Knyga apie Joną Kavaliauską

2010 01 22 Menų faktūra

aA

Lietuvos nacionalinis dramos teatras 2010 m. sausio 30 d. (šeštadienį) 16.30 val. prieš spektaklį „Žaldokynė" kviečia į knygos „Jonas Kavaliauskas ir mokiniai" pristatymą, kuris įvyks Nacionalinio dramos teatro fojė.

„Jonas Kavaliauskas ir mokiniai" - tai biografinė knyga apie teatro veteraną Joną Kavaliauską, palikusį gilų pėdsaką Lietuvos teatro bei kultūros istorijoje. Aktorius ne tik meistriškai kūrė psichologiškai pagrįstus personažus bei charakterius. Jis įgarsino daugybę kino filmų, dirbo radijuje, o 1953-1960 m. dėstė vaidybos meną Lietuvos konservatorijoje (dabar - Muzikos ir teatro akademija). Tarp jo mokinių - Arnas Rosenas, Elvyra Žebertavičiūtė, Nijolė Gelžinytė ir daugelis kitų. Kavaliauskas režisavo keletą spektaklių, tarp jų - Antano Vienuolio „Dauboje", kuriame vaidino Vytautas Paukštė ir tuomet dar studentu buvęs Regimantas Adomaitis.

Knyga „Jonas Kavaliauskas ir mokiniai" paremta autentiškais Jono Kavaliausko prisi­minimais, prieš septynerius metus vieno iš jo mokinių įrašytais į diktofoną. Jonas Kavaliauskas pasakojo apie savo ilgą gyvenimo kelią, mylimą darbą, mokinius. Visi didžio aktoriaus prisiminimai yra įamžinti šioje knygoje.

LNDT inf.

 


Eugenijus Ignatavičius

„Viskas pasaulyje sensta ir miršta, lieka tik žmonių mintys ir darbai", - šią mintį dažnai kartodavo žymus aktorius ir konservatorijos (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademija) teatrinio fakulteto dėstytojas Jonas Kavaliauskas. Kiekvienas žmogus, ne tik kūrėjai, dorai atlikę misiją žemės kelionėje, palieka brydę. Tačiau daugelio jų realizuotos idėjos surištos su materija. Mokslininkai palieka išradimus, rašytojai - knygas, dailės meno kūrėjai - paveikslų drobes, skulptūras ir t.t. Jų tvariniai šimtmečiais gali būti apčiuopiami, matomi, girdimi ar skaitomi. Tačiau, kaip išlikti teatro menui, kuris gyvas tik veiksme - čia ir dabar? Su scenos uždanga, puikiausias spektaklis tarsi dingsta kulisų tamsoje... Išgyventos pasigėrėjimo akimirkos drauge su aktoriais, scenoje atkuriančiais neregėtus dvasinius pasaulius, žmonių likimus, giliausius pasąmonės klodus, lieka tik žiūrovų atmintyje. Peršasi prielaida, kad scenos menas pratęsia savo buvimą, kol tebegyvena jį regėjusių žmonių karta. Teatras - viena patraukliausių, įtaigiausių meno šakų, ir pati tragiškiausia. Jo sutvėrėjai, ypač aktoriai, kūrybos aktą išgyvendami akistatoje su žiūrovais; patiria didžiausią katarsį, jie šlovinami ir gerbiami, kritikuojami ir keliami į žvaigždes, jų vardus mini vaikai ir suaugę. Tačiau spektaklio gyvenimas, kaip ir jo kūrėjų, nesitęsia amžinai. Žmonės, minia impulsyvi, linkusi greit iškelti padangėn, ir, jų vieton atėjus kitiems, išėjusius užmiršti. Tarsi nieko nebūta.

