Lengva „Rimini Protokoll“ kova

Thomas Irmer, Berlynas 2015 11 18 Menų faktūra
Scena iš spektaklio „Adolfas Hitleris: Mano kova, I ir II tomai“. Candy Welz nuotrauka iš die-deutsche-buehne.de
Scena iš spektaklio „Adolfas Hitleris: Mano kova, I ir II tomai“. Candy Welz nuotrauka iš die-deutsche-buehne.de

aA

Teatro trupės „Rimini Protokoll“ premjera „Adolfas Hitleris: Mano kova, I ir II tomai“ (Adolf Hitler: Mein Kampf, Band 1 &2) įvyko Veimaro menų festivalyje „Kunstfest Weimar“. Tai tarsi žaidimas su bestseleriu, kurio turinys niekam nežinomas.

1926 m. liepos 3 d. Adolfas Hitleris atvyko į Veimarą ir viešbučio „Elephant“ svečių knygoje pasirašė: „Rašytojas, Miunchenas.“ Tuo metu jis kaip tik dirbo jau prie antrojo savo knygos tomo (pirmąjį buvo parašęs kalėdamas Landsbergo tvirtovėje), knygos, kurios tiražas paskutiniais Hitlerio valdymo metais siekė net 12,5 milijonų. Knygos, tapusios nacių Biblija, dovanojama santuokos įregistravimo ar profesinės mokyklos baigimo proga. Buvo platinamas specialus jos leidimas kariams fronte. Net ir koncentracijos stovyklų bibliotekose ją galėjo gauti režimo priešininkai ir aukos - vėliau vien tik Buchenvalde buvo rasta apie 80 egzempliorių. Kas, kaip ir kodėl ten tą knygą skaitė, nežinoma, kaip ir neaišku, kokį poveikį knyga darė visiems kitiems. Po 1945-ųjų gegužės ji buvo pašalinta iš visų valstybinių įstaigų, milijonai jos egzempliorių buvo išmesti, išnešti į rūsius arba daugiau ar mažiau apgalvotai nustumti į antrą eilę privačiose knygų lentynose - dažniausiai be priešlapio su ekslibrisu, savininko vardu ar dedikacija. Prie neišaiškinto knygos poveikio prisidėjo ir tai, kad net knygos turėjimas tapo tabu, bent jau okupacinėse zonose ir vėliau jų vietoje atsiradusiose abiejose valstybėse - tai viena iš  „Rimini Protokoll“ nagrinėjamų temų. Kitose šalyse, ypač Vakarų ir Pietų Europos valstybėse bei JAV, egzistuojančius  Hitlerio „Mano kovos“ leidimus būdavo galima įsigyti už gerą sendaikčių turgaus kainą. Praėjus 70 metų po autoriaus mirties baigs galioti ir autorinės teisės, todėl, kalbant teisiniais terminais, „Mano kova“ nuo 2016 m. sausio 1 d. taps viešo naudojimo kūriniu. Tai reiškia, kad tokį kūrinį galima pakartotinai leisti be jokių apribojimų, susijusių su autorių teisių apsauga. Vokietijoje kol kas neaišku, ar ši nuostata gali būti taikoma ir Hitlerio knygai.

Iki šiol, nepaisant visų legendų, tikrai nebuvo ribojama teisė turėti ir skaityti knygą „Mano kova“. Tik bibliotekoms reikėdavo pateikti įrodymą, kad knyga bus naudojama moksliniais tikslais. Draudžiama tik platinti ir naujai išleisti šį kūrinį. Ar laikomasi šio draudimo, kontroliuoja Bavarijos žemė, perėmusi taip pat ir Adolfo Hitlerio autorių teises iš „Centrinės NSDAP leidyklos, Franzo Eherio teisių perėmėjos, GmbH, Miunchene“. Ji iki šių metų pabaigos teisinėmis priemonėmis galėjo ir gali užkirsti kelią naujam knygos leidimui. Situacija pasikeis, kai Hitlerio 800 puslapių tekstas taps prieinamas viešai. Vokietijos federalinių žemių vidaus reikalų ministrai sutarė, kad šio eklektiško kūrinio naujus leidimus bus ir toliau galima teisiškai persekioti už nesantaikos kurstymą ir nacių propagandą. Būtų galima parengti „Mano kovos“ leidimą su moksliniais komentarais, kurie praėjus 90 metų po knygos parašymo įvertintų jos reikšmę anų laikų kontekste. Atskleistų jos nenurodytus šaltinius, istorinių faktų iškraipymus, autobiografijos padailinimus ir antisemitizmo kurstymą. Toks leidinys leistų suprasti, kokia pavojinga ši knyga liko iki šiol. Miuncheno Šiuolaikinės istorijos instituto istorikų komanda paskelbė apie rengiamą Hitlerio knygos leidimą su išsamiais paaiškinimais ir komentarais, planuojama leidinio apimtis - 2000 puslapių. Bet ar tokiam leidiniui iš karto pavyks pakeisti šios knygos statusą visuomenėje, kur ji veikiausiai laikoma menkai skaitomu bestseleriu-tabu, antikvarine vertybe ar tikriausiai niekam tikusiu šaltiniu, galinčiu padėti suprasti šiuolaikinius neonacius, kurie šią knygą garbina kaip fetišą, bet nelaiko jos savo filosofijos vadovu?

