Užupio dramos teatro premjera „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“

2019 11 15 menufaktura.lt
Greta Dovydaitytė ir Justas Vanagas. Nuotraukos iš Užupio dramos teatro archyvo
Greta Dovydaitytė ir Justas Vanagas. Nuotraukos iš Užupio dramos teatro archyvo

aA

Užupio dramos teatras jau šį penktadienį ir šeštadienį pristatys premjerą pagal žymaus prancūzų dramaturgo Eriko Emanuelio Schmitto istoriją „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“. Ritos Urbonavičiūtės režisuotame spektaklyje išvysite gal kiek neįprastą meilės istoriją su kuria galės susitapatinti visi bent kartą pažinę meilės jausmą. Pakalbinome šio spektaklio aktorius ir pabandėme išsiaiškinti, kokie gi tie smulkūs vedybiniai nusikaltimai.

Kam skirtas šis spektaklis?

Greta Dovydaitytė: Spektaklis galėtų būti skirtas tiek jaunesniems, tiek vyresnės kartos atstovams, poroms, vienišiams, besimėgaujantiems / nusivylusiems vedybiniu gyvenimu. Pradedantiems kurti santykius ir tiems, kurie juos jau nutraukė. Šis spektaklis visiems ir apie visus, nes jis meilės tema, kuri aktuali mums visiems.

Justas Vanagas: Kiekvienas žmogus yra patyręs meilės, vienatvės, netikrumo jausmus. Kiekvienas šiuose personažuose gali atrasti save ir kažko iš jų išmokti. Išsigryninti savo vertybes.

Spektaklyje plėtojama skyrybų tema. Kaip vertinate dabartinės visuomenės polinkį - nespręsti problemų, o ieškoti kitų santykių? Kokie tie smulkūs vedybininiai nusikaltimai?

G.D.: Kadangi pačiai dar neteko pajusti vedybinio gyvenimo, negaliu sau leisti būti skyrybų teisėja, tačiau visada labai žavėjausi ilgametėmis poromis, kurios nepabijojo didžiausių kliūčių ir nieko nepaisydamos toliau keliavo kartu. Smulkūs vedybiniai nusikaltimai irgi apie tai. Apie kliūtis, galbūt labiau apie tas kurias susikuriame patys. Mes įtikime, tuo ką patys susikuriame.

J.V.: Manau, kad skyrybos yra lengviausias kelias, bet kiekvienas pasirenka savo kelią pats.  Pirmiausia smulkūs vedybiniai nusikaltimai prasideda nuo labai paprastų dalykų: nenoro kalbėti, išgirsti, suprasti, padėti. Tada viskas virsta tiesos slėpimu, melu bei savo susikurtos tiesos deklaravimu. Galiausiai tai įgauna ir fizinį pavidalą.

Kuo žavūs jūsų vaidinami personažai?

G.D.: Visas personažų žavesys slypi jų poelgiuose, kartais net kiek per drastiškuose sprendimuose. Žavu, kad jie nepasiduoda, kad ryžtasi vėl ir vėl bandyti iš naujo.

J.V.: Juos valdo meilė ir aistra. Dėl meilės jie pasiryžę viskam, tylėti, meluoti, kad tik liktų kartu.

Ar pavyko kažko pasimokyti iš šios istorijos?

Su kokiais sunkumais susidūrėte, kurdami savo vaidmenį?

G.D.: Pjesėje pateikta visai nedaug faktų apie Lizos personažą, daug ką teko traukti iš konteksto, tuo pačiu turėjau didelę erdvę kurti tokį vaidmenį kokio noriu, bet tai gal ir buvo didžiausia kliūtis, didelės erdvės kartais riboja. 

J.V.: Nors atrodo, kad puikiai suprantu savo vaidinamą personažą, bet man dar reikėjo daug ko išmokti ir užaugti iki jo.

Galbūt turite mėgstamiausią šios pjesės citatą?

G.D.: Turiu net kelias, viena iš jų galėtų būti ši: ,, Didieji keliautojai sako, kad kai labai ištrokšti, o vandens nėra, turi prisiminti, kada gėrei pirmą kartą. Tai vienintelis būdas pereiti dykumą“.

J.V.: „ Pora - tai ne tikrovė, o pirmiausia svajonė“ , „ Tu mane myli, vadinasi, nužudai?“ , „ Aš nenoriu kitos moters, nenoriu kito žudiko“.

Jei tektų susikeisti vaidmenimis, kokios būtų kito vaidmens svarbiausios savybės?

G.D.: Mano manymu, Žilis yra labai vyriškas vyras. Susidūręs su dideliais sunkumais poroje, jis neišskysta, aiškinasi, analizuoja, imasi veiksmų. Jis kūrybingas ir išmintingas, nebijo atsakomybės ir nesirenka lengviausio kelio.

J.V.: Dirbome ir analizavome personažus visi kartu, todėl svarbiausios savybės išliktų tos pačios kaip ir patnerio kurtame vaidmenyje. Emocionalumas, jautrumas ir jausmingumas. 

Personažus išgelbsti meilė? O kas ta meilė šiame spektaklyje? Ar ji panaši į jūsų įsivaizduojamą meilę realybėje?

G.D.: Personažus išgelbsti drąsa, atkaklumas ir ėjimas viena kryptimi. Manau, teisinga būtų sakyti, kad visko variklis yra meilė. Pjesėje kalbama, kad mes visi kažko tikimės iš meilės, bet iš tiesų tai ji kažko tikisi iš mūsų. Tam, kad ją jaustume, mes patys turime ją teikti, nes mes patys ir tik mes patys esame meilė.

J.V.: Šiame spektaklyje kalbama apie tai, kad meilė nėra amžina ir laikas nėra jos sąjungininkas.  Žmogus turi stengtis ir įrodyti, jog meilė yra, o ne kažko tikėtis iš jos. Ši meilės samprata labai panaši ir į manąją.

---

​Kaip sustiprinti savo meilę, kai kasdienybė, rodos, jau ištrynė visas jos spalvas? Kaip atnaujinti pirminį meilės jausmą? Kaip jį išprovokuoti naujam kvėpavimui, susigrąžinti, - šiuos klausimus spektaklyje kelia savitą teatrinį kūrybinį braižą turinti režisierė Rita Urbonavičiūtė. Šiame pastatyme įgyvendinti įdomūs aktoriniai sprendimai ir kūrinio interpretacija įtraukia ir nejučia patį žiūrovą priverčia jaustis istorijos dalimi.

Pamatykite šį spektaklį jau šį penktadienį, lapkričio 15 dieną 19 val. arba šeštadienį lapkričio 16 dieną 18 val.! Spektaklis vyks Teatro Saloje, Stanevičiaus g. 24, Vilniuje.

Anonsai