Nuožmūs šokio skiemenys

Rūta Oginskaitė 2016 03 07 Menų faktūra
Itziko Galili „Herojus valandai“. Nuotrauka iš suzannedellal.org.il
Itziko Galili „Herojus valandai“. Nuotrauka iš suzannedellal.org.il

aA

„Menų faktūrai“ - iš Tel Avivo

„Aš nuolat juokauju, kad Izraelis yra šalis, kurioje gyvena 7,5 milijonai ministrų pirmininkų. Nes kiekvieno nuomonė yra svarbi ir kiekvienas nori būti išklausytas“. Radau šitą choreografo Itziko Galili interviu mintį iškart po to, kai pažiūrėjau jo premjerą „Herojus valandai“ („Man of the Hour“) Tel Avivo Suzanne Dellal centre. Nes „Herojus valandai“ - apie tai. Apie kiekvieną, aktyviai norintį, kad būtų išklausytas jis, o ne greta esantis, kuris irgi nori, kad būtų išklausytas.

Suzanne Dellal šokio ir teatro centras veikia Newe Tzedek kvartale ir yra maždaug Tel Avivo „Menų spaustuvė“, įkurta jų Užupyje. Niekas man taip nepaaiškino, bet traukia šitaip sugalvoti, kai šiuolaikinio miesto centre randi tokį nedidelį, beveik žaislinį dviaukščių namų rajonėlį, tokį menišką ir jau seniai menininkų pamėgtą kvartalą, o jame - lyg rojaus sode - teatrą, suteikiantį savo keturias scenas ir repeticijų studijas įvairioms trupėms. Ir jeigu „Menų spaustuvę“ Vilniuje apaugintume palmėmis ir apelsinmedžiais, o perėjus per gatvę būtų jūra... Bet skirtumas ne tik tas. Suzanne Dellal centras neturi nieko bendro su vadinamąja postindustrine erdve. Atvirkščiai, tai aristokratiška aplinka, išlikusi nuo 19 amž. pabaigos. Garsiausioji Izraelio šokio trupė Batsheva irgi kuria ten.

Pats Centras įsteigtas dėl to, kad šitaip britų Dellal šeima norėjo įamžinti savo dukters Suzanne atminimą. Kartu su šeima Centro įkūrėjai yra ir Tel Avivo senamiesčio Jafos savivaldybė, Tel Avivo fondas ir Izraelio Kultūros ir švietimo ministerija. Nuo 1989 metų Suzanne Dellal šokio ir teatro centras pasidarė Izraelio šiuolaikinio šokio lizdu ir patraukliausia vieta turistams, ta proga - šiek tiek skaičiukų: per metus Centre apsilanko apie pusę milijono žiūrovų; nuo įkūrimo parodyta maždaug 1300 premjerų (po pusšimtį kasmet - t.y. po premjerą kas savaitę?) ir kasmet čia įvyksta kokie 700 renginių ir spektaklių. Repertuaras rodo, kad kartais savaitgaliais - net po tris per dieną. Ir kiekvienas nori būti išklausytas.

Bet tas dvi dienas, kai Centras rodė Itziko Galili premjerą, parengtą kartu su Izraelio Opera, daugiau čia nevyko nieko. Nes Itziko Galili premjera tėvynėje po dviejų dešimtmečių kūrybos Olandijoje ir kitur vis dėlto yra įvykis ir reiškinys. Netgi jo premjera Vilniuje, Operos ir baleto teatre buvo pernai pavasarį, taigi - anksčiau, nei Tel Avive. Tik Vilniuje jo „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ yra vienaveiksmių baletų vakaro „Bolero +“ trečdalis, o „Herojus valandai“ - visas spektaklis, lygiai valandos trukmės.

„You know him?“, pasiteiravo madam, rodydama į sceną ir nutarusi atsisėsti greta. Bet kurioje šalyje kiekvieno teatro salėje, kai rodomas reikšmingesnis spektaklis, sutiksi panašių personažų - kritikų matrona, galima net nesitikslinti.

Išdidžiai atsakiau, kad „know“. Žinau Galili vardą nuo to laiko, kai Audronis Imbrasas jo miniatiūrą „Tylos gramatika“ atvežė į 2013-ųjų Naująjį Baltijos šokį, kuriame buvo daug Izraelio šokio.

Žinau, kokio svarbumo tai figūra, nes Ingrida Gerbutavičiūtė parašė premjeros Vilniuje recenziją, įžangoje paaiškindama, kad „garsiausios įvairių šalių baleto ir šiuolaikinio šokio trupės Itziką Galili vaikosi po visą pasaulį“. Mačiau jo choreografiją „stiprią ir gaivališką, ekspresyvią, dinamišką, bet kartu ir lyrišką, poetišką, emocionalią“ (moka Gerbutavičiūtė pasakyti). 

Mokėjo pasakyti ir šviesios atminties šokio kritikė Vita Mozūraitė (1960 - 2014). Vilniuje viešėjęs Galili aplankė ligoninėje Vitą, jau mirtinai sirgusią. Kai gydytojas paklausė, kas čia buvo, Vita atsakė staigiai ir aiškiai: kad Galili šiuolaikiniam šokiui yra tas pats, kas Mozartas klasikinei muzikai.

Dabar, kurdamas spektaklį savo šaliai, Galili žadėjo parodyti, kokį jis mato Izraelį šiandien. Izraelį, kuris nuolat pasirengęs kovai ir dažnai ją laimi. Izraelį, kurio gyventojai kasdien skaito suvestines apie iš pasalų sužeistus ar nužudytus savo piliečius. Izraelį, kurio triukšmingose gatvėse irdamasis per minią neįtarsi jokios įtampos. Bet šitoje šalyje augęs, ilgai joje nebuvęs choreografas mato skvarbiau už čia įskridusį pašalietį. "Labai nelengva būnant čia kasdien susidurti su įtūžiu, smurtu. Tai lyg spiginanti saulė žiemą", - citavo žurnalistai choreografą prieš premjerą.

