Tiesa, kuri atsiskleidžia naktimis

2016 08 24 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Rusiškas romanas”. Nuotrauka iš mayakovsky.ru
Scena iš spektaklio „Rusiškas romanas”. Nuotrauka iš mayakovsky.ru

aA

Mindaugo Karbauskio spektaklis Rusiškas romanas” pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę rugpjūčio 25, 26, 27 dienomis bus vaidinamas Tel Avive, festivalio Gešer” programoje. Laukdamas šio Maskvos Vladimiro Majakovskio teatro spektaklio, Izraelio rusų naujienų agentūra newsru.co.il paskelbė pokalbį su režisieriumi. Siūlome paskaityti jo ištraukas.   

Kas jus kadaise atvedė į Maskvą, galiu įsivaizduoti - mokslai, nes kurgi dar studijuoti teatrą, jei ne Maskvoje, bet kas jus laiko čia šiandien? Žinoma, jūs padarėte pavydėtiną karjerą, jūs vadovaujate vienam seniausių Rusijos teatrų, bet kas jūsų lietuvišką siela laiko Maskvoje?

Kaip jums atsakyti? Mano pirmoji profesija - aktorius, nors išaiškėjo, kad tai visiškai nevykęs bandymas. Aš negalėjau rasti darbo ir, sulaukęs 25 metų, tapau rimta problema savo tėvams. Antra profesija tapo režisūra. Nelabai apie ją svajojau, tiesiog susidomėjau. Ir vis dėlto žiūrėjau į tai rimtai: pasirinkau meistrą - Piotrą Fomenką, pasirinkau GITIS´ą ir atvažiavau į Maskvą. O po to jau taip atsitiko, kad praktiškai nuo pirmų mokslo dienų tapau reikalingas. Ir šiandien gyvenu suvokdamas, kad reikia visą laiką atiduoti, ką esi gavęs. Rusijai esu skolingas, taip išeina.

Kas šiandien vyksta Lietuvos teatre? Kiek Lietuvos teatro visuma susijusi su Rusijos teatru? Ar jūsų kaip režisieriaus instrumentai turi ryšį su Lietuvosteatro tradicija, ar tai visiškai rusiška teatro mokykla? Apskritai, kaip nacionalinis charakteris veikia teatro stilistiką?

Nežinau, kad šiuo metu vyksta Lietuvos teatre, tačiau tie įspūdžiai, tai, ką esu matęs Lietuvos teatre iki atvykimo studijuoti Maskvoje, - viso to ištakas aš radau GITIS´e. Keista, paaiškėjo, kad daug kas, ką tradiciškai laikome lietuvių teatro savastimi, kilę iš čia. Apskritai, viskas buvo susiję, persipynę ir, man atrodo, abi pusės viena kitą praturtino.

Ar egzistuoja dviejų tautų nacionalinių charakterių specifika?

Mes visi iš posovietinės erdvės ir visi vieni į kitus panašūs, ir Lietuvoje, ir čia, tik vardai mūsų skiriasi.

Aš perskaičiau pjesę Rusiškas romanas” ir mane sukrėtė jos galingos energijos užtaisas, jausmingumas, kartais užima kvapą nuo jausmų kaitros, tai labai polifoniška pjesė. Bus įdomu pamatyti ją scenoje. Ji labai profesionaliai parašyta.

Marius fenomenalus autorius, jis tiesiog labai talentingas žmogus, ko gero, vienas iš didžiųjų lietuvių, kiek jie gali būti didys pasaulio kontekste. Bet jis didis. Marius sako, kad jis rašo naktimis, galbūt todėl viskas jo tekstuose labai brangu, labai intymu. Pats Marius, kiek aš su juo susitinku, visiškai nepanašus į žmogų, kuris rašo tokias pjeses. Jis daug kalba apie politiką, jo požiūriai labai aiškūs, o jo pjesėse politikos nėra...

Jis labai neabejingas...

