Anželika Cholina: „Barbora Radvilaitė” - lyg meilės stebuklas

2011 05 18 Bravissimo, 2011, Nr. 3-4

aA

LNOBT žurnalas „Bravissimo" publikuoja pokalbį su Auksinio scenos kryžiaus laureate, choreografe Anželika Cholina. Po 15 metų ji grįžta į Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną ir pristato ilgai lauktą baleto spektaklį „Barbora Radvilaitė". Kalbina Agnė Biliūnaitė.

Esate fatalistė, ar vis dėlto proziškai žvelgiate į gyvenimą ir jo teikiamas galimybes?

Fatalistė? Nežinau... Gal labiau esu lyderė su silpnai išreikštu baimės jausmu. Iš gyvenimo imu viską, ypač kai netingiu. Žinoma, truputį ironizuoju, mat labiau mėgstu būti stebėtoja, nei dalyvauti tame chaose, kuriame žmonės gyvena. Susikuriu terpes, nišas, kuriose jaučiuosi saugi ir kurios man yra šventos. Viena iš jų - teatras. Tik peržengusi repeticijų salės slenkstį iškart pajuntu, tarsi tuoj įvyks kažkas svarbaus - pateksiu į magišką, nepaprastą procesą: ateis mintys, aš jas materializuosiu, paversiu spektaklio scena, patirsiu džiaugsmą, galėsiu pasidalyti savo sumanymais su artistais. Tūkstančiai išgyvenimų tarsi nenutrūkstančioje gražioje melodijoje. Nepaprastai gera statyti! Kartais galvoju, kad kūryba ir teatras duoda žmonėms daug daugiau nei paprastas gyvenimas. Mums pabosta buitis, joje taip maža pokyčių - tik pareigos ir atsakomybė, o statant spektaklį gali būti visais žmonėmis vienu metu ir viską išgyventi. Jau nekalbu apie tai, kad kūryba, visų pirma, yra savęs ir aplinkos analizavimo laboratorija.  

Kalbėdama apie spektaklį „Zmones:)" minėjote skeptiškai žvelgianti į istorijos mokslą, tačiau naujojo baleto „Barbora Radvilaitė" pavadinimas vienareikšmiškai apeliuoja į istorinę asmenybę...

Te neįsižeidžia istorijos mokslui pasišventusieji... Ar galite parodyti bent vieną žmogų, gebantį tiksliai atpasakoti net artimiausio žmogaus gyvenimo istoriją? Greičiausiai tokio nerasime, net tėvų gyvenimą jau interpretuotume savaip. Tad kaip įmanoma tikėti viena tiesa apie reikšmingiausius ir svarbiausius dalykus istorijoje, kurią šimtmečiais perrašinėjo vis kiti metraštininkai, fiksavę tai, ką sugebėjo, norėjo arba ką jiems buvo liepta matyti? Ne išimtis ir Barbora Radvilaitė: lietuviams ji - grožio ikona, meilės stebuklas, o krikščionybę gerokai anksčiau už mus priėmusiems lenkams - paleistuvė, besikėsinanti į sostą ir karūną. Kiekviena situacija turi bent du požiūrio taškus, o ši istorija - ypač. Čia mažai tikslių faktų, duomenų, viską reikia suvesti galvoje, numanyti, įsivaizduoti stengiantis sujungti žmoniškąjį faktorių su kruopelėm autentiškų istorijos duomenų.

Mano užduotis - maksimaliai priartėti prie istorinės tiesos apie Barborą Radvilaitę. Tai labai įdomus, atsakingas ir sunkus darbas, nes siekiu autentiškai papasakoti pačią istoriją, o ne sapną apie istoriją.  Nors ši tiesa istorikams bus mano, kaip kūrėjos, tiesa. Turiu lietuviško kraujo ir esu idealistė, todėl šią meilės istoriją idealizuosiu. Ir darysiu tai su dideliu malonumu. Noriu, kad mes negyventume vien svetimų šalių istorijomis, juk turime tokią ryškią savąją! Mano siekis - sukurti tokį spektaklį, kurio niekada niekam nekiltų ranka išimti iš repertuaro. Noriu, kad jo siužetas konkuruotų su kitais klasika tapusiais libretais ir reprezentuotų mūsų šalį, Lietuvą, iš pačios gražiausios pusės.

Kas lėmė, kad šį sykį statote spektaklį didžiojoje scenoje su klasikinio baleto šokėjais?

