Dramaturgas ir aktorius Chrisas Thorpe: vieniems kitus įkvėpti

Teklė Kavtaradze 2017 03 20 menufaktura.lt
Dramaturgas, aktorius ir dramaturgų mokytojas Chrisas Thorpe. Rengėjų archyvo nuotrauka
Dramaturgas, aktorius ir dramaturgų mokytojas Chrisas Thorpe. Rengėjų archyvo nuotrauka

Pokalbis apie atsitiktinumus, teatrą ir kodėl žmonės vis dar į jį eina - su dramaturgu ir aktoriumi iš Jungtinės Karalystės Chrisu Thorpe, kuris Vilniuje vedė kūrybines dirbtuves pradedantiems lietuvių dramaturgams. Britų menininkas padėjo jiems tobulinti pjeses socialinėmis temomis.

Už savo pjeses Chrisas Thorpe net keturis kartus buvo apdovanotas „Fringe First“ prizu Edinburgo teatro festivalyje. Savo kūriniuose jis nagrinėja žmonių elgesį ir iš jo kylančius paprastus klausimus, už kurių slypi didžiosios mūsų visuomenės dramos. Rašo ne vien britų teatrams, bet ir portugalų ekperimentinei trupei mala voadora, baltarusių Laisvajam teatrui. Jo pjeses vaidina ir Vokietijoje, Danijoje, Austrijoje, JAV.

Be to, Chrisas Thorpe groja gitara savo kolegės performerės Lucy Ellinson politinio triukšmo projekte #TORYCORE, sukurtame beveik verbatim dramaturgijos technika - nes Lucy Ellinson čia dainuoja, rėkia, spiegia, staugia realias britų parlamento nario konservatoriaus George Osborne kalbas apie biudžetą, o įsijautusi publika spiegia ir rėkia kartu su artistais.

Ir dar - Chrisas Thorpe yra puikus dramaturgų mokytojas, Jungtinėje Karalystėje nuolat dirbantis su Nacionaliniu studentų dramos festivaliu.

Chrisai, esate ir aktorius, ir dramaturgas. Kaip tai nutiko?

Universitete mokiausi teatro per atsitiktinumą. Visiškai atsitiktinai įrašiau teatro studijas ir buvau priimtas. Tai buvo labai akademinė programa: anglų literatūra su teatro studijomis. Iš esmės - pjesių kaip literatūros kūrinių draminė analizė. Fakultete buvo trys teatrui skirtos erdvės ir iš mūsų buvo tikimasi, jog patys bandysime kurti teatrą. Buvome skatinami nuolatos kurti ir mokytis. Tačiau jokio teorinio mokymo, kaip tai daryti ir rašyti, nebuvo.

Trejus metus kas dvi savaites paruošdavome po pasirodymą. Dirbome ir su magistrų kursu. Jie buvo susirinkę iš viso pasaulio, visų labai mėgiami menininkai. Taigi nuo tada, kai man buvo 18 metų, dirbau su žmonėmis iš įvairių kraštų, nuolatos darydamas klaidas ir iš to mokydamasis. Taip sutikau žmones, su kuriais susidraugavom ir norėjom toliau kurti kartu. Nusprendėm, kad norėtume kurti kažką savo, o ne pagal kitų parašytą medžiagą, taigi reikėjo, kad kas nors galėtų rašyti. Visiems atsisakius pasakiau, kad aš galiu tai padaryti ir taip parašiau pjesę, su ja nuvažiavom į Edinburgą, į „Fringe“ teatro festivalį, ir mūsų pasirodymas gavo apdovanojimą. Tuomet atsirado daugiau žmonių, norinčių su manimi bendradarbiauti. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Visa tai buvo atsitiktinumas. Viena didelė suknista klaida. Bet taip ir reikia, taip ir turi būti - nuolatos turėtume bandyti dalykus, kurie gali nepavykti.

Kaip aktorystė daro įtaką rašymo procesui?

Sakyčiau, tai mane išlaisvina nuo tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, personažų. Naudoju juos tik tuomet, kai tai būtina ir efektyviausia priemonė. Kadangi žinau, ką reiškia būti vienoje erdvėje su kitais žmonėmis ir kaip galiu juos paveikti vien kalba, nepaisant naratyvo. Taigi, turiu daugiau įrankių. O taip pat tekstą matau lanksčiau, kas gali būti sunku, jei tik rašai. Iš kitos pusės, kai esi rašantis aktorius, lengva pasiduoti tingumui ir imti galvoti: „Ai, čia išsisuksiu vaidindamas“.

