Vytautas Narbutas tarp teatro salų

Daiva Šabasevičienė 2012 10 28 Menų faktūra
Vytautas Narbutas. Fuga
Vytautas Narbutas. Fuga

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prasidėjo intensyvios Justino Marcinkevičiaus „Katedros" repeticijos. Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas dekoracijas spektakliui kurti pakvietė Vytautą Narbutą, kuris jau keturiolika metų gyvena ir dirba Islandijoje. Bendru šių menininkų darbu - Williamo Shakespeare´o „Audra", Molière´o „Tartiufu", Henriko Ibseno „Peru Giuntu" žavėjosi Reikjaviko, Orhuso (Danija) ir Oslo teatro žiūrovai. Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoracijų dirbtuvėse - pats scenografijos gamybos įkarštis. Apie naująją „Katedrą", gyvenimą svetur ir grįžimą į Lietuvą kalbamės su dailininku Vytautu Narbutu.

Tavo sugrįžimas į Lietuvą simbolinis - po kelionių užsienyje į Vilnių parvykęs Laurynas Gucevičius rekonstravo Vilniaus Katedrą, o tu, po ilgesnio laiko sugrįžęs į Lietuvą, kartu su Oskaru Koršunovu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statote Justino Marcinkevičiaus „Katedrą". Ką Tau reiškia šis kūrinys?

Vienareikšmiškai sunku atsakyti. Suprantu, jog Justinas Marcinkevičius „Katedrą" rašė, bandydamas, kaip ir jo personažas Laurynas Gucevičius, surasti kelią iš vidinių prieštaravimų, nedermės su aplinka labirinto. Ir vis dėlto „Katedra" - tai meilė tėvynei, dvasinė atrama, moralinis apsisprendimas patriotiškumui ir pilietiškumui. Savo poetika, subtiliu muzikalumu „Katedra" yra himnas lietuvybei.

Kokią „Katedrą" Tu prisiminei iš mokyklos laikų ir kokia ji Tau pasirodė šiandien?

Paskutinįkart „Katedrą" skaičiau Dailės akademijoj. Tada man išryškėjo kovos su okupantais dėl laisvos Lietuvos, dėl išderglioto ir praterioto tikėjimo, dėl išmėsinėtos sielos, išderintos savasties potekstės. Suspardytos ir išžagintos tėvynės sopulinga rauda. Ir šiandien visa tai yra - ir dramoje, ir nūdienos Lietuvoje. Bet šiandien man Justino Marcinkevičiaus „Katedra" iškelia ir menininko-žmogaus-piliečio temą. Talentas - ar tai Dievo dovana, ar prakeikimas? Jei nesi laisvas, jei turi parsiduoti, kad galėtum kurti, jei tikėjimą, dorovę, idealus iškeiti į trisdešimt sidabrinių... Ir ši tema dabar net aktualesnė nei sovietmečiu, kai menininkas turėjo rinktis - su kuo jis. Šiandien jis savo paties laisva valia yra su niekuo, netgi ne su pačiu savimi.

Iš ko daugiausiai sėmeisi plastinių idėjų spręsdamas, koks turi būti spektaklio vaizdas?

Pjesės skaitymas man yra vidinis dialogas. Skaitydamas medžiagą visada bandau perprasti prasminį vyksmą, užčiuopti vidinį alsavimą. Iš to gimsta idėja, įsisiūbuoja vaizdas. Yra tekę tą pačią pjesę statyti keletą kartų, ir visada subręsta kitoks vaizdas - keitiesi pats, keičiasi pasaulis, ir su pjese šnekiesi kitaip.

Tau kaip dailininkui turbūt svarbiau įvairūs architektūriniai elementai, kurių dramaturgija išprovokuoja Tavo naujus sprendimus? Ar Tu daugiau remiesi filosofiniais, literatūrologiniais „Katedros" tyrinėjimais?

Scenografija nėra tik iliustracija, dekoras ar veiksmo erdvės apipavidalinimas, tad viskas yra svarbu - istorinės studijos, kultūrinio, socialinio konteksto analizė, alegorijų, simbolių reikšmės, filosofinės spekuliacijos ir egzistencinės frustracijos, marazmatinės būsenos, vidinis išsibarstymas ir vėliau susirinkimas savęs, metaforinis grybavimas ir nemetaforinis vyno gėrimas ir dar velniai žino kas...

