Aktoriai yra pasmerkti nesėkmei

Aušra Kaminskaitė 2014 10 09
Tadashi Suzuki. Nuotrauka iš synodos.jp
Tadashi Suzuki. Nuotrauka iš synodos.jp

Ever tried. Ever failed. No matter. Try again. Fail again. Fail better.

Samuel Beckett

1976-aisiais metais japonų režisierius Tadashi Suzuki jau buvo sulaukęs pripažinimo Tokijuje, kuriame dirbo savo įkurtame Vasedos mažajame teatre. Jo spektaklis pagal Euripido „Trojietes"

 

jau buvo išpopuliarėjęs ir už gimtinės ribų, keliavo po festivalius ir Suzukis neabejotinai buvo vadinamas ryškiausiu to laiko (o iš tiesų - visų laikų) japonų režisieriumi. Tais pačiais metais jis iš sostinės persikėlė gyventi ir dirbti į Togą - kaimelį kalnuose, kurį nuo Tokijo skiria beveik pusė paros kelio autobusu. Tuo metu Togos gyventojų stipriai mažėjo, kaimas buvo labai neturtingas - susisiekimas su artimiausiu Tojamos miestu čia sudėtingas, o gyventojai buvo beveik vien seni žmonės. Dabar, praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po pirmosios Suzukio viešnagės, Toga nemažėja, kiekvienais metais kaimą aplanko tūkstančiai žmonių, tarp kurių - valdžios atstovai, žymūs viso pasaulio kultūros žmonės. O prefektūros valdžia galiausiai pradėjo finansuoti ir prižiūrėti atokią savo teritorijos dalį.

Atviras Suzuki metodas

Togoje teatro įvykių nepaprastai daug - čia pilna kasmetinių festivalių bei mokymų, nuolat kviečiamos Azijos teatro trupės ar teatro mokyklų studentai, kurie mokosi Suzuki metodo, o tada dalyvauja režisieriaus kuriamame spektaklyje. Po to prasideda spektaklio gastrolės. Daugybę metų Togoje rengiami Suzuki metodo mokymai užsieniečiams - paraiškas tam gali teikti praktiškai bet kas. Žinoma, daugiausiai tai yra aktoriai (juk Suzuki metodas - aktorių ruošimo metodas), tačiau taip pat priimami kitų teatro profesijų atstovai bei teatru besidomintys neprofesionalai - dažnai viskas priklauso nuo motyvacijos, kurią besikreipiantis išdėsto laiške. Tai yra proga bet kurio pasaulio krašto žmonėms apsilankyti Japonijos kaimelyje kalnuose ir ne tik išbandyti Suzuki metodą patiems, bet ir patirti, o per patirtį suvokti japonų režisieriaus teatro filosofiją.

9-ojo dešimtmečio pradžioje Suzukis pirmą kartą suteikė galimybę savo metodą išmėginti su užsieniečiais. Pirmas bandymas pasiteisino - amerikietis Tomas Hewittas suvaidino Karalių Lyrą ir gastrolėse po Jungtines Amerikos valstijas įrodė, jog Suzuki metodas nėra išskirtinai japonams tinkantis mokymas. Kiek vėliau į Togą pradėta kviesti užsieniečius, kuriems iki šiol kasmet rengiami dviejų savaičių trukmės mokymai. Lietuviams kelią į Togą pramynė aktorė Vesta Grabštaitė, važinėjanti čia jau 24 metus ir neseniai pradėjusi siųsti ten savo mokinius. Togoje kiekvieną dieną jaunieji aktoriai (drauge su jais, kaip minėjau, ir motyvuoti kitų profesijų atstovai) eina į du trenažus - rytinį dviejų valandų ir vakarinį pusantros valandos trukmės (trukmė bet kada gali keistis, kaip ir visa kita Togoje). Tarp jų bei vakare veiklos taip pat nestinga - mokymų dalyviai siunčiami stebėti Suzuki spektaklių repeticijų, rengiamos filmų bei spektaklių įrašų peržiūros. Kiekvieną dieną pats Suzukis sugalvoja, ką užsieniečių kompanija turėtų nuveikti ir niekada netenka išgirsti, jog „režisierius turi daug darbo, todėl šiam vakarui nieko jums neparuošė".