Taip, neabejingas. Jis pirmąkart  parašė pjesę rusiškai ir išaiškėjo, kad jis ir rusų kalbą puikiai valdo. Marius - labai artimas man autorius, man lengva su juo dirbti, bendrauti. (...) Mes vienmečiai, galbūt mus vienija kartos bruožai. Aš 20 metų gyvenu Rusijoje, jis gyvena Lietuvoje, bet iš esmės mes labai panašūs.

Girdėjau Mariaus interviu per Svoboda” radiją, jis tikrai labai politizuotas, turi aiškią poziciją...

Taip, jo pozicija labai aiškiai apibrėžta. O aš štai ne iki galo suprantu, kas vyksta. O kadangi nesuprantu, stengiuosi patylėti. Mes dabar negyvename tiesos laikais, nei ten, nei čia, todėl lieka viena tiesa, ta, kuri naktimis atsiskleidžia Mariui, kažkas brangaus, žmogiško, reikia ti surasti tą zoną, pajusti ją. (...)

Laikoma, kad Rusijos kultūros viršūnės - literatūros, dramaturgijos, teatro - iškyla tuo metu, kai susiformuoja menininkų vidinis pasipriešinimas valdžiai, režimui, kaip tai buvo po revoliucijos arba 7-8 dešimtmetį... Kas vyksta dabar? Inteligentija nepriima Putino valdymo, tai kaip nors atsispindi mene, teatre?

Rusijoje, galima sakyti, teatro pakilimas. Atsirado meistriškumas, visiškai naujos kryptys, kai kurie režisieriai išmoko Vakarų teatro kalbą, per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje pabuvojo visas pasaulinis teatras, žmonės viską pamatė savo akimis ir kiekvienas pats renkasi, kuriuo keliu eiti. Pas mus atsirado postdraminis teatras. Yra kritikų, kurie tai palaiko ir puoselėja. Apskritai, šiandien kritikas tapo žmogumi, kuris siekia ne pažinti, suvokti spektaklį, o žmogumi, kuris proteguoja, stumia arba nustumia spektaklį. Kritikai dirba kuratoriais, pirmininkais, ekspertais. Jie šiandien vadovauja šventei ir netgi pešasi tarpusavy, atsirado kairieji, dešinieji ir pan. Teatro politika. Ta prasme visai nenuobodu. Kaip tai susiję su šalies politiniu gyvenimu? Niekaip. (...)

O kaip su cenzūra? Ar būna, kad norėtumėte kai ką pareikšti, bet vidinė baimė jus sustabdo?

Vidinė cenzūra?

Žinoma, aš tik apie ją ir klausiu.

Tai juk iš esmės ir yra talento prigimtis - kiek tu save apriboji ar visiškai neapriboji.

Kas šiandien jums yra teatras?

Tai toks kryžius, kurio aš niekam kitam nelinkėčiau. Aš esu daug kuo dirbęs teatre. Dabartinės vadovo pareigos man yra pačios netikėčiausios, turbūt ir labiausiai nebūdingos man. Suprantu, kad nuėjau visai jau kažkur ne ten. Išaugau šeimoje, kur visi vadovavo ir mokėjo tai daryti, ir aš suprantu vadovavimo principus, moralę, bet pats vadovavimas man labai svetimas. Iš tikrųjų derėtų to vengti, bet nėra išeities.

Vadovavimas suteikia laisvę: daryti, ką nori, rinktis.

Man tai susipynę su atsakomybe, o kažkam su laisve. Tai atsakomybė ir suvokimas... kad tu nesi valdžios vartotojas, o valdžia tavimi naudojasi, tave vartoja ir labai aktyviai ima iš tavęs, ir tu visą laiką jauti, kad tavyje jau nepakanka to, ką tu gali duoti, kad reikia kažkaip susikaupti, pasikrauti, kad turėtum ką atiduoti, o pasikrauti sudėtinga, kai tenka visą laiką duoti. Aš save iškankinau tokiais svarstymais. Labai norėčiau pabėgti, bet ne aš sprendžiu.  

Parengė R.N.

Užsienyje