Forumai ir jubiliejai

Vaidas Jauniškis 2017 12 08 menufaktura.lt
Paulos Pļavnieces "Jubiliejus '98". Džeina Saulīte nuotrauka iš daugavpilsteatris.lv
Paulos Pļavnieces "Jubiliejus '98". Džeina Saulīte nuotrauka iš daugavpilsteatris.lv

Spalio 21 d. Rygos „Daile“ teatre buvo paskelbi pagrindinio Latvijos teatrų apdovanojimo - „Spēlmaņu nakts 2017“ laureatai. Netikėta, kad „Artistų naktį“ - taip versčiau jų spelmanius - daugiausia progų turėjo švęsti Liepojos ir Daugpilio teatrai, gavę atitinkamai 7 ir 4 prizus. Ir nors savaitę iki šventės buvo rengtas „Baltijos dramos forumas“, jame iš parodytų ir gausiai nominuotų 12 spektaklių, kaip paaiškėjo, pamatėme tik tris laureatus. Bet čia ir ryškėja požiūriai ir principai, kuriuos palyginti su lietuviškaisiais, manau, būtų įdomu.

***

Lietuvoje apskritai tokio forumo ar festivalio, pristatančio geriausius scenos kūrinius, nėra. Atskiros „vitrinos“ dažniausiai skirtos užsieniečiams, vietiniams žiūrovams - atsitiktinės gastrolės. Ir paprastai vieni su kitais žiūrovai (ir vietiniai kritikai su užsienio) nesusitinka. O Rygoje užsienio teatrų kritikai sudarė akivaizdžią žiūrovų mažumą. Bet su latvių teatralais bendrauti galėjome nuo diskusijų iki pasivaikščiojimų nuo vieno į kitą teatrą (šie būdavo geriausias būdas gauti  informaciją).

„Artistų nakties“ nominantus ir laureatus renka penkių teatro kritikų komisija, šokiui prie jų prisijungia žmogus iš Latvijos choreografų asociacijos, baletui - Latvijos profesionalaus baleto asociacija, dramaturgijai - Šiuolaikinių rašytojų, scenaristų ir dramaturgų asociacija. Komisija negaili nominacijų menininkams, ir nemažai spektaklių jų sulaukia po keturias penkias, o finale negauna nė vienos. Ir nors pagrindinio laureato net septyniose kategorijose - Sergejaus Zemlianskio režisuotų „Vedybų“ pagal Gogolį Liepojos dramos teatre - neteko matyti, dėl negavusiųjų iš esmės tenka sutikti, komisija ten jau „įsijungė“ griežtus atrankos kriterijus.

Bet nelendant į teatrinius užkulisius, vienas akivaizdžiausių skirtumų Latvijos teatre - latvių žiūrovai į spektaklius eina kur kas intensyviau. Dieniniame ketvirtos valandos spektaklyje Nacionaliniame teatre susirinko pilna 100 vietų salė, kurioje daugiausia buvo vyresnio amžiaus moterų. 25 000 gyventojų Valmieroje ir mažoji, ir didžioji salės buvo pilnos, nors tai nebuvo premjeriniai spektakliai (tiesa, abu buvo mažų formų ir nedidelėse erdvėse). Bet 90 metų skaičiuojantis teatras per gastroles ir tris savo sales per metus pasiūlo 360 renginių ir renka artipilnes ar pilnas sales.

Kiek parekonstruotas Rygos teatras „Daile“ tampa madinga blizgia erdve su trimis salėmis (didžioji - 900 vietų), ir tai buvo vienintelis vakaras, kada mačiau stojančius ploti išsipusčiusius žiūrovus. Bet ir spektaklis tam tiko - Rolando Atkočiūno režisuotas „Karmen“, kuriame nuostabi Martinso Vilkarsio scenografija - koridos „užkulisiai“ - ir Jevgenijaus Vinogradovo šviesos bei puikios Giedriaus Puskunigio muzikinės frazės vis dėlto liko bejėgės prieš kičinę operinę aktorių vaidybą ir stilizuotus „flamenkus“. Tačiau ir kitos, jau mažesnės Rygos erdvės būna pilnos, nekalbant apie Alvio Hermanio spektaklius. Jo „Naujasis Rygos teatras“ pagaliau rekonstruojamas (vertė - 19 mln. Eur be PVM), tad vienu metu du spektakliai vaidinami buvusiame Tabako fabrike (nors Hermanis mėgsta oponuoti pozityvumu, pabrėždamas, kad tai - teatras prieš gimdymo namus), ir net 2010 metų „Juodas pienas“ tebežiūrimas pilnutėlėje 250 vietų salėje. Beje, vėliau Tabako fabrikas atiteks Latvijos kultūros akademijos vaidybos studijoms ir, kalbama, gal ir pats Hermanis pagaliau imsis rinkti savo pirmą aktorių kursą.