Kaip renkatės temas rašymui? Tiek sau, tiek dirbdamas su kitais?

Tiesą sakant, abiem atvejais renkuosi taip pat. Tai turi būti kažkas, ko negalima išspręsti normaliu būdu. Klausimas, į kurį negali atsakyti nei žinios, nei mokslai. Jeigu aš norėčiau išmokti sukonstruoti motociklą, apie tai nerašyčiau pjesės, o tiesiog išmokčiau konstruoti motociklą. Jei norėčiau sužinoti, kodėl vulkanai egzistuoja, nueičiau ir sužinočiau. Rašymas ir teatras priklauso tai kategorijai dalykų, kurie neturi atsakymo. O dar tos temos turi kelti man pyktį. Arba labai labai intriguoti, bet dažniausiai - pykdyti. Turiu matyti visuomenės negalią ir matyti, kad kiti žmonės jaučia tą patį ir kad tai verčia mus elgtis problemiškai ar destruktyviai.

Kas renkantis temas jums yra prioritetas - socialinis kontekstas ar asmeninės patirtys?

Abu. Manau, kad socialinis kontekstas yra svarbus. Man patinka jaustis naudingu. Neprivalai visąlaik būti socialiai naudingu, tačiau turi būti priežastis tavo kūriniui egzistuoti. Ir ta priežastis dažnai susijusi su esminiu visuomenės nepasitenkinimu. Socialinis reiškinys nusako didesnės žmonių grupės jausmus. Nėra naudinga rašyti pjesę apie tai, ką tu mėgsti ar nemėgsti. Daug svarbiau galvoti apie pjesės egzistavimą kaip tyrinėjimą to, su kuo dauguma mūsų turi sudėtingą santykį. Tačiau pjesės turėtų būti ne tik naudingos, bet ir smagios bei juokingos. Manau, būtina tai pasakyti.

Kas, jūsų nuomone, yra geras draminis tekstas?

Toks, kuris pasiekia išsikeltus tikslus ir daro poveikį žiūrovams. Toks, kuris veikia tiek sąmonę, tiek pasąmonę, tiek emocijas, tiek intelektą. Man atrodo, kad ne forma yra svarbi, o paveikumas. Kaip muzika. Aš mėgstu muziką ir labai daug įvairių stilių. Tačiau pastebėjau, kad visi mano mėgstami atlikėjai turi savitą bekompromisį būdą perteikti savo ideologijai, ir tai mane veikia. Tiek emociškai, tiek intelektualiai. O paveikumas nėra forma. Forma turi būti tinkama bendravimo poezijai, taigi nėra vieno teisingo būdo.

Kaip matote teatrą šiandien? Kokia kryptimi einama ar kuria kryptimi, jūsų manymu, turėtų būti einama?

Manau, kad yra gerų ir vilties suteikiančių dalykų, bet taip pat yra ir neatleistinų. Toks būtų trumpas atsakymas į didžiulį klausimą, į kurį norint atsakyti reikėtų apibrėžti, kas yra teatras. Nors negaliu kalbėti apie visą Britaniją, tačiau žinau, kad yra labai skatinamas atvirumas - jį skatina organizacijos ir institucijos, dirbančios su skirtingų krypčių menininkais ir sprendžiančios įvairias visuomenės problemas. Nors, manau, kad reikia dar daug padaryti, kad tai tikrai veiktų.

Taip pat galėtų būti daugiau aktyvių institucijų, greičiau reaguojančių į procesus ir įvykius, vykstančius arti jų, ar pokyčius pasaulyje. Itin opi problema yra besikeičiantis Britanijos santykis su Europa, dėl to labai svarbu drąsinti jaunesnius menininkus kalbėti vieniems su kitais ir su institucijomis Britanijoje bei užsienyje. Tam, kad būtų mezgami santykiai, padedantys augti. Kai kurie iš tų menininkų jau dabar yra geresni už mane ir būtų tragiška, jei jie neturėtų tokių galimybių, kokias turėjau aš.

Ar manote, kad teatro dramaturgijos dirbtuvės yra naudingos? Kodėl?

