Marija Baranauskaitė: kritikai, klounai ir jų baimės

Aušra Kaminskaitė 2017 10 23 menufaktura.lt
Marija Baranauskaitė. Glasses'n'beard photography
Marija Baranauskaitė. Glasses'n'beard photography

Sunku būtų apibūdinti Mariją Baranauskaitę kaip vienos profesijos atstovę - Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi šiuolaikinio šokio specialybę ji išvyko į fizinio teatro mokyklą Briuselyje, o tuomet pateko į netoli Paryžiaus esančią Philippe´o Gaulier mokyklą,  kurioje ypatingas dėmesys skiriamas klounadai. 2017-ųjų vasara į Lietuvą atostogoms atvykusiai merginai tapo netikėtai intensyvi: spektaklio pristatymas festivalyje „Cirkuliacija“, seminarai ir pasirodymai Naujojo cirko savaitgalyje, bandymai įtvirtinti nuolatinį šiuolaikinio cirko judėjimą Lietuvoje, galiausiai - eilė įvairiausiomis tematikomis paremtų kūrybinių dirbtuvių Vilniuje ir Kaune. Viena labiausiai netikėtų idėjų tapo scenos menų kritikams skirtas seminaras. Seminaro paskirtis - kaip patirti bendravimo džiaugsmą, nepaisant savo klaidų ar kaip tik jų dėka - susiformavo diskusijų Naujojo cirko savaitgalio metu, suvokus, jog dažną žmogų varžo baimė, neleidžianti garsiai užduoti klausimo - ar tai būtų nerimas, kad klausimas ne toks jau svarbus, ar tiesiog baimė, kad klausimas nuskambės nepakankamai protingai. Šis seminaras tapo viena iš dingsčių susitikti su Marija ilgesniam pokalbiui apie klouno profesiją, laimę turėti trūkumų ir kritiko darbą, kuriame klounada galėtų gauti svarbesnį vaidmenį, nei turėjo iki šiol.

Kokia yra klouno prigimtis ir filosofija?

Jų yra daugybė, o man viena  priimtiniausių mokytojo Ami Hattab teorija: mano kūnas, personažas, veiksmai yra mano lėktuvas, o lėktuvo pilotas -  tai tu, kuriantis žmogus. Išmokti valdyti lėktuvą - žinoti, ką ir kada reikia įjungti, kaip valdyti ritmą, emocijas, judesį, procesą, kaip viską reguliuoti, kad skristum.

Mano mokytojas Phillippas Gaulier sako, kad tikras klounas gimsta kartą per 50 metų. Kita vertus, kiekvienoje mokinių kartoje jis mato po 2-3 potencialius klounus, kurie iš tiesų galėtų tuo užsiimti profesionaliai ir kokybiškai. O juk kasmet į jo mokyklą susirenka apie 70 žmonių.

Daugelį skirtingų klounados teorijų, mano nuomone, jungia mintis, jog klounas yra tiesiog  profesionalus meilės davėjas. Kas yra ta meilė, galime ginčytis, bet pagrindiniai šio naivuolio pricipai: viską stengtis daryti kaip gali geriausiai, susimovus niekada nepasiduoti, bet tuo pasinaudoti, pasidalinti savo nesėkme su kitais, visada sakyti taip žaidimui ir jausti didžiausią malonumą, net jei atrodai kaip paskutinis kvailys.

Dauguma klounų iš pradžių siekia kokios nors „rimtos“ profesijos. Pavyzdžiui, aš pati norėjau būti šokėja, aktore, režisiere, gal net  teatro kritike... Visgi, atradusi klounadą, negaliu žinoti, kaip viskas bus ateityje, nes šis žanras turi galią viską apversti aukštyn kojomis.

Kaip manai, kodėl klounų tradicija Lietuvoje nėra itin populiari?

Galbūt todėl, kad mūsų kultūroje vis dar trūksta laisvės išdrįsti ir klysti. Juokdariai dar nuo Antikos laikų išdrįsta atvirai ir garsiai pasakyti tai, ką daugelis galvoja, tačiau bijo pareikšti garsiai.

Mūsų visuomenėje pastaruoju metu tokį vaidmenį tarsi prisiėmę žurnalistai. Kai kurie, beje, neretai kaltinami patyčiomis. Klounas tradicinėje sampratoje taip pat neretai siejamas su patyčiomis, tik ne kaip besityčiojantis, o kaip patyčių objektas.