***

Alvis Hermanis čia jau yra ir vardas, ir šalies eksportas, ir dar daugiau. Lietuvoje tokio režisieriaus nėra. Galbūt dėl to, kad jo spektakliai pirmiausia šilti, jautrūs ir suprantami ne vien šaradų gliaudytojams. Antra, jie stipriai paremti latvių gyvensena, jų papročiais ir įpročiais, jų dvasios analize. Nuo „Brodskio / Baryšnikovo“, kur baleto šokėjas grįžta vaidinti į gimtąją Rygą ir čia yra spektaklio pamatas, iki „Juodo pieno“, sukurto iš „verbatiminių“ pokalbių su kaimo gyventojais pačių aktorių rengtose ekspedicijose. Hermanis stato ne žiūrovams tolimesnę pasaulinę klasiką, ši paliekama užsienio operoms ir teatrams. Jis net nėra pastatęs Shapespeare´o, o Čechovą - tik du kartus (po kadaise Lietuvoje rodytos ankstyvos „Žuvėdros“ - tik „Platonovą“ Vienos Burghteater)! Jo aukso fondą sudaro autorinės kompozicijos ir kolektyvinė kūryba - nuo jaunystės prisiminimų „Sounds of Silence“ iki šiandienos latviškumo paieškų („Ziedonis ir visata“). Dabar jis planuoja spektaklį apie poetą Aivarą Neibartą. Interneto portalas Satori.lv pernai metais Hermanį  išrinko metų mąstytoju.

Režisieriaus „Dienoraštį“, apimantį metus nuo 2015 m. liepos iki 2016 m. birželio, leidykla „Neptuns“ išleido latviškai ir rusiškai. Atsiminimai iš nelengvo laikotarpio, kai jis atsisakė režisuoti Hamburgo „Thalia“ teatre, nesutikdamas su teatro pozicija virsti „pabėgėlių centru“ ir buvo stipriai užsipultas „kairiosios“ spaudos. Režisierius kaip atsaką Rygoje pradėjo statyti „Paklusnumą“ pagal Michelį Houellebecquą. Dienoraštyje jis negaili kritikos apsileidusiai ir silpnai Europai, pats nelauktai aptikęs savyje tikrą konservatorių, bet įsivažiavęs visus mokyti, kartais lazdą ir perlenkia: „1968-ieji Europai atnešė daugiau blogo nei gero (...) Prasidėjo visų institucijų degradacija (...) Paprasčiausiai todėl, kad visuomenė negimdo vaikų (...) ir feminizmas gali švęsti savo pergalę“, - rašo septynių vaikų tėvas.

Kur kas įdomiau sekti jo mintis drauge keliaujant per garsiausius Europos dažniausiai operos teatrus (tik per 2015 metus - septynios premjeros, ir tik viena Rygoje). Jis pamažu ir smagiai pažindina su įvairiais teatrų mechanizmais ir specifika, ypač operų ir jų intendantų. Per šį tarsi atsitiktinai pradėtą fiksuoti metų dienoraštį Hermanis prisimena ir savo pradžią, ir jaunystės metus (puslapis tenka Vilniui ir „Vaivos“ kavinei), apmąsto latvių reikalus ir savojo teatro tiek vadybinį, tiek meninį potencialą, aktorystę ir operos keistenybes, susitikimus su Domingo ir repeticijas su Baryšnikovu, - ir vis grįžta į Rygą prie gražios ir lengvos, šiltos kaip jo spektakliai teatrinės filosofijos. Bet labiausiai stulbina Hermanio gyvybingumas ir energija: po premjeros Paryžiuje ir kitą dieną premjeros Poznanėje ryte grįžęs namo popiet jis - jau savo draugų sodyboje su šeima prie jūros. Žvelgia į Rygos įlanką iš helikopterio, kuriuo jį skraidina draugas, ir žavisi Latvijos gamta ir pilkuma, kuri yra tokia sava. Dienoraštis ir veikla sufleruoja, kad pamažu jis  tikrai grįžta ir rygiečiai gal sulauks daugiau nei vieno pastatymo per metus.