Tokia buvo Helgard Haug ir Danielio Wetzelio iš „Rimini Protokoll“ išeities pozicija, kai jie kartu su dramaturgu Sebastianu Brüngeriu prieš trejus metus pradėjo analizuoti knygą „Mano kova“. Nereikėjo dėti ypatingų pastangų, norint gauti šią knygą, nes ją galima parsisiųsti iš interneto. Jie rinko įvairiose šalyse ir skirtingu laiku publikuotus knygos leidimus, susitiko su „Mano kovą“ tyrinėjančiais mokslininkais ir ieškojo protagonistų, kuriuos galėtų parodyti scenoje - žmonių, kuriuos su pasirinkta tema sieja kokia nors istorija, drauge leidžianti į temą pažvelgti iš kitos perspektyvos (tai jau penkiolika metų taikomas „Rimini Protokoll“ kūrybos modelis). Premjerai buvo pasirinktas Veimaras ne tik dėl čia vykstančio tarptautinio menų festivalio ir dėl čia esančio Vokietijos Nacionalinio teatro, tapusio šio spektaklio užsakovu, bet ir dėl to, kad šis klasikų miestas yra ir vienas tų, kurio aura naudojosi ir Hitleris, po to, kai čia 1926 m. įvyko pirmasis NSDAP partijos suvažiavimas po  šios partijos draudimo panaikinimo. 1937 m.  čia buvo nugriautas garsusis viešbutis „Elephant“ ir pastatytas naujas moderniausias prabangus viešbutis su specialiai Hitlerio kalboms skirtu balkonu virš įėjimo (beje, kartu su viešbučiu buvo pradėta statyti ir Buchenvaldo koncentracijos stovykla.) Kiekvienąkart prieš pasirodant Hitleriui minėtame balkone veimariečių minia šaukdavo: „Lieber Führer, komm heraus aus dem Elephantenhaus!“ („Mielas Fiureri, išeik iš dramblio namo!“)

Teatro trupei „Rimini Protokoll“ būdinga pateikti temą raitytai vingiuotai. Spektaklio pradžioje kairiajame scenos krašte buvusioje ir vis dar iki galo neįrengtoje elektrinėje šalia nedidelės Kalėdų eglutės televizoriuje matome vaizdus iš Eichmanno proceso, tuo metu du aktoriai iš didžiulės spektaklio scenografija tapusios knygų lentynos išima Marxo ir Engelso raštų rinkinius. „Karlas Marxas. Kapitalas, pirmasis tomas“ - taip vadinosi dar vienas „Rimini Protokoll“ spektaklis, prieš devynerius metus apdovanotas Miūlheimo dramaturgijos festivalio premija, skirtas taip pat garsiai ir tikriausiai - juk niekas to tiksliai nežino - taip pat mažai skaitomai knygai. Marco Jungreithmeierio ir Grito Schusterio sukurta „Kapitalo“ scenografija, dabar tik apsukta ir su nedidelėmis nišomis bei paaukštinimais, tampa vieta kitai knygai, kuri, ypač antrojoje dalyje, griežtai pasisako prieš bolševizmą, taip pat ir kultūroje. Greta Eichmanno stovinčios kalėdinės eglutės vaidmuo paaiškėja, kai teisės istorikė Sybilla Flügge papasakoja, kad būdama keturiolikos savo tėvams Kalėdoms padovanojo pačios parengtas „Mano kovos“ ištraukas. Po to scenoje pasirodo Christianas Sprembergas, kuris buvo ir „Kapitalo“ aklasis moderatorius bei iškalbingasis ekspertas, su pirkinių vežimėliu, kuriame  - šeši stori „Mano kovos“ tomai Brailio raštu. Kai knygoje jis liečia svastiką, ji jam nieko nereiškia, nes nacių kultas jam asocijuojasi su tam tikrais balsais ir kalbėjimo maniera - jis žino tik garsinę nacių propagandos dalį, nors šioje scenoje kaip tik ryškinama jos vizualinė kokybė. Ir iš karto keičiasi perspektyva - fone pasigirsta dviprasmiška advokato iš Izraelio Alono Krauso tezė, kad „yra ir geriau parašytų antisemitiškų tekstų“, - t.y. tai galėtų reikšti, kad ši knyga nebėra jau tokia pavojinga.