Tik vidurinioji ir vyresnioji karta mačiusi scenoje ir gyvenime prisimena talentingą aktorių, iškilią asmenybę Joną Kavaliauską (1920-2006) gražų gyvenimo tarpsnį - daugiau nei šešetą dešimtmečių - atidavusį scenai, keletą kursų mokiusį aktoriaus specialybės konservatorijos (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademija) teatriniame fakultete, Kauno ir Vilniaus teatruose sukūrusį apie 70 vaidmenų. Jo kūrybinės valios ir talento dėka, tobulai ir meistriškai išbaigti, nepakartojami personažai papildė teatro aukso fondą: režisierių R.Juknevičiaus (Voinickis - A.Čechovo „Dėdė Vania",1954, Skačkauskas - B.Sruogos „Apyaušrio dalia" 1956, Šprichas M.Lermontovo „Maskaradas" 1960), V.Čibiro (Daktaras Nazimo Hikmeto „Visų užmirštas", 1960, Krūta - M.Kunderos „Raktų savininkas" 1963, Ilis - F.Diurenmato „Damos vizitas", 1966), R.Tumino (Lazaras J.Radičkovo „Viduržiemis", 1978, Benefikas - G.Šechadės „Emigrantas iš Brisbeno", 1980, Izoldas Kukinas -A.Galino „Ir vėlei tenai, kur marios šviesų", 1986) spektakliuose. Kiti svarbesni vaidmenys - Klaudijus, Falstafas, Glosteris (Shakespeare´o „Hamletas", 1959, „Vindzoro šmaikštuolės", 1977, „Karalius Lyras", 1983), Stomilis (S.Mrožeko „Tango", 1967), Tėvas (J.P.Sartre´o „Altonos atsiskyrėliai", 1968), Edgaras (F.Diurrenmatto „Vaidinam Strindbergą", 1974). Sukūrė vaidmenų kino ir TV filmuose, buvo sodraus, radiofoninio tembro balso grožinės literatūros skaitytojas radijuje.

Šioje autobiografinio pobūdžio knygoje su žymiuoju aktoriumi bus galima susipažinti iš arčiau. Kavaliauskas, vienas iš nedaugelio mūsų scenos meistrų, gyvenimo saulėlydy panoro atsiverti ir pasidalinti atminty išlikusiom vaikystės, brandos ir kūrybinio darbo metų teatre akimirkomis, patirtais išgyvenimais, nuotykiais, apie tai, ko niekada neišgirstume jokiame spektaklyje ar oficialiame pokalbyje. Nutikimai anapus scenos uždangos, kasdieniniame gyvenime ir buityje. Tai tik dalelė vaizdingų, romantiškų ir dramatiškų, prikeltų akmenėlių iš nueito vieškelio. Nuoširdžiu ir atviru pasakojimu aktorius atskleidžia savyje gaivališkai augantį ir besivystantį būsimo menininko paveikslą. Tarsi geldelėje glūdintį perlą, jį mėto ir gludina gyvenimo audros - rūsti karo ir pokario metų aplinka, griežta tėvo ranka, ugdanti reiklumą. Vienintelė užuovėja - namai, paveldėtas kūdikystėj netektos motinos jautrumas aplinkai, grožiui, pamotės globa ir meilė prisijaukinant pasaulį. Pasakotojas su būdingu artistui įkvėpimu piešia sutiktų žmonių charakterius, pažerdamas aibes vaizdinių, detalių, iš naujo susitapatindamas su anuo dešimtmečiu, aštuoniolikmečiu, veržliu, temperamentingu, romantiško polėkio kupinu Jonuku, aistringai beieškančiu gyvenime vietos ir prasmės. Skaitydami sutiksite nemaža garsių ir žinomų teatro menininkų ir eilinių sutiktų žmonių, sušildytu jo dėmesiu ir meile. Ši knyga - vidinis aktoriaus monologas, išsiveržęs kalnų šaltinis, vingiuojantis tiksliai vidinės nuojautos kryptimi - į sceną. Jonas Kavaliauskas - kūdikis gimęs teatrui. Trumpų ilgo gyvenimo epizodų vėrinys atskleidžia jo charakterio bruožus, imlumą, pajautų ženklus, glūdinčius prigimtyje - aktoriui būtinas savybes, kurių negali įskiepyti jokia mokykla. Tai pašaukimo, Dievo dovanos ženklai, be kurių niekada neišmoksi tapti aktoriumi, ar, apskritai, - kūrėju.

Anonsai