***

Alvio Hermanio „Juodas pienas“ pastatytas tik prieš septynerius metus, bet estetika amžių išduoda: ji kiek gižtelėjusi, tiek dėl verbatimo, tiek dėl liaudiškai paprasto komedijinio žanro. Ir nors savo dienoraštyje režisierius stebisi, kodėl toks latviškas spektaklis taip dažnai kviečiamas į užsienį, tais pačiais 2010 metais išleistas „Ziedonis ir visata“ man regisi kur kas įdomesnis ir „tarptautiškesnis“, jame mažiau „popso“, o atvira komedija keičiama subtilia lyrika.

Žvelgiant į „Baltijos dramos forume“ pristatytų latvių teatrų kalbą, stebina tai, kad medžiaga ir forma čia rodytuose (vadinasi, geriausiuose) spektakliuose dažnai būna atskiros respublikos. Valmieros dramos teatre Rūdolfo Blaumanio „Sūnus paklydėlis“ (gavęs keturis apdovanojimus) vyksta apskritos salės centre, skambant įdomiai moderniai muzikai. Bet aktoriai vaidina aplink sėdintiems žiūrovams lyg jų nepastebėtų ar šie būtų už 20 metrų nuo jų, ir įtikinamiau atrodo  vyresnieji, išmokyti geros realistinės vaidybos.

To paties Blaumanio „Trynė“ (XIX amžiaus dvaro ir neturtingų kaimiečių komedijinė dvikova) Nacionaliniame teatre įgavo XX a. pradžios modernistinių bruožų - nuo konstruktyvistinių  dekoracijų ir ryškių spalvų (kartais sušvytinčių neabejotinai vilsoniškais fonais ir geometrija) iki parodijų mobiliųjų reklamai. Ką tai turi bendro su pačiu turiniu, kūrėjai atsako tik „aktualizacija“ ir pokštais, bet spektaklis po pusvalandžio darosi beviltiškai nuobodus, o lieka dar dvi valandos... 

Paradoksas, bet Latvijoje dabar madinga statyti sovietines pjeses. Deja, neperžiūrint jų, nesukuriant  jokio santykio nei su jomis pačiomis, nei su jų turiniu (išskyrus „tai irgi mūsų dramaturgija“), ir noras gilintis į tą epochą atsitrenkia į sudėtingą simbolių ir išsisukinėjimų kalbą. Geriausias to pavyzdys buvo Gunaro Priedės „Mėlyna“, bet neabejotinai ir Lietuvoje buvo tokių pavyzdžių, laviruojančių tarp meilės trikampių, buitinės pjesės ir pseudopoetikos: tiesiai nieko nesakoma, tik painiomis užuominomis, o vietovardžiai - tokie kaip Gagrai, Picunda, Abchazija - šiandien siūlo visiškai kitas konotacijas. Latviai stebėjosi, kad mes tokių nestatome, patys prisiminėme tik gerokai anksčiau prikeltus „Meilę, džiazą ir velnią“ bei „Katedrą“.

Malonias išimtis pateikė tik du žvilgsniai į praeitį, ir jie buvo grįsti stipriais sumanymais. Mārtiņis Eihe Valmieroje režisavo Gunaro Priedes 1968 metais uždraustą pjesę „Grybai kvepia“ (čia nekartosiu Kristinos Steiblytės pastebėjimų) , o Paula Pļavniece Daugpilio rusų dramos teatre garsią danų Thomo Vinterbergo ir Mogenso Rukovo „Šventę“ perkėlė į 1998 metų Latviją su antropologiškai tiksliomis detalėmis - nuo kostiumų, stalo padengimo ir valgių iki elgesio, gestų. „Jubiliejuje 98“ į tėvo 60-metį vaikai suvažiuoja iš plataus pasaulio, ir viena dukra atsiveža savo vyrą - juodaodį antropologą. Tai viena spektaklio ašis, kai iš esmės tebesovietai rusai (ir tai ne šovinistinė ištarmė, o karti kūrėjų autoironija) su juo elgiasi kaip su „negru“, bet pamažu patys 2017-ųjų žiūrovų akyse virsta atsilikusiais „laukiniais“, kokie mes ir buvome (iš esmės žiūrovai ima tapatintis su tyrinėtoju antropologu). Kita „Jubiliejaus 98“ ašis - korupcijos, blato, partinė linija, ir su ja susijusi visagalio tėvo ir jo bet kokius geidulius ir ambicijas tenkinančių vaikų. Paradoksas, bet jaunos režisierės itin protingai suręstas spektaklis yra paremtas klasikine ir tvirta realistine vaidyba, nuosekliu veiksmo vystymu, ir būtent jame, o ne bandančiuose naujas formas kūriniuose pamatai ir šios dienos gyvensenos šaknis (čia nesvarbu, latvių, lietuvių, estų), ir stebi jį tarsi skaitytum gerą detektyvą. (Drauge tai - mano garsus sufleravimas Lietuvos rusų dramos teatrui įrašyti šį kūrinį į savo mainų programas.) Spektaklis gavo tris apdovanojimus - už režisūrą ir dramaturgiją (Paula Pļavniece), pastebėta buvo ir antro plano aktorė Kristīne Veinšteina. Ir visiškai pelnytai: kol latvių teatrų dar neužpuolė performatyvumas, šios sąvokos net kritikai nėra girdėję, stiprus realizmas ir tradicinė vaidyba paradoksaliai tampa paveikesnės ir šiuolaikiškesnės (amžinos kaip klasika) nei kitokių formų paieškos. Šios dažnai pasibaigia erdvių konfigūracijomis, bet net nesusimąstoma, kaip toks kitoniškumo „fasadas“ veikia vaidybą.

