Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.
Tokie lėlių teatrų festivaliai kaip Kroatijos PIF tampa ne tik meninių formų, bet ir kultūrinių pasakojimų vieta. Teatras tampa savotišku pasaulio žemėlapiu – jame atspindimos istorinės žaizdos, unikalios, tik toms šalims būdingos patirtys.
EASTAP 2025 konferencija ir asociacijos vaidmuo Europos teatro tyrimuose: nagrinėta, kaip užtikrinti tvarią neįgaliųjų įtrauktį, ką reiškia „demokratiškas“ teatras bei kaip viešosios erdvės formuoja viešąjį diskursą.
„Orakule“, regis, jog tam tikrais momentais montažas ar pati medija priverčia aktorius kovoti dėl dėmesio savo personažui. Jie domina žiūrovą, tačiau arba neturi kaip išlaikyti jo dėmesio, arba pranyksta bendrame spektaklio kūne.
Th. Ostermeierio spektaklio „Laukinė antis“ varomoji jėga yra aktorių darbas. Malonu jausti puikiai palaikomą spektaklio ritmą, neleidžiantį nugrimzti į nuobodulį trijų valandų trukmės pokalbių tiradoje.
Performansas prieš dramą, sąlyginai nauja prieš tradiciją. Tačiau akivaizdu ir tai, kad pats žanras negelbsti, jei nėra stiprių asmenybių scenoje, į kurias, gyvas, nepaskendusias plačiuose personažų rūbuose, būtų įdomu žiūrėti.
Koncepcija dažniausiai netiesia jokių, nei prasminių, nei emocinių tiltų į realybę, užteatrinį gyvenimą. Ir žiūrovas čia nelabai reikalingas arba lieka sutrikęs itin atvirose interpretacijai, be aiškesnių koordinačių, scenose.
