Teatras pagal pageidavimą

2018 07 28 literaturairmenas.lt, 2018 07 20
Rimo Tumino „Pikų dama“ Maskvos Didžiajame teatre. Damiro Jusupovo nuotrauka iš MDT archyvo
Rimo Tumino „Pikų dama“ Maskvos Didžiajame teatre. Damiro Jusupovo nuotrauka iš MDT archyvo

aA

Šių metų vasario mėn. Maskvoje, Didžiajame teatre, dramos režisierius R. Tuminas su savo komanda pastatė P. Čaikovskio „Pikų damą“, be kurios rusų opera neįsivaizduojama. Žiūrovai nesitikėjo, kad šįkart ji bus pabrėžtinai tradicinė.

Naujosios „Pikų damos“ sceninė aplinka - minimalistinė, netgi formali: beveidė pilka siena iš vienos pusės, soboro kolonada - iš kitos, tušti postamentai, stalai, kėdės. Visa tai gali pritaikyti bet kokiam siužetui ir laikui, nes tokios detalės konkrečiai nieko neįvardija. Cilindrai, su kuriais pasirodo net vaikai, liemenės, lazdelės, paltai, suknios - pagal puškiniškų laikų madą, tačiau jie vienatoniai, lipdantys personažus į masę. Pilkų žmonių pasaulis. Pagal spalvos teosofiją pilka reiškia blogį. 
Pačioje spektaklio pradžioje šita vyrų ir moterų masė scenoje išsilieja ratais - beje, tai viena iš nedaugelio režisieriaus metaforų: migla, vaiduokliško Peterburgo paveikslas, žmogiška atmintis, išstumianti personažus į sceną. Kita metafora - galuscenyje kybo didžiulis veidrodis, atspindintis baliui ruošiamą stalą su balta staltiese, kuri primena drobulę - mirties įvaizdį. Tačiau ženklais ir metaforomis Rimas Tuminas spektaklio neperkrauna.

Blyškus sceninis paveikslas nekinta - navigatoriumi žiūrovui tampa muzika ir aktoriniai darbai, kuriems R. Tuminas užtikrina „stambų planą“. Vis dėlto šios iniciatyvos rezultatas beveik koncertinis: dainininkai būriuojasi prie rampos, dainuoja kaip filharmonijoje - veidu į salę ir netgi aistringas Germanas ekstazėje „Красавица! Богиня! Ангел!“ nusigręžia nuo Lizos į publiką. Publikai buvo skirtos ir Jeleckio „Я вас люблю“, ir Germano „Прости, небесное созданье“ bei jo „Если когда-нибудь знали вы чувство любви“, nors kreipiamasi į Piotro Čaikovs­kio Grafienę. Dainininkams buvo komfortiška, bet gyvos energijos spektakliui trūko.

Režisierius nebandė gilintis nei į prasmines operos erdves, nei į jos mistiką. Solistų mizanscenos buvo statomos iš esmės pagal šabloną, užtat masinės scenos brėžiamos grafiškai aiškiai. Lizos draugės pilkomis internatinėmis suknelėmis sinchroniškai vis eina aplink rojalį, keldamos musatoviškos tapybos asociacijas. Pokylio pastoralėje artistai (aprengti keliaujančios itališkos trupės kostiumais) įsilieja į sudėtingą masinę sceną drauge su kokiais dviem šimtais mimanso ir choro atlikėjų, srautais virtuoziškai judančių skirtingomis kryptimis.

Irina Muravjova, „Rossijskaja gazeta“

***

Nors Anželikos Cholinos choreografija (taip pat kaip ir daugiau nei išraiškinga neutralioji Adomo Jacovs­kio scenografija) iš teatrinės partitūros neišimama, stebime įsitvirtinimą stiliaus, kurį transliuoja Rimo Tumino ir Tugano Sokhievo tandemas. Būtent ant režisieriaus ir dirigento pečių gula pagrindinis spektaklio krūvis. Jųdviejų stilius nepriekaištingai tikslus ir paklusnus laikui - puošti, džiuginti, vaizduoti, stebinti ir, šiukštu, muzikinių-dramaturginių prasmių nedrumsti tektoniniais darbais, be kurių tekstas tampa parodos eksponatu ekskursinei apžvalgai ir neprisiliečia prie konkretaus žiūrovo pasaulio. Tai teatras pagal pageidavimą.