Kokią įtaką daro aktoriai kuriant šį spektaklį? Ar apskritai aktoriai kada nors lemia scenografinius sprendimus?

Mano darbas prasideda dar gerokai prieš repeticijų pradžią, tad aktorių šalia nėra. Būna tokių ,,virtuvinių" projektų, kur susirenka visi ir viską daro, bet aš taip nedirbu.

Pastaruoju metu Tu dirbi ne vien Islandijos teatruose, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Kaip skirtingos šalys, skirtingos teatrinės erdvės veikia Tavo teatro plastikos išraišką, ar viskas priklauso tik nuo pačios dramos analizės?

Žinoma, veikia - išplečia, pagilina, išklibina... Bet tiesioginė įtaka dirbant su konkrečia medžiaga man sunkiai apibrėžiama, - juk kūrybiniame procese visko tiek daug...

Neseniai kartu su Oskaru Koršunovu Osle pristatėte Henriko Ibseno „Pero Giunto" premjerą. Atsiliepimai teigiami. Kaip Tu pats vertini šį darbą? Kuo jis išsiskiria iš kitų jūsų su Oskaru statytų darbų?

Iš tiesų darbas pavyko. Spektaklis dinamiškas, bet subtiliai subalansuotas, poetiškas ir filosofiškas, savo plastine, vizualine, muzikine traktuote itin išraiškingas, groteskiškai siurrealistinis, bet visa tai meistriškai pateisinta, jis smūgiuoja, bet ir nesmirdi savitiksliu formalizmu. Norvegai pamilo ,,lietuvišką" „Perą Giuntą". Su Oskaru visada įdomu dirbti, kitaip žiūrėti, improvizuoti, stebėti, kaip įspūdingai jis apžaidžia scenografiją, kokias prasmes suteikia tekstui. Kurdami šį spektaklį daug daugiau laiko praleidome kartu: kalbėjome, žiūrėjome filmus, skaitėme „Katedrą".

Iš Lietuvos išvažiavai kaip Rimo Tumino dailininkas, nors buvai keletą spektaklių pastatęs ir su Cezariu Graužiniu. Su juo dažnai įvairiose šalyse bendradarbiauji ir šiandien. Kiek Tau svarbi Cezario kūryba? Žinau, kad dabar Vilniuje Tu nuosekliai peržiūri jo spektaklius.

Su Cezariu mus sieja ilgametė draugystė ir kūrybinis darbas. Pradėjome dar būdami studentais su ,,Egle žalčių karaliene", spektakliu, kurio niekada nepastatėme. Mane visad žavėjo Cezario savitas braižas, užburianti jo ,,vaizduotės teatro" plastika, gėrio ir gyvenimo džiaugsmo teigimas, apmąstymai apie teatro esmę bei paskirtį, teatrinės etikos paieškos.

Dirbi su įvairiausiais režisieriais, - o kokį teatro braižą Tu pripažįsti labiausiai?

Man sekėsi ir sekasi dirbti su režisieriais, kurių braižas, stilistika skirtingi, - tai man įdomu, tai įkvepia, praturtina, o kartais - tai iššūkis, kuris tonizuoja.

Režisieriai, su kuriais dirbu, man imponuoja savo menine-profesine laikysena, jie kovoja dėl meninių vertybių, saugo teatro prigimtį, stoja prieš teatro profanaciją, komercializaciją, tai socialinių ar politinių diskusijų arena. Tas užkratas veikia ir Lietuvos teatrinius procesus.

Kokią Lietuvą Tu palikai ir kokią radai? Į ją grįždavai trumpų atostogų, o rimtam darbui sugrįžai po daugelio metų. Ką radai sugrįžęs į konkrečias teatro erdves?

Iš tiesų jūs, gyvenantys čia, žinote ir jaučiate, kokia yra Lietuva geriau nei aš, bet vaizdas liūdnas, moralinis stovis išsiderinęs, viltis prigesusi, kova už išlikimą varo į emigraciją arba stumia į nihilizmą ir t.t. Visa tai graužia ir teatro organizmą.

