Togos paraštėje: Azijos (režisierių) varžybos

Aušra Kaminskaitė 2014 09 24 Menų faktūra
Viena Togos teatro aikštelių. Autorės nuotrauka
Viena Togos teatro aikštelių. Autorės nuotrauka

„SCOT Summer Season" neabejotinai yra didžiausias vasaros pabaigos ir rugsėjo pradžios įvykis Togoje. Vis dėlto greta gausaus savo spektaklių pristatymo ir kitų didelio kalibro režisierių darbų režisierius Tadashi Suzuki nepamiršta pasirūpinti ir mažiau pagarsėjusiais, paprastai kūrybinį kelią dar tik pradėjusiais režisieriais. Vienas pavyzdžių - renginių maratoną užbaigusios Azijos režisierių varžybos, kuriose dalyvavo po vieną režisierių iš Japonijos, Kinijos, Taivanio bei Šiaurės Korėjos.

Pagrindinis festivalio organizatorius - SPAC (Shizuoka Performing Arts Center), kuris ir nusprendžia, ką kviesti dalyvauti festivalyje. Pakviestiems režisieriams nustatytos vienodos sąlygos - pasirinkę vieną iš daugelio erdvių Togoje kiekvienas stato spektaklį pagal tą pačią pjesę. Šįmet pasirinkta paskutinė Tennessee´o Williamso parašyta pjesė „27 medvilnės vagonai" apie vyrų varžybas versle ir kerštą. Medvilnės plantatorius Džeikas padega kaimyninės plantacijos šeimininko Silvos Vikaro plantaciją. Grįžęs namo, pirmiausia jis smurtaudamas įtikina savo žmoną Florą meluoti, jog visą dieną jie buvo namuose. Vėliau, Vikarui apsilankius Džeiko namuose, pastarasis pristato Vikarui savo žmoną ir palieka juos abu. Jiems kalbantis ilgainiui Flora išsiduoda, jog Džeiko padegimo metu nebuvo namie ir Vikaras nusprendžia pasiimti atlygį už konkurento padarytą žalą - jis išprievartauja Florą.

Paskutinę dieną festivalį apibendrinusiame simpoziume moderatorius pabrėžė, kad Togoje kurti galima bet kaip ir viskas čia įmanoma (čia jis nepraleido progos priminti Tadashi Suzuki spektaklio „Sirano de Beržerakas", kurio metu vienas aktorių, padaręs salto, įšoko tiesiai į ežerą). Tiesa, nieko šokiruojančio nė viename spektaklyje neįvyko. Užtat bene silpniausias iš visų spektaklių, vieno japonų režisieriaus, susilaukė daugiausiai užsieniečių diskusijų. Spektaklis rodytas lauke, scenoje, už kurios iškart driekiasi platūs laiptai į kalnelį. Čia režisierius pasistengė įvykdyti kuo daugiau dramaturgo reikalavimų: spektaklio metu virš laiptų atvažiavo gaisrinė, pats Džeikas taip pat namo grįžo automobiliu, o tą akimirką, kai pagal pjesę prisireikė durų, juodaodžiai vergai atnešė į sceną drobę, ant kurios buvo nupieštos durys. Beje, būtent juodaodžiai vergai ir tapo aršios diskusijos objektu. Režisierius savo aktorius nudažė rudai (panašiai kaip prasto skonio režisieriai mėgsta vaizduoti Otelą) ir kiekvienam prie veido pritvirtino perdėm storas rožines lūpas. To užteko, kad spektaklį stebėję kanadiečiai, amerikiečiai bei australai įžvelgtų rasizmą ir neįtikėtinai įsižeistų. „Negaliu patikėti, kad šiais laikais kas nors galėtų taip vaizduoti juodaodžius!", „Amerikoje tai būtų neabejotinai palaikyta rasizmu", „Tai įžeidimas juodaodžiams", „Juk tai - tarptautinis festivalis, tad kaip SCOT gali taip neatsižvelgti į juodaodžių istoriją" ir pan. - tokius komentarus buvo galima išgirsti po spektaklio. Suzukio ir jo komandos atsakymas į visa tai labai paprastas: „Mes netoleruojame jokios cenzūros, menininkai Togoje yra laisvi kurti taip, kaip nori, o jei kažkam tai nepatinka, tie žmonės yra laisvi palikti Togą bet kurią minutę. Čia žmonės renkasi ne tam, kad mojuotų savo šalies vėliava." Viso to pamoka - demokratija nepanaikina mąstymo ribų, o teatras viso labo laiko veidrodį prieš gamtą.

