Eglė Grigaliūnaitė: būti gyvomis akimis partneriui

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2017 08 22 kamane.lt, 2017 08 14
Aktorė Eglė Grigaliūnaitė. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Aktorė Eglė Grigaliūnaitė. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Eglė Grigaliūnaitė - itin kūrybinga, energinga ir moteriškai žavi jaunosios kartos teatro ir kino aktorė. Menininkės charizmos neįmanoma nepastebėti Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatytuose spektakliuose „Miškinis“, „Hamletas“ ir „Mechaninė širdis“, už kuriuos aktorė buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Vasara teatralę pasitiko ne tik teatro sezono pabaigtuvių, bet ir 25-ojo gimtadienio nuotaikomis. Pokalbyje veriasi unikalus jaunosios kūrėjos požiūris į teatro meną ir apskritai į pačią žmogiškąją būtį.

Kaip atšventei gimtadienį? Neseniai keliavai po Ispanijos saulės išdegintas dykvietes. Ar tai buvo gimtadienio dovana?

Tiesą sakant, jokių išskirtinių minčių ir emocijų. Gal todėl, kad kiekviena diena - kaip šventė, todėl nelabai kuo jos ir skiriasi. Gal praėjusiais metais, kai suėjo 24-eri, pajutau, kad trinasi riba tarp „merginos“ ir „moters“, pakontempliavau apie atsakomybę, o kitą dieną gyvenimas tęsėsi toliau. Kas tas amžius, skaičius, laikas?! Jie turi prasmę tik tada, jei mes patys ją priskiriam jiems, pačios sąvokos nieko nereiškia.

Taip, gimtadienį švenčiau Ispanijoje, Jokūbo kelyje, su seserimi. Kadangi gimtadienis vasarą, labai smagu, kad niekada nežinau, kur švęsiu kitąmet, nes tuo metu visada keliauju. Jis ir nutinka kokioje Serbijos pakelėje su tądien keliaujant autostopu sutiktu žmogumi verdant lęšių troškinį ar kalnuose po žvaigždėmis ant laužo kepant obuolius. Šiemet, pėdinant 800 km per karščius ir lietų, sesers dovanotas tikras pyragas su žvakutėmis tapo pačia karališkiausia fiesta. O Jokūbo keliu einame ne pirmą kartą, nes jame vyksta kažkas magiško, viskas supaprastėja, mintys išskaidrėja, eini išsišiepęs ir dėkingas pasauliui už tai, kad gyveni.

Kiek, Tavo nuomone, aktoriui (ypač moteriai) yra svarbus fizinis amžius, ypač šiame jaunystės kulto amžiuje? Ar tenka teatre susidurti su tokiomis problemomis?

O ar svarbu, kokia aktoriaus ar aktorės plaukų spalva (šypsosi- red. past.)? Ypač dabar, kai viskas taip konceptualu. Man tai yra beveik tos pačios kategorijos klausimas. Taip, yra „žavios jaunystės“ ar „meistriškumo, patirties“ faktoriai, bet jie niekada neprilygs vidinei aktoriaus energijai. Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė ir daugybė kitų nuostabių Lietuvos aktorių kaip skraidė po sceną, taip tebeskraido, paneigdamos tiek gravitacijos, tiek laiko dėsnius. Su laiku kinta nebent tam tikros fizinės galimybės, bet vėlgi, iš to daryti problemą ir užsidėti sau limitą gali tik pats - ir tai bus tavo paties pasirinkimas. Norėdamas visuomet rasi išeitį - netiko vienas būdas, tiks kitas. Svarbiausia, kad tas noras ieškoti (tebe)būtų. Butoh „tėvelis“ Kazuo Ohno nuo scenos „teikėsi“ nulipti tik 2007 m., savo 100-ojo jubiliejaus proga. O teatre egzistuoja daugybė atvejų, kai aktoriai vaidmenims akivaizdžiai teoriškai per jauni ar per seni, bet tuomet ir atsiskleidžia, kad amžius nėra rodiklis.

Prieš trejus metus baigei aktorinio meistriškumo bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Per šį laiką pavyko sukurti ne vieną įsimintiną moterišką vaidmenį, kuris žavi savo savitu charakteriu. Tavo kuriamų vaidmenų moteriškumas nėra standartinis. Ar sąmoningai to sieki, ar viskas taip įvyksta savaime, galbūt tiesiog būnant savimi?

Kas yra standartinis moteriškumas? Tyli namų šeimininkė? Kodėl drąsa ir nuomonės turėjimas nėra moteriška? Įsivaizduoju, pavyzdžiui, indų ar graikų deives ir man jos atrodo be galo moteriškos, išmintingos ir drąsios (gebančios veikti). Lygiai taip pat, kaip jautrumas (kilnumas, atidumas, pasiaukojimas) man yra vyriškumo bruožas. Kodėl apie moterį ir vyrą negalėtume galvoti kaip apie daugialypes, universalumo, harmonijos ir tobulėjimo siekiančias būtybes? Bet sąmoningai tikrai nieko nesiekiu, nebent pasąmoningai širdis linksta prie tokių veikėjų.

Kokius reikalavimus sau scenoje keli? Kas sunkiausia šiame darbe?