Šiuo metu teatre verda įvairiausios emocijos. Kiek Tave sutinku, veide pastebiu liūdesį. Kaip Tave veikia socialinė teatro aplinka? Kiek Tu į ją kišiesi?

Teatro erdvėje girdžiu skirtingus vertinimus, skirtingus požiūrius. Man tikrai sunku, negyvenant čia, o tiesiog atsidūrus šioje situacijoje, susivokti giluminėse tų procesų ir santykių priežastyse. Tai kelia rūpestį, bet nesikišu. O ir kaip galėčiau čia šeimininkauti? Struktūra sukurta, procesai įsibėgėję. Laikas parodys.

Lietuva vis praranda savo menininkus. Aišku, emigracija nėra netektis, tačiau praradimas - bet kokiu atveju. Kaip Tau sekasi toje paslaptingoje šalyje - Islandijoje? Ar sunkiai perpratai žmonių ir gyvenimo specifiką, ar ankstesnės „repeticijos" - trumpalaikiai darbai - prijaukino prie tamsiosios Šiaurės? Kita vertus, Tu daug pieši ir tapai, kuri įspūdingus grafikos darbus, iliustruoji knygas, ir visam šiam darbui lyg ir dėkingesnė ledynų ramybė, Šiaurės pašvaistėmis ir pūgų šėlsmu alsuojanti šalis. Kokią įtaką šalys daro Tavo kūrybai?

Gyvendamas vienur ar kitur, žmones ir gyvenimo specifiką perpranti natūraliai, tiesiog įsigyveni, susigyveni ir gyveni. Prieš apsigyvendamas Islandijoje buvau sukūręs ten keturis projektus. Nežinau, kiek ta tamsi Šiaurė prisijaukino mane, bet aš jau buvau žinomas, tad profesiškai integruotis nebuvo problemos. Nepiešiu peizažų, tačiau Islandijos fantastinė gamta mane įkvepia ir nepaliauja stebinti.

Kiek laiko gyveni Islandijoje? Ką reikšmingiausio per tuos metus pavyko sukurti?

Islandijoje gyvenu keturiolika metų. Nežinau, ar ką reikšmingo sukūriau - tiesiog dirbu savo darbą. Tik norėčiau daugiau atsidėti tapybai.

Gal galėtum trumpai papasakoti apie Islandijos menininkus: koks kontekstas, kokios problemos juos labiausiai jaudina? Kuriantys žmones gal neturėtų būti skirstomi pagal šalis, tačiau, kalbant apie Islandiją, skirtumų, man atrodo, nemažai.

Islandijos menininkai, kaip ir visur, jei tik nesilaiko grynai tautinės tradicijos, universalioje modernaus meno aplinkoje kažkuo labai neišsiskiria, nebent kai kurie - savo lokalia tematika ar medžiagomis (pvz., lava). Išskirčiau islandų šiuolaikinės muzikos kūrėjus. Stebiuosi, kaip tokia maža tauta turi tiek daug nuostabių muzikų.

Islandijoje Tave remia meno mecenatai, nemažai šviesių žmonių ypač vertina Tavo darbus. Per šį laiką į privačias kolekcijas papuolė ypatingos reikšmės keli Tavo darbų ciklai. Ar nebaisu taip išsibarstyti? Apie tai, kad kas nors finansuos Tavo darbų parodą Lietuvoje, kurioje būtų įmanoma išvysti nors dalį „prarastų" darbų, turbūt net pasvajoti neįmanoma?

Smogus krizei, mecenatų, deja, neliko. Išsiskirti su savo darbais man visada nelengva. Jei tik būčiau pakankamai materialiai apsirūpinęs, savo darbų nepardavinėčiau. Kaip ir Edvardas Munchas gyvenimo pabaigoje savųjų nepardavinėjo, užsidarė nuo pasaulio ir gyveno vienas su savo tapyba. O apie parodą Lietuvoje pasvajoju. Turiu vilties. 

Salonas