Dramos ir operos režisierius Robertas Wilsonas: „Esu daug kartų sakęs, kad mano teatras nėra interpretuotinas, manau, kad jis yra kažkas, ką patiriame“.
Daugybę metų viskas – nuo fasadų ir interjerų iki estetikos ir repertuarų – lėlių teatruose sakė, kad suaugusieji čia yra laukiami labiau kaip lydintys asmenys nei kaip sau kultūrinių patirčių ieškantys žiūrovai.
SPOT galima įvardyti kaip festivalį, patogiai įsigyvenusį savo rūbe – jis turi aiškią kryptį ir kuria savo atmosferą; kasmet eidamas į festivalį gali ramiai tikėtis atrasti savo metų „trejetuką“.
Scenos menų kritikės Sigita Ivaškaitė ir Goda Dapšytė tęsia sezono aptarimą, diskutuodamos apie ryškiausias jo tendencijas ir kryptis. Kaip „mažos formos“ savo gyliu praauga didžiuosius spektaklius?
Scenos menų kritikės aptarė (ne)pasibaigusį sezoną, bandydamos ne užfiksuoti jo „geriausius“, o tai, kas išliko mintyse ir potyriuose. „Ar sezonas vis dar turi pradžią ir pabaigą?“, – svarsto Goda Dapšytė ir Sigita Ivaškaitė.
Iš visko, kas toliau parašyta apie prabėgusį sezoną, kyla jausmas, kad teatras šiuo metu visu kūnu atsisukęs į du dalykus: į tai, kas dedasi žmogaus viduje, ir į tai, kas dėl to paties žmogaus dedasi žemėje.
„1990 m. Jūratė [Paulėkaitė] baigia Institutą. Nuo vasaros nebėra nei bendrabučio, nei maketinės. Kartais Jūratę pakviečia Nadežda Gultiajeva. Tiesiog duoda jai raktą, kai visa Nekrošių šeima išvyksta į Šiluvą ar Palangą.“
Scenos meno kritikų asociacijos suvažiavimas-konferencija buvo neįkainojama patirtis – tiek nerti į dokumentinio teatro temą, tiek įsikvėpti ateities darbams, tiek pasidžiaugti buvimu drauge.
Čia taip erdvu ir švaru, apgalvota, kad matai, iš ko įsižiebia aistrų ugnis. Scenografo sumanymas režisieriui leidžia improvizuoti, žaisti scenoje. Neabejoju, kad šis scenovaizdis įeis į scenografijos atradimų Aukso knygą.