Taip keisdami perspektyvas Helgard Haug ir Danielis Wetzelis scenoje pateikia esminį klausimą - ką ši knyga, kurios autorių teisės baigs galioti šių metų pabaigoje, praėjus 70 metų po autoriaus mirties, reiškia šiandien? Vokiečių-turkų reperis Volkan T Error sukelia dvilypius jausmus, kai, rankoje laikydamas jį sužavėjusią šios knygos turkiškąją komikso versiją, atsainiai pareiškia, kad jos pabaigoje vienu vieninteliu paveikslėliu išnagrinėjama Holokausto tema, prieš tai, kai „tūkstančio metų reichas virsta pelenais.“ Akimirką salėje pajunti dabartinį Hitlerio kovos manifesto patrauklumą  turkų-arabų-iraniečių pasauliui. Kita istorija, į kurias daugiaperspektyvis vakaras suskirstytas galbūt pernelyg tvarkingai, būtų vokiečių „rašliava įkalinimo įstaigose“, nes trumpai paminėjus buvusį teroristinės organizacijos RAF advokatą ir vėliau dešiniųjų ekstremistą Horstą Mahlerį bei jo kalėjimo kūrybą, Volkanui kyla klausimas, ką dabar rašo jau kelis metus teisiama įkalinta Beate Zschäpe iš Nacionalsocialistų pogrindžio, įvykdžiusio seriją turkų kilmės vokiečių ir policininkų nužudymų. Annos Amalia´os bibliotekoje dirbantis knygų restauratorius Matthiasas Hageböckas atneša neįtikėtino dydžio „Mano kovos“ leidimų krūvą. Volkanas ant viršaus uždeda dar du turkiškus, ir tai tampa trupei „Rimini Protokoll“ tipišku demistifikavimo ir vaizdavimo žaidimu - vadinamoji Hitlerio „knyga-ugnikalnis“ tampa spektaklio žaidimo objektu tikrąja to žodžio prasme.

Nežinau, ar toks lengvabūdiškas šios knygos nagrinėjimas scenoje jau laužo tabu. Bet kas tai tuomet? Vienoje istorikų ir ekspertų diskusijoje buvo bandoma tinkamai įvertinti susidariusią situaciją. Istorijos profesorius Norbertas Frei iš Jenos universiteto galėtų įsivaizduoti, kad tuoj bus galima išvysti, kaip kas nors metro traukinyje laisvai skaitys „Mano kovą“, - bet vis tiek neaišku, „ar reikalinga tokio pobūdžio normalizacija“. Na gerai, visų pirma reikia kalbėti apie akademinę kompetenciją, o 1000 puslapių komentarų turėtų padėti kolegoms. Tačiau tokia daugybė išnašų visai netyčia gali prisidėti prie naujos mistifikacijos - esą be ekspertų komentarų knygos visai neįmanoma suprasti. Helgard Haug mano, kad tam tikra „normalizacija“ jau įvyko, nes prieš 15  metų toks teatro projektas būtų buvęs neįmanomas. Kitas laisvesnio požiūrio įrodymas tikriausiai yra tai, kad premjera Veimaro menų festivalyje nesukėlė jokio skandalo. Reiškia, tai buvo ne „Rimini Protokoll“ provokacija, o bandymas laužtis pro atviras duris. Todėl galima daryti išvadą, kad net ir labiausiai akį rėžianti Hitlerio knygos „Mano kova“ best of versija nebėra tokia pavojinga, nes jos viliojimo menas, nepaisant dešiniojo sparno judėjimo, šiandien Vokietijoje nebeturi atgarsio. Beje, Volkanas pastebi, kad „best of“ turkiškai yra „Hit-ler“. 

Vertė Jūratė Sviackevičienė

Užsienyje