Aš nebuvau gavusi iš Nacionalinio operos ir baleto teatro oficialaus kvietimo statyti „Barborą Radvilaitę". Dirbti šiuo metu su baleto trupe turėjo kitas baletmeisteris, bet teatrui nepavyko susitarti, todėl pakvietė mane. Teatro vadovybė norėjo, kad kurčiau to paties pavadinimo baletą „Pikų dama", jį planavo statyti su choreografu Roland´u Petite, bet aš pati po 15 metų norėjau grįžti į šį teatrą su reikšmingu sau pastatymu, todėl pasiūliau kitą spektaklį - baletą „Barbora Radvilaitė", ir teatrui tai tiko. Su baleto šokėjais dirbu visą gyvenimą, kartais susikuriu sau iššūkius - pasikviesdama spektakliuose dalyvauti aktorius ar neprofesionalus. Anksčiau buvau iš dalies priversta dirbti su aktoriais ir tai buvo neįkainojama patirtis mano kūrybiniame kelyje.

Kaip rinkotės muziką? Ar skirtingų kompozitorių kūrinių „popuri" atveria platesnę erdvę choreografijai ir dramaturgijai?

Sunkiausias darbas kuriant spektaklį, kuriam neparašyta muzika, yra sulipdyti įtaigią muzikinę partitūrą. Atrankos principas egzistuoja tik vienas - atrasti temą atitinkančius kūrinius su išraiškinga muzikine dramaturgija ir suvesti viską į vientisą skambėjimą. Pirminis noras renkantis muziką „Barborai Radvilaitei" buvo simfoninė lietuvių autorių kūryba. Bet rezultatas, manau, išėjo prasmingesnis: veiksmui vykstant Lietuvoje skambės lietuvių Arvydo Malcio, Stasio Vainiūno simfoninė muzika, o veiksmui persikėlus į Lenkiją -  lenkų kompozitoriaus Henryko Mykołajaus Góreckio muzika. Muzikinį vėrinį papuošiau keletu perlų - madrigalais, suteiksiančiais baletui epochos spalvų. Nuostabu, kad spektaklyje dalyvaus operos solistės Asmik Grigorian ir Julija Stupnianek, choro ir mimanso artistai. Tai suteiks svorio, masto. Džiaugiuosi, kad šiai temai liko neabejingos visos teatro pajėgos.

Kai teiravomės Vilniaus Šv. Teresės parapijos klebono, ar teatro fotografas galėtų nufotografuoti Aušros Vartų Marijos votus spektaklio scenografijai, išgirdome priekaištą: Barbora Radvilaitė ir vėl perdėm tiesiogiai siejama su Aušros Vartų Marija. Koks Jūsų santykis su šia legenda?

Ta sąsaja - tik dvelksmas... Menininko intuicijos apraiška. Mano tikslai - kilnūs...

Kokie Jūsų Barbora Radvilaitė, Žygimantas Augustas, Bona Sforca? Kokie literatūriniai, o gal dailės kūriniai padėjo kurti jų portretus?

Papasakosiu viską spektaklyje. Sunku keliais kukliais sakiniais pristatyti personažus, apie kuriuos nuolat mąstai ir kuriems suteiki daugybę charakterio vingių. Juk niekas nenorėtų būti apibūdinamas keliais sakiniais. Galiu pasakyti, kad išnagrinėjau daugybę literatūros ir medžiagos, susijusios su anuo laiku ir šia meilės istorija, ir turiu savo konkrečią viziją. Konflikto esmė - Žygimanto Augusto ir Barboros nežemiškas ryšys, jų meilės susidūrimas su žmonių sukurtomis taisyklėmis karalių palikuoniams, primityvia kova dėl įtakos ir valdžios.

Teko girdėti, kad dažnai pati piešiate kostiumų eskizus, ieškote scenografijos sprendimų. Kaip bendradarbiaujate su kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi, scenografu Marijumi Jacovskiu, šviesų dailininku Tadu Valeika?

Mano dailininkai - mano turtas. Mes - bendraminčiai ir bendrasieliai, lyg vieno kraujo. Kalbėtis net daug nereikia, kad pajustume spektaklio viziją. Tarp mūsų įvyksta tam tikras stebuklingas susikalbėjimas. Teatre daug stebuklų (šypsosi)... Spektaklis - tai visuma, o kuriant visumą viskas vienodai svarbu, todėl man patinka „kištis" lyg ir ne į savo sritis, patinka kurti - visur, kur prašo ir kur neprašo (šypsosi)... Man svarbu viskas - nuo kruopščiai priklijuotos blakstienos iki tiesiai priklijuotos baleto grindų juostos. Ypač mėgstu dalyvauti kuriant šviesas, o dar labiau - šviesti paties spektaklio metu, sėdint prie pulto ir įvedinėjant šviesos numerius. Geriausiai žinau spektaklio muziką, todėl šviesos pakeitimus darau ypač tiksliai ir muzikaliai.