Trenažus veda Suzukio mokiniai - amerikietis Kameronas Steele´as bei italas Sebastianas Mattia, kuris, beje, yra ir vienas iš seniausio Italijos teatro laikraščio „Sipario" redaktorių. Pats Suzukis niekada nežada ateiti - dažniausiai tai įvyksta netikėtai, apie režisieriaus norą stebėti trenažą mokymų dalyviai sužino jau apšilinėdami. Nepaisant to, Suzukį matyti tenka kasdien - jei ne kur nors Togoje kursuojant tarp teatrų, valgyklos, miegamųjų erdvių, tai bent jau vakarinėje programoje - čia atvykęs režisierius visada pasidomi, kaip sekasi, primena, jog reikia daug dirbti, ir, žinoma, pats pristato vakarinę programą, greta prisimindamas ir teatrinius įvykius iš ankstesnių savo darbo laikų.

Vos prasidėjus trenažams paaiškinama, jog pirmiausia reikia įsidėmėti du dalykus: turi sunkiai dirbti ir eiti link sunkumų, turi išmokti su jais susidoroti, o ne jų vengti. Todėl per trenažą ir neturi būti lengva - kaskart pasijutęs patogiai, saugiai aktorius privalo kelti sau aukštesnius reikalavimus, nes tik tuomet galės tobulėti, ir apskritai - tik tuomet turės ką veikti. Neįmanoma „išmokti" trenažo. Net ir SCOT aktoriai, dirbantys kasdien jau daugiau nei 20, kai kurie - 40 metų neatlieka pratimų tobulai. Suzukis niekuomet nereikalauja tobulos formos, jis reikalauja teisingo nusiteikimo ir energijos (per tai ir turėtų susitvarkyti forma). Aktorius turi dirbti su konkrečia forma ir ją pripildyti vaizdiniais, kitaip sakant, savo personažo išgyvenimais. Įdomiausia, jog per trenažus akivaizdžiai galima pastebėti, kada aktoriai iš tiesų išgyvena, o kada formaliai atlieka tai, ko paprašyti. Kaip yra sakęs pats Suzukis -„aš iškart matau, ar aktorius perkirto kardu žmogų, ar ne".

Daugybė amerikiečių, analizavusių Suzuki metodą, klaidingai teigė, jog metodas tinkamas tik japonams, nes, pavyzdžiui, amerikiečių kojos per ilgos Suzukio pratimams. Taip galėtų pasirodyti bet kam, kas Suzuki metodą mato tik kaip pratimų rinkinį, kaip pliką formą fiziniam pajėgumui ugdyti. Tačiau dirbant labai greitai paaiškėja, jog teisingai atlikti formą yra praktiškai neįmanoma. Tai paprasčiausiai fiziškai per sunku. Tuo tarpu vidiniai aktoriaus procesai, jo suvokimas, kokioje situacijoje jis yra atsidūręs, jo personažo siekiamybės, pasiryžimas eiti link savo tikslo kaip tik ir sukuria energiją, padedančią vykdyti tai, ko prašoma. Ir tik ta energija gali paveikti publiką - jokiu būdu ne trepsėjimas, ne žingsneliai. Pastarieji tėra forma, o formą rinktis galima kokią tik nori - tai neturi būti trukdžiu aktoriui atskleisti savo personažo istoriją.