„Herojų valandai“ atlieka aštuoni šokėjai ir dvi dainininkės. Sakyčiau, ir šviesos - tai irgi būdinga Galili spektakliams, kuriamiems drauge su šviesų dizaineriu Yaron Abulafia. Galili pats save vadina „nekontroliuojamu bepročiu“, kai jis pradeda kurti būsimo reginio apšvietimą. Taip yra nuo 2002-jų. Šviečiantys taškai avanscenoje „įjungė“ spektaklį akimirka anksčiau, nei atsidarė uždanga. „Įjungė“ jie ir lietuvišką refleksą tuoj pat ieškoti prasmių, metaforų, bet šitą užsiėmimą netrukus mečiau, nes buvo tiesiog gražu: dainininkei giedant Didonės raudą iš Henry Purcello operos „Didonė ir Enėjas“, tie šviečiantys taškai judėjo scenos centro link, kol imi matyti, kad lempučių girliandos laidai apipynė juos traukusį artistą (linkėjimai Eimunto Nekrošiaus Jobui). Tų lempučių slegiamas scenoje  gulėjo Nukryžiuotasis. Tik akimirka buvo skirta tai aliuzijai. Tuo metu visi kiti personažai į aptemdytą sceną įšliaužė gulomis. Ir tada jie atsistojo, šviesos nutvieksti - aštuonetas kostiumuotų vyrų. Ir prabilo. Kiekvienas savo kapotu šūkiu. Išrėktais skiemenimis. Trepsėjimu. Rankų judesiais. Liežuvių rodymu. Bliovimu. Įsiterpusios dainininkės arija tirpo jų riksmuose.

Šokėjų balsai girdėjosi tik tame pradžios epizode, toliau - vien choreografija, tik nuožmus, agresyvus šokis, užgožiantis, nutrypiantis ir baroko, ir šiuolaikinę muziką. Kiekvienas iš aštuonių šokėjų turi savo veiksmų linijas, panašiai aštrias, bet be sinchrono su kitais - savo konkurentais. Dainininkių atliekamos Purcello, Georgo Friedricho Händelio arijos reikš harmoniją, šokėjų - tos harmonijos karingą ardymą. Tiksliai parašė Ora Brafman, „The Jerusalem Post“ šokio apžvalgininkė, kad šitame spektaklyje „taurumas pynėsi su šiurkštumu“.

Švarkus personažai greit nusimetė, šoko su berankoviais marškiniais, netrukus neliko nei jų, nei oficialių kostiuminių kelnių. Kokį netikėtą efektą turi „Herojaus valandai“ vyrų įvaizdis - torsai nuogi, o ant strėnų rankovėmis užrišti švarkai. Slaptųjų prasmių iškodavimo paprotys įsijungė neprašomas. Taip užrišti švarkai pavertė vyrus plėšriais paukščiais. Laukiniais, kurių aistros kautis nepažabosi.

Finalui - beveik romantika pagal Beethoveno „Mėnesienos sonatą“. Iki tol šoko grupė, iš kurios išsiskirdavo vyrų mikroduetai - akimirkai, žaibiškam lyderių mūšiui, laimėtojų-pralaimėtojų sūkuriams. Sonatai liko du vyrai. Ir tai buvo vyriškos meilės duetas? Taip, ir meilės. Ir karo. Lyriškiausios muzikos frazių akcentai virsdavo smūgiais. Švelniais, bet smūgiais. Nes lyderis turi būti vienas. O kitas turi būti nokautuotas. Ir to nutraukti neįmanoma.

Yra tame dviejų vyrų šokyje biblinių motyvų: pradžiai - Judo pabučiavimas, pabaigai - Nukryžiuotasis. Tai nebe plėšrūs paukščiai. Judas su kostiumo kelnėmis, partneris tik lytį prisidengęs. Ir kai pasibaigus sonatai prie gulinčio Nukryžiuotojo klūpi Judas, į sceną palengva, po vieną ima rinktis visi spektaklio dalyviai. Vyrai vėl su tvarkingais kostiumais. Judo vaidmuo baigtas, yra tiesiog artistas, sėdintis scenoje. Greta jo sėdi tas, kuris ką tik buvo Nukryžiuotasis. Moterys, kurių giedamas barokas nieko nesustabdė. Jie visi žiūri į publiką. Neprimygtinai. Tiesiog žiūri. Jie - artistai ir jų personažai - savo pasakė. Ir pastebiu, kad tik dabar, po valandą trukusio spektaklio imu matyti jų veidus, atskirti vieną nuo kito. Iki tol buvo kovojantys kūnai. Dabar - asmenys, simpatiški žmonės. Bet uždanga juos jau paslepia.

Ir publika išsivaikšto, vėl užpildydama Suzanne Dellal centro kiemą su palmėmis ir apelsinmedžiais, po kuriais groja jaunuolis. Jis grojo ir prieš spektaklį. Tyliai skambėjo klasika, ir klausa apgavo - pagal garsą ir repertuarą būčiau ramiai kirtusi lažybų, kad muzikantas skambina klavesinu, o jis juk laikė gitarą. Kai pro šalį važiavo klegantys dviratininkai, jų garsai nušlavė muziką. Tokia buvo įžanga į „Herojų valandai“ teatro kieme. Po spektaklio muzikanto meną užgožė besiskirstančios publikos balsai. Atrodė, Itzikas Galili pats pakvietė tą grojantį žmogų. Kad spektaklis tęstųsi.

Užsienyje