Tuo tarpu pats europietiškiausias ir drąsiausias pasirodė darbas režisieriaus, atvykusio iš komunistinės šalies, Kinijos liaudies respublikos. Japonijos ir Taivanio režisierių darbai pasižymėjo grotesku, vietomis krypdavo į komedijos pusę, personažai buvo utriruoti, šaržuoti. Tuo tarpu kinų režisierius Liu Jang (jam pačiam, beje, teko suvaidinti Vikarą, nes aktorius prieš vykstant į Togą patyrė kūrybinę krizę) sukūrė itin dviprasmišką atmosferą. Prieš įžengiant į teatrą žiūrovus pasitiko dainininkės su gitaromis rankose bei būrys kinų, dalinančių iš Kinijos atvežtus alkoholinius gėrimus bei  zefyrus - čia pasinaudota žodžių žaismu, mat kinų kalboje „zefyras" ir „medvilnė" nusakomi tuo pačiu žodžiu. Vėliau tos pačios minėtos dainininkės pradėjo spektaklį juokaudamos bei niūniuodamos popdainas, skambėjusias visą spektaklį. Greta scenoje skleidėsi visai kita estetika: viskas balta ir sterilu, centre pakabintos sūpynės, kurios spektaklio pradžioje tapo lopšiu nesubrendusiai infantiliai Florai. Iki šio įvykio Flora mėgavosi Džeiko jai sukurtu pasauliu, kuriame jis buvo jos tarnas, jos sargas, ir Flora galėjo naudotis savo vyru kaip tinkama. Palikta akis į akį su Silva, be niekieno užtarimo ir apsaugos, ji turėjo suvokti, jog platesniame pasaulyje ji pati gali tapti išnaudojimo auka.

Visai kitokia Flora atsiskleidė korėjiečio Lee Woo-Chon spektaklyje, - čia ji buvo subrendusi inteligentiška moteris, kuri neatsispiria protingesnio, vyriškesnio ir kur kas labiau gundančio nei jos vyras glamonėms. Šį spektaklio išskirtinumą iš visų kitų labiausiai pabrėžė ir vakare vykusios diskusijos apie spektaklius dalyviai. Viena iš Azijos režisierių varžybų sudedamųjų dalių - diskusijos po kiekvieno spektaklio, kurių metu komisija pateikia savo pastebėjimus, o režisierius gali į juos atsakyti. Teko girdėti, kad dažniausiai klausimus gali užduoti ir publika, tačiau šįmet viskas vyko kiek intensyviau, tad publikos klausimams nebelikdavo laiko. To šiek tiek gaila, nes komisijos pastabos daugiausiai apsiribodavo pasipasakojimais, kaip kiekvienas suprato spektaklį, kartais tekdavo išgirsti pasiūlymų, kaip verčiau reikėjo surežisuoti vieną ar kitą sceną, o klausimai dažniausiai apsiribodavo - „kodėl nusprendėte pasirinkti būtent šį elementą?". Be abejo, įdomu išgirsti metaforų interpretacijas, tik gaila, kad daugelis komisijos narių suprasdavo beveik taip pat.

Paskutinę festivalio dieną įvyko dalyvavusių režisierių simpoziumas. Paradoksalu, jog drauge jie visi susitiko pirmą kartą - iki tol darbo Togoje jiems nebuvo laiko megzti naujas pažintis. Režisierių buvo paprašyta papasakoti apie savo įspūdžius atvykus į Togą bei ateities planus - kaip jie norėtų dirbti, ko nori pasiekti savo kūryba. Be abejo, kiekvienas pasakojo vien apie teigiamas patirtis - kaip jie nustebę, kad SCOT aktoriai dirba visur, ne tik scenoje, kiek daug teatro erdvių mažame kaimelyje, kaip nepasiteisino iki tol girdėti gandai, jog čia aktoriai kankinami... Galiausiai, pasakojant apie ateities planus, paaiškėjo, jog Tolimųjų Rytų režisieriai savo tikslais toli gražu neprasilenkia su vakariečiais, - jie taip pat nori kurti ir savo kūryba susikalbėti su žmonėmis, padėti jiems suvokti tai, ko šiuolaikinis gyvenimo ritmas neleidžia suvokti, ir, žinoma, plėsti savo veiklą tarptautiniu mastu, kad teatras taptų tiltu tarp skirtingų kultūrų - nes to, kas jas skiria, ir taip yra per daug.

Nepaisant to, kad festivalis pavadintas varžybomis, čia niekas nesivaržo - režisieriai yra atrinkti ir pakviesti, tad kiekvienas apdovanojamas vien dėl to, kad dalyvauja. Tokie spektakliai tikrai nėra aukščiausios meninės kokybės demonstracija - greičiau tai vienas atvejų, kai režisierius Tadashi Suzuki suspėja pasirūpinti ne tik savo trupe, bet ir kitais teatro kūrėjais, ir ne vien tik savo tautiečiais. Tikriausiai būtų galima tai pavadinti vienu iš bandymų teatru suvienyti pasaulį - pats Suzukis festivalio  metu dažnai minėdavo, jog pastaruoju metu santykiai tarp Japonijos ir Kinijos bei Šiaurės Korėjos  įtempti. Tokie festivaliai yra galimybė skirtingų tautų žmonėms užmegzti ir palaikyti tarpusavio ryšius, dalintis idėjomis bei suvokti, kad nesam tokie skirtingi, kaip mus bando įtikinti valdžios viršūnės. Tai taip pat yra politikos dalis - kaip tik ta, kuri rūpinasi paprastų žmonių gerove ir ramybe.

 

Užsienyje