Man regis, svarbu atskirti patyčias nuo juoko. Juokdarių tikslas visgi yra sukelti juoką, o ne patyčias. Taip pat yra skirtingi žanrai - klounada ir bufonada. Klounas leidžia iš savęs juoktis, o bufonas juokiasi iš publikos, tautos, politinės sistemos, kvestionuoja Dievo sampratą ir ragina tapti sąmoningesniu. Visgi bufonas, kaip ir klounas, visada turi nešti viltį, nes kitaip jų veiksmai iš tiesų virs beprasmiškomis patyčiomis. Mano nuomone, sėkmingi bufonai yra tie, kurie sugeba aštriai kalbėti apie skaudžius dalykus nepamiršdami grožio bei pozityvumo. Prancūzijoje šis žanras itin populiarus. Jis reikalauja labai daug laisvės ir drąsos - vystydamas bufonados žanrą, privalai būti visiškai atsikratęs kompleksų, nes kai sukritikuosi kitą, o jis voš tau atgal, būdamas kompleksuotas labai greitai palūši. Mums tai galbūt sunkiau nei kai kurioms kitoms tautoms, nes vis dar nesame išsivadavę iš sovietmečiu įgautų kompleksų. Tačiau pati dirbdama su jaunais žmonėmis Lietuvoje, matau, kad situacija tikrai keičiasi.

Kada ir kaip susiformavo tavo seminaras apie baimes?

Mano seminarai remiasi tuo, ką išmokau iš savo geriausių mokytojų, o turinį keičiu priklausomai nuo auditorijos. Dirbdama su profesionaliais klounais, daugiau dėmesio skiriu fizinei veiklai; šokėjams ar aktoriams dėstau klounados pagrindus. Kilus idėjai surengti seminarą scenos menų kritikams, atsirado baimės tema - kaip mėgautis bendravimu, net jei klysti ir atrodai neprotingai. Klounada čia puikiai pasitarnauja, nes vienas pagrindinių klounados technikos aspektų - priimti ir įveikti baimę bei kitus trūkumus. Klounas viską, ką mes visuomenėje paprastai vertiname kaip nemalonius, neigiamus dalykus - baimę, nežinomybę, nesupratimą, nerangumą, klaidas - suvokia kaip dovanas, kuriomis netgi galima grožėtis ir džiuginti kitus.

Kaip klounų mokykla padeda kovoti ar gyventi su savo baimėmis?

Klounų mokykloje išmokstama, kad baimė yra tik vienas dalykas iš  daugelio mūsų trūkumų, o visi trūkumai - dovana. Mes mokomės neignoruoti, nevengti ir nebijoti baimės, bet su ja pasisveiktinti, pabūti joje, ją suprasti ir susidraugauti. O tada, žiūrėk, ji ir pati tave palieka. Mano mokytojas Ericas Davisas, Red Bastard spektaklio kūrėjas ir atlikėjas, yra sakęs, kad gyvenime sutiksime visas savo baimes, norime to ar nenorime. Ir nuo mūsų pačių priklauso, kaip tai priimsime, ar būsime tam pasiruošę ir kaip išgyvensime.

Kokios yra dažniausiai pasitaikančios žmonių baimės?

Jos labai paprastos - baimė, kad tavęs nemylės, tu nemylėsi, kad esi nepakankamai protingas, kad nebūsi sėkmingas, kad skaudės, liksi vienišas,  kad pasaulis eina velniop, kad numirsi nieko svarbaus nenuveikęs, kad gyveni beprasmiškai, nes viskas vis tiek baigsis mirtimi. Keisčiausia, kad žmonės dažnai galvoja, jog jie vieninteliai to bijo. Tuo tarpu jomis pasidalinęs supranti, kad to paties bijo daugybė žmonių ir toks bendrumo jausmas išlaisvina.

Ko iš klounų gali išmokti kritikai?