***

O kiek mes užaugome iki 2018-ųjų jubiliejų? Visos Baltijos šalys mini savo šimtmečius. Tam buvo skirta ir vienos diskusijos dalis. Kaip, susikibę už rankų, mes atrodysime tokie skirtingi?

Ir nusiraminome. Atrodysime panašūs. Latviai sodina 100 ąžuoliukų aplink savo šalies sieną. Vieną jau mačiau vasarą, pajūryje prie Šventosios. Su lentele apie šimtmetį. Kitas stovi tikriausiai už kokių 30 km. Mes nesusitarėme pasiūti vaikams nacionalinio kostiumo - latviai sutarė ir siūs kiekvienam piliečiui. Žinoma, lėšų jie skyrė gerokai daugiau ir tikslingai šimtmečiui. Jau statomi ir spektakliai bei rengiamos parodos.

Estų vyriausybė padovanojo kankles ir kitokius muzikinius instrumentus vaikams. Dabar gyventojai dovanoja renginius vieni kitiems, lygiai kaip ir mes - laiką ir savanorystes. Bet vienas pagrindinių įvykių Estijoje bus 12 spektaklių, kiekvienas jų skirtas tam tikram dešimtmečiui (su perspektyva iki 2020 m. ir toliau). Vieną spektaklį, kuriam skirta 40 000 Eur, statys du teatrai, didelis ir mažas. Ir čia estų delegacija negailėjo žodžių „jiems“. T.y. tiems, kurie sumanė šitą maratoną. O jūs nedalyvavote, klausiu, nebandėte siūlyti kitaip? Ne, sako, nusprendė jie. T.y. Šimtmečio komitetas ir jo vadovas Jaanus Rohumaa, buvęs aktorius ir režisierius. Itin demokratiškai buvo parinkti partneriai ir jiems tenkantys dešimtmečiai - loterijos būdu (apie visą projektą žr. čia). Tik pora teatrų - Nacionalinė opera su „Kanuti Gildi Saal“ - spektaklį kuria drauge jau nuo 2015 metų, vadinasi, pačių teatrų suinteresuotumo čia mažiausia. Prie teatrų nepasitenkinimo prisidėjo ir skirtingi darbų tempai, skirtinga vadyba (nes bendradarbiauja valstybiniai teatrai ir viešosios įstaigos),o jau pastatyti trys spektakliai neįkvėpė tęsti projekto toliau. Bet tęs, nes taip nuspręsta. Fasadas paėmė viršų.

Tačiau gal tai yra scenos menų srityje. Nes pažvelgus į Estijos 100-mečio interneto puslapį (viskas yra ir anglų kalba jau nuo 2015-ųjų!) sunku suabejoti, kad jie kažko nepadarys ar kažkas bus nekaip. Galime gal tik guostis, kad ir mes pamažu, bet bandome vytis demokratiją. Jei neįklimpsime kokioje nors politizuotoje Lukiškių pelkėje.

O Latvijoje forumas padovanojo Lačplėsio dieną, kuomet žmonės renkasi prie Laisvės paminklo ir eina su deglais prie Rygos pilies sienos, kad uždegtų ten žvakes. Ir to negali priskirti nei fasadinei kultūrai, nei šalies įvaizdžio reklamoms. Ypač kai pamatai pilies link traukiančią šeimyną, kur du vaikai kiekvienas nešė savo mažą degantį fakelą.

Užsienyje