Kokias tendencijas pastebite Lietuvos šokio pasaulyje? Kokią vietą jame užima klasikinis baletas?

Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Gaila, kad šokyje vis dar neatsiranda „samorodkų" (grynuolių. - Red. past.), novatorių. O taip norėtųsi, kad užgimtų drąsus, šviesus, naujas kūrėjas! Visus savo studentus skatinau, bandžiau užkrėsti kūryba, atvėriau visas paslaptis, bet konkurencingas kūrėjas taip ir neatsirado. Dauguma lietuvių choreografų yra atėję iš saviveiklos, todėl neturi klasikinio šokio ar kitos stiprios šokio mokyklos išsilavinimo, daugiausia domisi užsienio abstrakčia šokio kombinacijų kūrimo stilistika ir ją sąmoningai ar nesąmoningai kopijuoja. Pavadinčiau tai užsisėdėjimu neva „moderniame" šokyje ir mūsų statytojams taip būdingoje šokio raiškoje, kurią vadinu „bėgu bėgu griūnu". Tokio kūrėjo pasiteiravus, kodėl jis „bėga bėga griūna", šis apie savo 15 minučių trukmės kūrinėlį duotų pasiskaityti ištisą paklodę teksto, kuriame panaudotos viso filosofijos žodyno tezės. Dažniausiai, deja, nieko to realiai nesimato. Jei tai, ką jie stato, jaudina tik juos, bet ne mane, kuris vis dėlto iš mūsų kvailas? Mažai kas išeina iš savo kūno galimybių ribų, visi nuolat stena, kad blogai ir nėra pinigų, per sezoną išspaudžia po vieną darbelį apie nieką ir laikosi įsikibę minties, kad „jūs vis viena nieko nesuprantate". Silpniesiems reikia dar silpnesnių. Tuo tarpu scenoje reikia sugebėti kurti prasmę, o teatre - teatrą. Juk pagrindinė dar antikos laikais iškelta teatro misija - pasakoti, kad žmogus yra blogas, ir priminti, kad jis - mirtingas.

Klasikinio baleto situacija, mano akimis, taip pat yra kraštutinė. Baleto artistai lavinami visą dėmesį sutelkti į techniką, kuri tolina juos nuo tikrojo meno. Jau mokykloje nebėra aiškinama, kaip kuriamas vaidmuo siejamas su klasikinio šokio technika. Baleto menas grimzta į savotišką kraštutinumą, kai jis yra įdomus tik pačiam baleto artistui, kuris tam atidavė daug savęs, bet tampa nebegyvas žiūrovui, kuris atėjo pažiūrėti ne technikos triumfo, o gyvo spektaklio.

Viename interviu skaičiau, kad nebijote kartais pabūti „tuščia", kol gims nauja idėja. Nuo ko atsispiriate kurdama spektaklį - dvasinių patirčių, kitų spektaklių, literatūros, gamtos, filmų? Kuo maitinate „dūšią"?

Buvau auklėjama, kad turėdavau semtis iš savęs. Tėvo frazė „niesmotri, kak dielajut drugije, dielaj sama" („nesižvalgyk, ką daro kiti, daryk pati") įstrigo visam gyvenimui. Gal tai ir neteisinga, bet mažai domiuosi kitų kūryba. Aš esu svarbi tik sau ir savo atradimuose.

Kokių žingsnių vis dar nėra žengusi Lietuvos kultūros politika šokio srityje? Kaip pedagogė turbūt numanote, kiek šokio genijų atsiradimą lemia edukacinė sistema, o kiek - genų kombinacija?

Šokio genijus nepraslys pro mano akis (šypsosi)! O apie pokyčius Lietuvos šokio padangėje prabilčiau tik tada, jeigu pajusčiau, kad realiai galiu kažką pakeisti. Jeigu nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs. Aš tuo ir vadovaujuosi.

------------------------------------------

Pateikiamas sutrumpintas pokalbio variantas. Visas pokalbis spausdinamas žurnale „Bravissimo" (2011, nr. 3-4).

Salonas