Galbūt to, kad svarbu prisiminti, jog kiekviename žmoguje slypi trapus kūrėjas, su baimėmis ir kitais trūkumais. Todėl jei žiūrėsi į dalykus ne per daug rimtai, jei išliksi žaismingas, sąmoningas ir saviironiškas, - man tos savybės atrodo veiksmingiausios bet kurioje srityje,  - visa tai gali padėti atsipalaiduoti, kai bandysi susikalbėti tiek su savimi, tiek su tavo kritiką kritikuojančiaisiais.

Kokį įspūdį tau paliko scenos menų kritikams vestas seminaras?

Po jo kelias valandas negalėjau atsigauti - jei prieš kelis metus man būtų pasakę, kad vesiu seminarą tokiems žmonėms, nė už ką nebūčiau patikėjusi. Žmones, kurių anksčiau bijodavau, pamačiau labai jautrioj ir gražioj atmosferoj, kurioje jie patys galėjo save atrasti visai kitokiame amplua. Neįtikėtina buvo tai, kaip dalyviai manimi pasitikėjo. Tikiuosi, kad tai juos įkvėpė, atvėrė duris į dar gilesnį savo darbo pažinimą.

Pati esi rašiusi apie spektaklius „Naujojo Baltijos šokio“ Ne(w)kritikos programoje. Ar atsimeni, su kokiomis problemomis susidurdavai rašydama?

Pradėjusi rašyti norėjau kalbėti tik apie tuos darbus, kurie man nuoširdžiai patiko. Man rašyti reiškė priimti kūrėjo žinutę, transformuoti ją ir perduoti platesniam žmonių ratui. Tarsi bandai laikiną, nepakartojamą akimirką pagauti ir ją išsaugoti bei įamžinti. Vėliau mokytojai pradėjo spausti, kad profesionalus kritikas privalo rašyti ir neigiamą kritiką, o aš nelaikiau ir nelaikau savęs pajėgia konstruktyviai kritikuoti kitų žmonių kūrybą. Kartą esu parašiusi iš tiesų labai kritišką tekstą. Tai turėjo tokį rezonansą, kad  išsigandau savo galios ir pasigailėjau. Man atrodė neteisinga, kad pati nesugebu susitvarkyti su savo kūryba, o kitus kritikuoju ir kažkuria prasme lemiu spektaklio likimą. Nuo to laiko tik dar labiau laikausi savo pozicijos, kad geriausia daryti tai, kas tikrai nuoširdžiai patinka. Daugelis gerų kritikų geba analizuoti darbus teigiamai, nežlugdydami, paskatindami ir įkvėpdami menininką.

Kas tuomet gali būti kritiku? Ką tokio turi būti nuveikęs, kad galėtum kritikuoti kitus?

Pirmiausia turbūt reikia išsilavinimo - turi studijuoti šį dalyką ir kurį laiką mokytis rašyti konstruktyviai ir nežeidžiančiai. Lietuvoje tai labai svarbu, nes sulaukęs neigiamos kritikos menininkas pastebi, kad kritikas visai kitaip suvokė tai, dėl ko dirbo kūrėjas, sureikšmino tai, ko pats kūrėjas nesureikšmino ir tokia interpretacija buvo paviešinta. Tuo tarpu kritikų pas mus mažai, kitokių nuomonių niekas nepasiūlo ir tuomet tavo darbas lieka įamžintas spaudoje kaip visai ne tai, ką tu, tavo nuomone, sukūrei.

Kitokio kelio pavyzdys - Mårtenas Spångbergas, mano, Giedrės Malūkaitės ir Saros Cheu darbo „Thanks God I´m not an Artist“ kuratorius, anksčiau buvo filosofas, kuris ilgainiui pradėjo domėtis šokiu ir performansu, pradėjo rašyti kritiką, analizuoti scenos kūrinius iš filosofinės pespektyvos. Vieną kartą kažkas jam pasakė, kad jis negali kritikuoti, nes pats net šokti nemoka. Tada Martinas, siekdamas išlipti iš komforto zonos, pradėjo šokti, treniruotis ir pats tapo choreografu. Taip jo paties kūryba tapo kritika tam, kas jam buvo nepriimtina - savo poziciją jis įrodinėja savo paties darbais.

Seminaro metu minėjai, kad praktiškai visi mes norime patikti. Kodėl žmonės jaučia tokį poreikį?