„Greičiausiai atrodot blogai"

„Nebijokit to, kaip atrodote scenoje. Greičiausiai atrodot blogai. Apskritai aktoriams scenoje dažniausiai nepasiseka, todėl reikia to nesureikšminti ir dirbti toliau". Tą irgi teko išgirsti. Jonas Vaitkus kažkada yra sakęs, kad paprastai kelis metus rodant spektaklį iš tiesų sėkmingi būna tik du ar trys kartai - visa kita vien nesėkmės. Daugumos teatralų ego neleidžia jiems to pripažinti, o apie susitaikymą ir darbą, nepaisant tokios graužiančios minties turbūt nė kalbos būti negalėtų. Tačiau tai yra tiesa, kurią suvokia Tadashi Suzuki ir kurią jis perduoda savo mokiniams, kolegoms. Ir tai turėtų padėti teatro žmonėms kreipti dėmesį į esminius dalykus, o kitus palikti ramybėje. Suvokiant, jog nesėkmė gali ištikti bet kada ir kad nieko blogo tame nėra, atsiranda drąsos rizikuoti, o tai teatro žmogui labai svarbu - tiksliau, svarbu kiekvienam menininkui. Todėl reikia būti atviram aplinkai, atviram pasikeitimams ir nebijoti sutikti naujus dalykus. Situacijų kaitos ir planų griūtys negali trikdyti aktoriaus.

Vienas didžiausių nesusipratimų, atsirandančių užsieniečiams susidūrus su Suzuki kūryba, - Suzuki aktorių paruošimo metodo ir jo teatrinės estetikos tapatinimas. Visa tai, apie ką kalbėta iki šiol, yra dėstoma per Suzuki mokymus. Pirmiausia režisierius padeda aktoriams ugdytis atitinkamas savybes, kurios, anot jo paties, yra būtinos profesionaliam aktoriui. Tik tuomet jis leidžia aktoriams lipti į sceną ir vaidinti spektaklyje, kuriamame pagal jo estetiką: ne Suzuki metodo, bet režisieriaus Suzukio teatro estetiką. Svarbiausi yra trys dalykai, kuriuos režisierius yra labai konkrečiai įvardinęs: 1) vaidinantysis privalo turėti aiškią savo poziciją; 2) vaidindamas turi visada suvokti, jog yra stebimas; 3) kad neprarastų koncentracijos, žmogus turi įvaldyti „nematomą kūną" - nesenkančią energiją, tolygų kvėpavimą bei svorio centro valdymą. Pats Suzukis yra įsitikinęs, jog šie kriterijai turi rūpėti ne tik jo teatro aktoriams, bet ir bet kurio kito teatro atstovams, nes būtent tai padeda vaidinančiajam prisitaikyti prie netikėčiausių aplinkybių ir susidoroti su iškilusiais sunkumais.

Režisierius Tadashi Suzuki visuomet pabrėžia, jog viena didžiausių problemų teatre - tai stoka kriterijų, padedančių nustatyti aktoriaus pasirengimą. Sporte akivaizdu, ar žmonės gali įvykdyti tam tikrus olimpinius reikalavimus, operoje aišku, ar solistas sugebės padainuoti vieną ar kitą ariją. Teatre - ne, nedaug kas, kalbėdami apie aktorių, sugebėtų papasakoti, kuo pasireiškia jo profesionalumas. Taip ir studentai paprastai nežino, kada jie jau yra pasiruošę lipti į sceną. Suzuki metodas šiuo atveju naudingas tuo, jog padeda nustatyti aktorių problemas. Atliekant pratimus galima pamatyti, kuomet aktoriai yra įsitempę, kiek jie sugeba suvaldyti savo kūną ir mintis, kiek jie būdami scenoje suvokia, ką daro, o kiek dirba formaliai. Tai tik keletas dalykų. Svarbiausia Suzuki metodo paskirtis - suvokti savo silpnąsias puses.

Dvi savaitės Togoje yra pernelyg mažai, kad pasistūmėtum toliau nei pagrindų pagrindai. Dvi savaitės Togoje yra pakankamai, kad pajustum besiformuojančią didesnę atsakomybę dirbti teatre. Dar mažiau nei dviejų savaičių Togoje pakaktų, kad suvoktum, jog aktoriaus profesijoje nėra jokios mistikos, ir aktoriai neprivalo būti „menininkais" blogąja prasme. O jei kam tai pasirodytų įdomu, Suzuki metodo galima mokytis ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Viskas yra ranka pasiekiama.

Toga-Vilnius, 2014 rugsėjis

Užsienyje