Neutralios, smalsaujančios, bet atsargios parterio, bufeto publikos teatras. Pažinties su klasika teatras. 
Būtinas repertuarinis žodis „Pikų“ Didžiojoje scenoje pastaraisiais metais daug iškentė ir neįtiko mums nei kaip Valerijaus Fokino ir Michailo Pletniovo grakšti versija, nei kaip Levo Dodino ir Vladimiro Jurovskio ekspresionistinė-dramatinė interpretacija. Naujasis pastatymas apdraustas nuo žiūrovų pretenzijų dėl nedarnios režisieriaus koncepcijos, kadangi jos principingai atsisakyta. Spektaklis pažengė netoli lyginant su naujojo masinio teatro pavyzdžiais - tokiais kaip „Manon Lesko“, atviraširdė, iš esmės konceptualumu tiktai papildyta, arba „Nurejevas“, koketiškai konceptualiai hibridinis, po blizgiu popierėliu slepiantis rafinuotos choreografijos provokaciją. „Pikų dama“ tiesiog žengė dar žingsnį ir drąsiai neteko prasminio krūvio, tarsi atsisakė visų savo pareigų. O toliau mes matome nuostabią sąlygiškai simbolinę scenografiją (ji apima visą erdvę, jos aukštį ir gylį), virtuoziškai gražią šviesą, kuriančią bendrą tragišką, romantišką atmosferą ir baletinę masinių scenų išklotinę, jautriai užpildančią prasminius plyšius. Taip pat frontalias mizanscenas, žadančias gražius solistų pasirodymus, ir mizansceninius sprendimus, tokius kaip Lizos išėjimas į tamsą, atsisukus nugara ir išskleidus rankas.

Tačiau svarbu, ką mes čia girdime. Ogi vis tą patį. Efektingai iškeltas skaidrus orkestrinis skambesys atitinka virtuozišką spektaklio apšvietimą. Schematiškas simfoninis vystymasis rimuojasi su maloniu mizansceniniu trafaretu. Tempų elegancija, pamokanti artikuliacija ir epizodų montažas viduryje scenų, kurios viena su kita nesukimba, - su pasakojamąja teatrinio vaizdavimo tėkme. Orkestras čia iliustratyviai aiškus, o vokalas - nuo solinio iki chorinio - nuodugnus, detalus ir visada forsuojantis, kaip gatvės teatre ar vaikų chrestomatijos paveikslėlyje. Viskas suprantama, ir per premjerą apsieinama be nuokrypių.

Tokiomis sąlygomis Jusifo Eyvazovo ekstremaliai sudėtingos Germano partijos prezentacija sklandi. Jo Germanas labiau lyriškas nei ekspresyviai baisus. Anos Nečajevos Liza solidi, tvarkinga ir proziška, Larisos Diadkovos Grafienė įneša vakarykščio spektaklio skambesį nesutrikdydama šiandienio. Tomskis (Gevorgas Akobianas) - abstrakčiai komiška spalva, Jeleckis (Igoris Golovatenko) pasipuikuoja vokalu, nes yra juk priežastis - balsas nuostabus.

Spektaklio estetika lengvai tiražuojama, panaudojama dirbant su bet kokia klasika, atpažįstama, tačiau ne taip smarkiai, kad taptų išskirtinė: pasaulio teatre yra žinoma daug buržuazinių dekoratyvaus spektaklio pavyzdžių su nesudėtinga prasmine vaidyba (arba be jos). Stiliaus savybės čionai - simbolinė išorė be simbolinio turinio, metaforos paviršius be asociacijos šaltinio, ženklas be reikšmės.

O kas apskritai yra operos teatras, jeigu ne ženk­lų, štampų, emocinių trafaretų, žavių banalybių, iš anksto žinomų situacijų, retorinių figūrų, pažįstamų afektų rinkinys? Ogi niekas, atsako „Pikų dama“, „тройка, семерка, туз“, ir jokių siurprizų.

Julija Bederova, „Kommersant“

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Užsienyje