Tikiu, kad tai mūsų natūrali prigimtinė savybė. Visi nori būti mylimi, visiems to reikia. Ne kartą esu pakliuvusi į diskusijas, ar reikia kreipti dėmesį į tai, ką aplinkiniai galvoja apie tavo kūrybą. Yra manančių, jog aukšto lygio menininkas turėtų dirbti tik sau, kurti nieko nereiškiančius dalykus, nepaisyti kritikų nuomonės, nekreipti per daug dėmesio, ar jo kūryba turi įtakos. Pamenu Mårteno Spångbergo iškeltą idėją, kad geriausias meno kūrinys galėtų būti tas, kurį sukūrei ir iškart išmetei į šiukšlių dėžę, kad niekas nesužinotų apie jo egzistavimą. Tai vienos populiariausių šiuolaikinio meno užduočių: būti nenaudingu, nepastebėtu, išlipti iš viso to, kas suvokiama, šokiruoti, kelti diskusiją dėl pačios diskusijos, kurti tai, ko dar nėra, nes žmonės negali mėgti ir priimti to, ko dar nebuvo, nes jie mėgsta tik tai, ką atpažįsta, su  kuo gali tapatintis - tad šiuolaikinio meno kūrėjui nepatikti žiūrovui gali būti netgi privalumas.

Tačiau yra sakoma, kad šitaip šiuolaikinis menas nusižudė. Kūrėjai siekė, kad atėjęs žmogus pamatytų kažką, ko dar nėra matęs, ir negalėtų suprasti. Tuo tarpu bėgant laikui žmonės pradėjo atpažinti tokias idėjas ir, eidami žiūrėti šiuolaikinio meno, jie jau supranta, kad nieko nesupranta. Tai yra tarsi šiuolaikinio meno mirtis.

Kadangi istorijoje viskas keliauja spirale, manau, jog mes grįžtame prie poreikio kalbėti ir veikti paprasčiau, suprantamiau. Kai esame ir taip apkrauti per dideliais kiekiais informacijos, spaudžiami būti sėkmingais, aš kaip kūrėja jaučiu atsakomybę rasti ryšį su žiūrovu, pradėti vėl drąsiai kalbėti, kad mes pasiilgstame jautrumo, lengvumo, grožio, žaidimo, tiesiog meilės sau ir kitiems. Ir tebūnie tai naivu ir kvaila - tokia  jau ta klounados prigimtis!

Kaip toliau ketini prisidėti prie šiuolaikinio cirko plitimo Lietuvoje?

Naujojo cirko savaitgalyje dalyvavau edukaciniuose Roberto Magro užsiėmimuose, kurių pabaigoje pristatėme eksperimentą Where is my pig? Po pasirodymo visi susitikome su Roberto ir jis pasakė, kad jei po penkerių metų Lietuvoje šiuolaikinio cirko situacija bus tokia pati, kaip šiandien, mums visiems turės būti gėda. Aš pati ilgai svarsčiau, ką tokio noriu ir turiu daryti, ir Roberto žodžiai man leido suprasti, kad Lietuvoje jau turime bendruomenę, jungiamą tų pačių tikslų. Žinoma, iškart išsikėlėme problemas - nėra treniruotėms skirtų salių, į tinkamas nepriima arba prašo daug pinigų. Tada netikėtai atsirado Sporto rūmų patalpos, ir mes galėjome suorganizuoti penkis seminarus - aš pristačiau, kas yra žaidimo filosofija, Goda Žukauskaitė pravedė gyvo judesio praktikos seminarą, Aleksas Lempertas - žongliravimo, Artur Belinskiy - parkūro, o Justina Brazaitė - kontaktinės imporvizacijos užsiėmimą. Supratome, kad poreikis yra, nes iš viso sulaukėme apie 100 dalyvių. Šiuo metu vyksta pokalbiai apie Šiuolaikinio cirko asociacijos kūrimą. Jos būsimi nariai turi įvairiausių idėjų: vieni svajoja apie šiuolaikinio cirko mokyklą, kiti - apie alternatyvią judesio menų mokyklą. Pati prisidėsiu, kuo tik galėsiu. Laidoje „Labas rytas, Lietuva!“ sakiau, kad grįšiu į Lietuvą dirbti ir kurti. Niekad neįvardinau, kur gyvensiu, tačiau žinau, kad kažką žaismingo parvežti į savo šalį yra mano pareiga.

Salonas