Vienas išmintingas draugas yra pasakęs, kad brangiausia scenoje yra gyvos partnerio akys, tai tuo ir bandau būti - gyvomis akimis partneriui. O jei dar ne tik su partneriais, bet ir su žiūrovais įvyksta energetiniai mainai, per kuriuos kažkas visų, esančių toje patalpoje, viduje pakinta, tai tampa mažu stebuklu. Tikiu, kad teatro misija ir prigimtis yra alchemija, virsmas, kažko naujo, praturtinančio suvokimas ar priminimas. O šiaip pats esi savo darbo įrankis, tad tobulini tiek kūną, tiek sielą, kad būtum kuo universalesnis. Ilgai galvojau, kas man yra sunkiausia. Turbūt išmokti rasti balansą. Nemeluoti ir vaidinti. Įeiti į personažą ir išeiti iš jo. Neperdegti, neužgesti. Juodai dirbti ir pailsėti. Prarasti save - neprarasti savęs. Išlaikyti orumą - išgyventi. Reikalauti iš savęs maksimumo - priimti nesėkmę. Taip ir balansuoji...

Šiandien daug kas pakitę - pats menas, jo paskirtis, reikalingumas. Kitoks yra ir kūrėjų tarpusavio bendravimas. Ar šiandien, toje aplinkoje, kurioje dirbi, teatras vis dar yra didelė viena šeima? Ar tebeegzistuoja teatrinės bohemos kultūra?

Nežinau, kaip buvo anksčiau, kas anksčiau buvo toji „šeima“, „bohema“. Nežinau, ar reikia šių etikečių. Ir negaliu atsakyti už kitus. Bet žinau, kad pamilstu žmones, su kuriais dirbu, man jie yra brangūs, man jie rūpi. Laikau juos įdomiais, intelektualiais, savitai mąstančiais žmonėmis, kurie myli gyvenimą ir moka juo džiaugtis. Nežinau, ar tai yra „šeima“ ir ar ji „bohemiška“, bet, kad ir kaip kistų kūrėjų tarpusavio bendravimas, jei kūrybinio proceso metu tarp kūrėjų neįvyksta sielų ir protų „meilės aktas“, mažai tikėtina, kad rezultatas bus vykęs.

Jauni kūrėjai yra maištingos sielos, norinčios dekonstruoti jau esamas kūrybines tradicijas. Prieš ką Tu norėtum maištauti ir ką norėtųsi keisti?

Nelabai mėgstu pyktis ir griauti. Vien dualistinis skirstymas į jauną ir seną kartais automatiškai implikuoja priešiškumą. Tikiu tuo, kad reikia kurti ir savo pavyzdžiu įveiksminti savo idėjas. Nuolat ieškau kažko naujo, ką galiu išmokti tiek iš vyresnių, tiek iš jaunesnių. O maištauti ir keisti norisi nebent tai, su kuo nesutinku ne tik teatre, bet ir gyvenime - nepagarba kitam, ypač silpnesniam, „žemesnio rango“ ir kitokiam (kitaip mąstančiam), taip pat įsitikinimą, kad esi pasaulio bamba, kad yra tik viena tiesa, kad žodžiai, vardai yra svarbesni nei veiksmai. Man labai gaila jaunų aktorių, kurie, jei neturi etato, dažnai yra priversti ieškotis papildomo darbo, kad išgyventų. Kai jauniems-naujiems žmonėms ir kolektyvams nesuteikiama galimybė vešėti ir augti. Kiek laiko ir energijos jie turi sueikvoti tam, kad susikurtų bent pakenčiamas sąlygas... Tai nėra orus jausmas. Taip neturėtų būti. Bet čia jau ir politikos klausimai.

Su kokiomis problemomis, kaip jaunosios kartos aktorė, susidūrei studijuodama ir dabar susiduri jau dirbdama Lietuvos teatre bei kine?

Kalbant apie edukaciją, šiuo metu požiūris į ją iš esmės radikaliai keičiasi. Žinoma, akademija kiek kitokia nei įprasta mokslo įstaiga, tačiau ir ten bus bėda, jei mokytojas tiesiog „štampuos“ mažąsias savo kopijas. Tačiau dabar mokausi be galo įdomioje naujoje eksperimentinėje vaidybos magistro programoje, už kurią didžiąja dalimi atsakinga Vaidybos ir režisūros katedros vadovė Vesta Grabštaitė. Turime nuostabius dėstytojus, pvz., Olgą Lapiną, su kuria daug diskutuojame apie tai, kaip turėtų vykti mokymasis, kaip naujai reikėtų pažiūrėti į mokytojo ir mokinio santykį: ne „aš išdėstau tau žinias“, o „mes kartu ieškome ir kuriame naujas žinias“. Bakalauro studijų metu man taip pat dėstė nuostabūs pedagogai A. Giniotis, A. Jankevičius ir I. Stundžytė, iš kurių, visų pirma, mokiausi žmogiškumo ir etikos.

O problemos... Kartos keičiasi ir galbūt ne visi pedagogai buvo nusiteikę ieškoti naujų komunikacijos būdų. Bet tai buvo išimtis iš esmės pagarba ir džiaugsmingu kūrybiniu smalsumu paremtuose dėstytojų ir studentų santykiuose. O dabar mane tikrai labiausiai liūdina kultūros finansavimas. Mes ir taip priklausome padidintos rizikos profesijų grupei, nesinori turėti dar vieną priežastį jaudintis...

Ačiū už pokalbį.

Salonas