Manau, kad labai. Pavyzdžiui, „Dramokratijos“ dirbtuvėse, kuriose dabar dirbau, susirinko grupė pradedančių autorių. Turiu patirties, kuri gali padėti visai grupei galvoti apie ambicingesnius būdus struktūruoti savo darbą, taip pat galvoti apie tai, kaip jų darbai pasiekia žiūrovus. Tai, kad esu labiau patyręs už kitus, dar nereiškia, kad esu geresnis. Tiesiog aš daugiau kartų suklydau ir tai buvo naudinga.

Antras naudingas dalykas visiškai nesusijęs su manimi - žmonių subūrimo kartu svarba. Jie susiburia dalintis patirtimi. Jie gal net nepažįsta vieni kitų, bet gali sukurti bendruomenę žmonių, kurie palaiko vieni kitus ir kartu juda į priekį. Net jei tie žmonės yra skirtingi, turi nevienodas politines pažiūras ar labai nepanašias nuomones.

Šiandien labai svarbu susipažinti su skirtingais žmonėmis, kad keltume iššūkį savo pačių nusistatymams ir nuomonėms apie pasaulį. Taip pat smagu susipažinti su kitų darbais ir dalintis savais. Paskutinę dirbtuvių dieną girdėjome įvairių idėjų pristatymus, tačiau vis tiek visos istorijos nagrinėja panašius klausimus: kas mes esame kaip tauta; kas yra teisingumas; kaip mes tai konstruojame, kaip apie tai kalbame? O tai svarbu tiek Lietuvai, tiek Britanijai, tiek bet kuriai kitai šaliai.

Taip pat buvimas vienoje erdvėje su kitais autoriais padeda pamatyti ir suprasti, kiek daug egzistuoja balsų bei sprendimų ir kaip retai turime galimybę bendrauti su žmonėmis, kurie susiduria su ta pačia problema, ir mes kartu ieškome būdų ją spręsti. Man asmeniškai ši patirtis buvo reikšminga ir tuo, jog padeda jaustis europiečiu, o tai šiuo metu man labai svarbu.

Tai buvo jūsų pirmas apsilankymas Vilnuje. Ką su savimi išsivežate?

„Vilniaus pokerio“ vertimą ir troškimą sugrįžti. Taip pat keletą naujų draugų. Na, aš jų nesivežu su savimi, tai būtų pagrobimas. Bet draugystes vežuosi. O taip pat smalsumą, kas laukia toliau.

Ar tai, su kuo susidūrėte dirbtuvėse Vilniuje - socialinis kontekstas, idėjos ir darbo būdai - pasirodė kitokie, nei įprasta?

Taip. Turiu galvoje kitokį santykį su tauta, Europa, vienas kitu, morale, religija. Visi šie dalykai yra kitokie kiekvienoje šalyje. Tačiau tai, kas labiausiai privertė mane susimąstyti ir su kuo man, britui, niekuomet neteks susidurti, tai jūsų šalies mažumas, kalbos unikalumas ir gan nedidelis ja kalbančių bei ją suprantančių žmonių kiekis. Manau, kad tai prisideda prie bendro poreikio susikurti labai stabilią vietą, žinoti, kur esi ir kas esi.

Bet taip pat jūs suprantate, kad iš to stabilaus taško reikia aktyviai dairytis plačiau. Tai susiję ir su Lietuvos, palyginus neseniai nepriklausomybę atgavusios valstybės, istorija. Stabilumo ir tvirtumo poreikis dėl to yra dar didesnis. Manau, kad kai esi kilęs iš didelės, niekada nekolonizuotos valstybės, lengva aptingti ir pamiršti, jog tvirta sąsaja tautai apskritai yra aktualu. Taip pat lietuviai, bent jau tie, kuriuos man teko sutikti, puikiai suvokia, kad pasaulyje yra ir vyksta daug daugiau dalykų, nei Lietuva. O to taip pat reikėtų nepamiršti.

Nors politiniu atžvilgiu aš su daug kuo čia ir nesutinku, pagrindinį įspūdį man paliko žmonės, su kuriais kasdien susitikdavome, kurie įsitraukę dalyvavo diskusijose apie darbus ir apie pasaulį. Esu įkvėptas tų žmonių. Dabar labai svarbu vieniems kitus įkvėpti, nes, po galais, iš pasaulio pasisemti įkvėpimo dabar mes tikrai negalim.

