Latvių scenografas Ugis Berzinis: mano temperamentas artimesnis lietuviškam

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė 2017 03 10 menufaktura.lt
Menininkas iš Latvijos Ugis Berzinis. Asmeninio archyvo nuotrauka
Menininkas iš Latvijos Ugis Berzinis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Menininkas iš Latvijos Ugis Berzinis pernai buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio pagal tėvynainio Janio Baluodžio pjesę „Miškinis“ scenografiją. Rygoje jis yra dirbęs su režisieriumi Vidu Bareikiu, - Latvijos nacionaliniame teatre apipavidalino spektaklį „Euro-vision“. Šiuo metu abu dėlioja „Žalgirių“ premjeros vizualinius derinius.

Gimęs 1982 metais vasario 16-ąją Rygoje, Ugis Berzinis juokauja, jog jo ryšį su Lietuva turbūt nulėmė gimtadienis tokią svarbią Lietuvai istorinę dieną. 2004 m. Meno koledže jis baigė metalo dizaino specialybę. 2009-aisiais Rygos meno akademijoje įgijo scenografijos dailininko bakalauro, po metų - magistro laipsnį. Nuo 2015 m. dėsto Latvijos kultūros kolegijoje - studentus moko kurti erdvinius maketus. Per metus sukuria šešių-aštuonių spektaklių scenografiją. Yra atsakingas už nepriklausomo „Dirty Deal teatro“ vizualinį įvaizdį.

Teatro dailininku dirbi jau daugiau nei dešimt metų. Ar jau galėtum išskirti tau ypač reikšmingus ir svarbius darbus?

Teatro menas gyvuoja neilgai. Tai žavesys ir tragedija kartu. Man asmeniškai svarbiausi paskutinieji darbai, nes geriausiai galiu įvertinti, ar pavyko įgyvendinti naują užduotį, išspręsti nelengvus uždavinius. Paskutiniai pastatymai geriausiai įsimena ir atrodo, kad yra geriausi. Ką tik įvyko premjera Latvijos nacionaliniame teatre „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ pagal Marko Haddono romaną, kurį režisavo Valteris Sylis. Jame labai svarbi šviesa, daug žaidžiama ja.

Dažnai esi ne tik spektaklio dekoracijų, bet ir kostiumų autorius.

Mokydamasis akademijoje vienerius metus pagal „Erasmus“ programą mokiausi Berlyne. Ten turėjau galimybę dirbti su scenografija arba kostiumais. Pasirinkęs kostiumus supratau, kad nereikia jų bijoti. Dirbant su mažo formato spektakliais paprastai pakanka vieno dailininko - nėra prasmės samdyti atskirą kostiumų dailininką, kai pakanka poros kostiumų. Taip šias dvi profesijas apjungiau.

Tiesa, jeigu spektaklis didelis, tada stengiuosi šias veiklas atskirti - teko bendradarbiauti ir su kostiumus kuriančiu asistentu. Artėjant premjerai užgriūva krūvos smulkių klausimų ir juos reikia spręsti nedelsiant.

Po premjeros, ypač sėkmingos, paprastai dėmesys sminga į režisūrinius sprendimus, aktorių vaidybą. Nejauti nuoskaudos?

Jeigu būčiau individualus menininkas, tapyčiau paveikslus, lipdyčiau skulptūras, trokščiau pripažinimo ir individualumo, tuomet gal ir jausčiau. Visgi teatre vyksta komandinis darbas, ir režisierius prisiima atsakomybę už rezultatą. Mano manymu, būtų blogas tas scenografo darbas, jeigu po spektaklio visi kalbėtų apie scenografiją, o ne apie patį spektaklį. Scenografija ir kostiumai padeda aktoriams perteikti reikiamą dramaturginę informaciją. Niekada nejaučiu kartėlio, jeigu kritiniame straipsnyje apie scenografiją nėra atskiro komentaro ar parašytos vos kelios eilutės. Tai gerai, ir netgi, jeigu nieko neužsimenama - irgi gerai.

Koks tavo darbo principas? Ar tu duodi vizualinį spektaklio toną, ar daugiau atliepi režisieriaus idėjas?

Režisieriui kyla spektaklio mintis, idėja, tada mes kalbamės, aš siūlau variantus. Tai tokia sinergija, kada idėjos formuojasi kartu ir atskirai. Pokalbiuose atsiranda mintys, kaip atrodys scenovaizdis. Paskui dirbu individualiai, piešiu, braižau ir parodau režisieriui galimus variantus. Jeigu neturiu idėjų, vėl kalbamės. Koreguojame, kol idėja tampa aiški, išsigrynina.

Latvijoje gana populiarus dokumentinis teatras, o tu nemažai dirbęs su šios krypties atstovu Valteriu Syliu, pavyzdžiui, „Dirty Deal teatro“ spektakliuose „Visi mūsų prezidentai“, „Nacionalinis plėtros planas“. Papasakok apie tokio darbo specifiką.

