiją. Jis blogai orientavosi realybėje, nepajėgė atskirti tiesos nuo išmonės. Jį kankino, kad jis niekaip nesugebėjo pavaizduoti Dievo paveikslo žmoguje. Jis buvo apimtas baimių, gyveno pomirtinio atpildo už padarytas nuodėmes košmare.
Nikolajus Gogolis pirmasis prakalbo apie velnio buvimą šalia, apie tikrąjį velnio veidą, kuris yra artimas, pažįstamas, realus ir žmogiškas. Toks būna minios veidas, mūsų veidas, kai atsisakome savęs, sutikdami būti tokie, kaip visi. Tam, kad atskleistų tikruosius velnio kėslus ir išgelbėtų pasaulį, rašytojas paaukojo save žudančiam juokui.
Neįtikėtinas įvykis
Nikolajaus Gogolio „Vedybos" (1841 m.) - paslaptinga rusų klasika. Dramaturgas kūrinio perskaitymo versiją pavadino „visiškai neįtikėtinu dviejų veiksmų įvykiu".
Pirmasis šios pjesės variantas pasirodė 1833 m. pavadinimu „Jaunikiai". Kūrinys pasiekė skaitytojus 1835 m., o 1841 m. rašytojas perkūrė pjesę ir pakeitė pavadinimą. 1842 m. Sankt Peterburgo Aleksandros teatre suvaidintas pirmasis „Vedybų" spektaklis. Publika nesuprato Gogolio pjesės, ypač spektaklio pabaigos. Žiūrovai laukė konkretumo ir realistiškumo. To meto visuomenė negalėjo arba nenorėjo pasijuokti pati iš savęs.
„Dabar aš žinau, ką reiškia būti rašytoju komiku. Menkiausia tiesos užuomina - ir prieš tave sukyla, ir ne vienas žmogus, bet ištisi sluoksniai. Įsivaizduoju, kas dėtųsi, jei aš pavaizduočiau ką nors iš Peterburgo gyvenimo, kurį dabar geriausiai pažįstu. Apmaudu matyti prieš tave sukilusius tuos, kuriuos myli broliška meile",- rašė Gogolis.
J.Miltinio teatro inf.