Lietuvoje vis dar turime labai nedaug dramaturginių iniciatyvų, Dramokratija - viena iš jų. Ką manote apie tokių renginių svarbą? Ar buvo sunku apsispręsti dalyvauti pačiam?

Apsipręsti buvo labai lengva. Vienintelė problema buvo laikas, ne noras ar pinigai. Labai pasisekė, kad būtent šiuo konkrečiu laiku galėjau dalyvauti. Visada jaučiu būtinybę atvykti, susipažinti su žmonėmis ir su jais kurti.

Skaitymų ir kitų iniciatyvų reikšmė yra labai didelė, kol nėra koncentruojamasi į dramaturgą kaip išskirtinį asmenį, elitinės visuomenės dalį. Manau, kad būtina puoselėti stiprų individualų kiekvieno autoriaus braižą. Kai kurie iš jų galbūt taps žinomi, kiti - mažiau, tačiau reikėtų skleisti idėją, kad pjesių rašymas nėra tik kultūrinis reiškinys, bet ir vertingas socialinis įrankis, tyrinėjantis bei veikiantis tautos psichologinę būseną.

Taigi, dirbtuvių indėlis atrandant naujus sėkmingus dramaturgus yra tik dalis visos svarbos. Pjesė - ar tu ją kuri, ar kitaip su ja susiduri, turi būti suvokiama kaip vertingas, plačiai skleidžiamas ir nelengvas būdas prisidėti prie visuomenės situacijos gerinimo.

Kokios politikos sritys, situacijos jus labiausiai jaudina šiuo metu? Minėjote Brexit - ar ruošiatės rašyti apie tai?

Nesiruošiu rašyti konkrečiai apie „Brexit“, nors galima sakyti, kad jau keletas pastarųjų kūrinių, kuriuos parašiau, buvo su tuo susiję. Manau, kad apskritai man labiau rūpi, kad tarp žmonių vyktų dialogas. Noriu bandyti bent jau siūlyti naują būdą pradėti pokalbį tarp tų, kurie galvoja, kad jų nuomonės skiriasi. Nesiekiu, kad jie sutiktų vieni su kitais, bet manau, kad dauguma mane jaudinančių dalykų ateina iš to. Mane taip pat jaudina konkretūs pasaulio įvykiai, tačiau nesiruošiu rašyti pjesių apie tai. Rašymas man labiau yra būdas bendrauti, nei skelbti nuomonę.

Koks yra jūsų įprastas rašymo procesas?

Stengiuosi pradėti darbą anksti, apie dešimtą ryto ir skirti rašymui visą dieną. Taigi, jei dirbu su keliais kūriniais, vieną dieną stengiuosi skirti tik vienam. Stengiuosi žinoti kryptį, bet per daug neplanuoti. O kita dalis yra ganėtinai mistiška: kartais užsidarau, rašau kokią valandą, net nesuprasdamas, kad parašiau kažką gero, o kartais sėdžiu šešias valandas, parašęs šimtą žodžių, ir norisi verkti. Norėčiau žinoti būdą, kaip su tuo susitvarkyti. Kol rašau, man visada labai sunku įsivaizduoti tą kūrinį užbaigtą, tačiau galų gale taip ir nutinka.

Ar tikite, kad teatras gali pakeisti pasaulėžiūrą, o tuo pačiu - ir patį pasaulį?

Taip, pastebiu tai visą laiką. Kitaip neužsiimčiau tuo. Tas pokytis gali trukti penkias minutes ar visą gyvenimą ir giliai paveikti tiek didelę grupę žmonių, tiek asmeninius sprendimus. Aš mačiau, kaip teatras vėl ir vėl suteikia žmonėms visiškai naują požiūrį į jų gyvenimus. Aš tai pastebiu, girdėdamas atsiliepimus apie savo darbus ir matydamas, kaip žiūrovai patiria kitų autorių darbus. Mačiau žmones, išeinančius po spektaklio su šypsena, nors viduje jie liūdėjo. Teatras gali kažką keisti žmoguje. Jei tai nevyktų, nebūtų jokios priežasties mums tuo užsiimti. Būtų daug lengviau likti namuose ir žiūrėti televizorių, bet mes vis tik ateiname į teatrą. Mūsų nėra pakankamai daug, mes nesame pernelyg įvairūs, tačiau mes vis ateiname, vis pasirodome ir vis kuriame. Vadinasi, tai veikia.

Parengė Teklė Kavtaradze

Užsienyje