Paprastai dominuoja maža forma ir tenka dalyvauti repeticijų procese nuo pat pradžių, kuomet aktoriai kuria etiudus. Kai pradeda aiškėti spektaklio struktūra, atsiranda ir scenografija. Šiuo atveju mažiau laiko skiriama scenografijos sukūrimui, bet yra labai įdomus paieškų procesas. Dokumentiniai spektakliai paprastai rodomi nepriklausomuose eksperimentiniuose teatruose, mažose scenose. Tiesa, teko dalyvauti kuriant tokio tipo spektaklį „Sėkmės istorijos“ Latvijos nacionalinio teatro mažojoje scenoje. Temą žinojome iš anksto. Pjesė apie žmogų, kuris sugalvojo būdą, kaip ištraukti Latviją iš finansinės duobės, buvo beveik baigta. Dideliuose teatruose galioja taisyklė, kad reikia iš karto žinoti, kas bus scenoje, nes jie nėra linkę rizikuoti.

Tačiau su tuo pačiu Valteriu Syliu ir dramaturgu Janiu Baluodžiu pavyko sukurti spektaklį „Miškinis“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Jis taip pat atsirado iš realios istorijos apie latvį, kuris beveik 50 metų slapstėsi nuo sovietų. Tik jūs jo istoriją perkėlėte į Lietuvą ir apipynėte realiomis mūsų tautiečių istorijomis ir menine fantazija.

Dirbome kaip ir Latvijoje. Turėjome pakankamai laiko realizuoti idėjas. Beveik mėnesį skyrėme ekskursijoms po Lietuvos apylinkes, etiudų kūrimui. Galėjau gilintis į detales. Pamenu, kai buvome nuvažiavę į apleistą nuo sovietų besislapsčiusio rezistento Benedikto Mikulio sodybą Kaišiadorių rajone, radome jo daiktų, o tarp jų ir Lietuvos vėliavą. Jau norėjau paimti, manydamas, kad gal panaudosime spektaklyje, tačiau Valteris sulaikė, sakydamas, kad geriau nieko neliesti. Dar pamenu, kai ieškojau lietuvių tautinių kostiumų detalių, nustebau viename leidinyje radęs vyriškas skrybėles, puoštas labai gražiomis plunksnomis, lyg papūgų - pas mus tokių nebuvo. Pamaniau, iš kur jų tuomet gaudavo?

Už šį darbą buvai nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Malonu būti pastebėtam kitoje šalyje?

Labai malonu, neslėpsiu. Įvertino visą komandą ir mane pastebėjo. Labai tuo didžiuojuosi. Be to, namuose Latvijoje dar nesu nominuotas aukštiems apdovanojimams už savo darbus. Spėju, kad mano temperamentas artimesnis lietuviškam ( juokiasi).

Tavo bendradarbiavimas su Lietuvos teatru tęsiasi. Šiuo metu ruošiesi spektakliui „Žalgirės“, kurį Nacionaliniame Kauno dramos teatre stato Vidas Bareikis. Tai nebe pirmas jūsų bendras darbas - 2014 m. Rygoje išėjo spektaklio „Euro- vision“ premjera. Kaip jūs susipažinote tuomet?

Vėlgi kaltas Valteris Sylis - jis mus supažindino. Tais metais Ryga buvo Europos kultūros sostinė, ir Latvijos nacionaliniame teatre vyko tarptautinis projektas, kurio tema buvo skirta Šengeno erdvei. Valteris kuravo šį projektą, kvietėsi režisierius ir suvedė mane su Vidu. Mums gerai sekėsi ir spektaklis pavyko - vienintelis iš projekto pateko į teatro repertuarą, buvo rodomas du sezonus. Vėliau vis kalbėdavome, kad reikia dar kažką bendrai kurti. Po kelerių metų susitikome Kaune.

Kalbant apie dabartinę premjerą, kyla klausimas, kaip tau pavyko suprasti lietuviškai parašytą Gabrielės Labanauskaitės pjesę?

Vidas man parašė labai aiškią pjesės santrauką, kas kurioje scenoje vyksta, tiksliai apibūdino personažus. Užduotis įdomi - sceną paversti krepšinio aikštele, rūbine, klubu, ir netgi oro uosto išvykimo sale... Priklausomai nuo situacijos, dekoracija  transformuosis į skirtingas erdves.

Turbūt jau gali vertinti Kauno dramos teatre tvyrančią darbinę atmosferą?

Man malonu čia dirbti, nes čia nėra tokio konvejerio, kaip Latvijos nacionaliniame teatre, kuomet kartais nebelieka laiko pagalvoti - vienas darbas veja kitą. Kaune sutikau daug geranoriškų žmonių, kurie siūlo sprendimus, pataria. Ir meistrai labai geri - visi vienoje vietoje.

Nors teatro tavo gyvenime išties daug, ar mėgsti lankytis kitų kūrėjų spektakliuose?

Taip, žinoma. Ne visada tam užtenka laiko, bet pauzių metu gana dažnai einu į teatrą. Stengiuosi žiūrėti paprasto žiūrovo akimis, nors neretai įsijungia profesinis žvilgsnis. Jeigu spektaklis vertas dėmesio, tai daug duoda man kaip profesionalui, padeda tobulėti siekti kokybės. Jei žiūri tik savo kūrinius, tai nežinai, kas vyksta tavo sferoje.

Salonas